Tarptautinio Teisingumo TeismasKol tarptautinė bendrija kuria naujus mechanizmus, skirtus Rusijos agresijai prieš Ukrainą įvertinti ir atsakomybės klausimams spręsti, privatinė teisė ir civiliniai ieškiniai taip pat gali atlikti reikšmingą vaidmenį siekiant atlyginti Rusijos padarytą žalą fiziniams ir juridiniams asmenims. Rusijai pradėjus karinę agresiją prieš Ukrainą, tūkstančiai privačių asmenų pareiškė ieškinius Ukrainos teismuose ir prašo atlyginti Rusijos ginkluotųjų pajėgų padarytą žalą Ukrainos teritorijoje. Daug tokių bylų jau išnagrinėta Ukrainos teismuose, o privatūs asmenys ieško galimybių pripažinti ir įvykdyti šiuos sprendimus užsienio valstybėse, kuriose randamas Rusijos valstybei priklausantis turtas.
Asmeninis archyvasPaprastai valstybės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl žalos atlyginimo, kai ši žala padaroma jų teritorijoje, net jei atsakovas yra užsienio subjektas. Tačiau, kai ieškinys pareiškiamas prieš suverenią valstybę, tarptautinė teisė reikalauja taikyti jurisdikcinį imunitetą. Šis principas kyla iš par in parem non habet imperium, reiškiančio, kad viena suvereni valstybė neturi teisės įgyvendinti teisminę jurisdikciją kitos suverenios valstybės atžvilgiu. Jungtinių Tautų Konvencija dėl valstybių ir jų turto jurisdikcinio imuniteto (dar neįsigaliojusi) taip pat numato, kad valstybė savo ir savo turto atžvilgiu naudojasi imunitetu nuo kitos valstybės teismų jurisdikcijos, išskyrus atvejus, numatytus šioje konvencijoje.
Tarptautinis Teisingumo Teismas byloje Jurisdictional Immunities of the State (Germany v. Italy: Greece intervening) pabrėžė, kad jurisdikcinio imuniteto netaikymas užsienio valstybei laikomas tarptautinės teisės pažeidimu. Todėl daugelis teismų atsisako nagrinėti bylas prieš užsienio valstybes. Pavyzdžiui, LR apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024 atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Ukrainos teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad Ukrainos teismas netaikė valstybės imuniteto byloje prieš Rusijos Federaciją dėl karinės agresijos padarytos žalos ir negautų pajamų atlyginimo privačiam asmeniui. Panašiai pasisakė ir Nyderlandų Hagos apygardos teismas byloje Oleksandr Tereshchenko (Ukraina) prieš Rusijos Federaciją.
Vis dėlto valstybės jurisdikcinis imunitetas nėra absoliuti norma, kuriai teikiamas absoliutus prioritetas prieš visas kitas tarptautinės teisės taisykles. Tai reiškia, kad, procesiniu požiūriu, nustačius, jog atsakovas yra užsienio valstybė, ieškovui tenka našta įrodyti, kad turi būti taikoma viena iš tarptautinės teisės pripažįstamų išimčių iš jurisdikcinio imuniteto.
Yra daug teisės aktų, kurie numato, kad „valstybės, remiančios terorizmą“, praranda jurisdikcinį imunitetą ir gali būti patrauktos atsakomybėn už tokius veiksmus nacionaliniuose teismuose.
Vienas iš galimų būdų suderinti valstybės jurisdikcinį imunitetą su kitomis imperatyviomis tarptautinės teisės normomis yra teisminių atsakomųjų priemonių (countermeasures) taikymas. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus (ARSIWA) 22 straipsnis reglamentuoja atsakomąsias priemones, kurias apibūdina kaip decentralizuotos tarptautinės teisės sistemos priemones, kuriomis nukentėjusioji valstybė siekia apginti savo teises nuo tarptautinės teisės pažeidimo. Pagal tarptautinę teisę atsakomosios priemonės gali apimti įvairius veiksmus, kuriuos viena valstybė taiko reaguodama į kitos valstybės padarytą tarptautinės teisės pažeidimą. Tokiu atveju valstybės elgesys, formaliai nesuderinamas su tarptautiniu įsipareigojimu, nelaikomas neteisėtu, jei jis atitinka atsakomųjų priemonių sąlygas. Atsakomosios priemonės gali būti laikinas įsipareigojimų sustabdymas, įskaitant ir jurisdikcinio imuniteto netaikymą agresiją vykdančiai valstybei, jeigu tokios priemonės yra proporcingas atsakas į tarptautinį neteisėtą veiksmą, laikinos ir priimtos siekiant paskatinti pažeidžiančiąją valstybę laikytis tarptautinės teisės įsipareigojimų.
Tarptautinis Teisingumo Teismas byloje Jurisdictional Immunities of the State (Germany v. Italy: Greece intervening) nepasisakė dėl teisminių atsakomųjų priemonių taikymo, todėl iš principo būtų galima teigti, kad jurisdikcinio imuniteto netaikymas Rusijos Federacijos atžvilgiu galėtų būti laikomas teisėta atsakomąja priemone kaip atsakas į neteisėtą agresiją prieš Ukrainą. Agresija ir jėgos panaudojimas prieš suverenią valstybę yra itin sunkūs Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalies pažeidimai, todėl agresorės imuniteto nepaisymas būtų pateisinamas atsakas į tarptautinės teisės pažeidimus.
Kaip pabrėžiama tarptautinės teisės doktrinoje, atsakomųjų priemonių mechanizmas gali suderinti tarptautinės atsakomybės ir imuniteto institutus nesugriaunant visos sistemos. Vis dėlto mokslinėje literatūroje reiškiama abejonių, ar valstybės iš tiesų pasitiki atsakomųjų priemonių institutu ir ar nacionaliniai teismai turi teisę savarankiškai taikyti tokias priemones?
Todėl tolesnėje straipsnio dalyje analizuojama, kodėl atsakomosios priemonės gali būti tinkamas būdas derinti prieštaringas tarptautinės teisės normas ir tikslus, taip pat užtikrinti veiksmingą teisių gynimą agresijos aukoms.
Dėl jurisdikcinio imuniteto kaip atsakomosios priemonės taikymo praktikos
Visų pirma teigiama, kad atsakomosios priemonės, nukreiptos į jurisdikcinio imuniteto netaikymą, yra labai retos ir jų praktika nenuosekli. Tačiau pasaulyje plačiai paplitusi tendencija taikyti universalią civilinę jurisdikciją kaip tarptautinės atsakomybės įgyvendinimo priemonę, tik dažnai jos nėra įvardijamos tiesiogiai kaip atsakomosios priemonės. Kai kurios bylos patvirtina, kad civiliniai ieškiniai gali būti naudojami kaip priemonė reikalauti atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus, net jei tai susiję su kitų valstybių suvereniais veiksmais. Taip pat JAV teismų praktikoje galima įžvelgti tendenciją riboti jurisdikcinį imunitetą, kai kalbama apie tarptautinius nusikaltimus ar terorizmo rėmimą.
Be to, yra daug teisės aktų, kurie numato, kad „valstybės, remiančios terorizmą“, praranda jurisdikcinį imunitetą ir gali būti patrauktos atsakomybėn už tokius veiksmus nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, 1996 m. JAV įstatymas dėl Antiterorizmo ir efektyvios mirties bausmės (angl. Antiterrorism and Effective Death Penalty Act) pripažino, kad valstybės terorizmo rėmėjos netenka jurisdikcinio imuniteto dėl ieškinių, susijusių su kankinimais, neteisminiais nužudymais, orlaivių sabotažu, įkaitų paėmimu ar tokių veiksmų rėmimu. Analogiškas nuostatas įtvirtina ir 2012 m. Kanados įstatymas dėl Teisingumo terorizmo aukoms (angl. Justice for Victims of Terrorism Act). 2016 m. JAV įstatymas dėl Teisingumo prieš terorizmo rėmėjus (angl. Justice Against Sponsors of Terrorism Act) dar labiau išplėtė valstybės imuniteto išimtis, susijusias su terorizmu. JAV Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat pripažino, kad imuniteto netaikymas šiais atvejais turi atsakomąjį pobūdį.
JAV Užsienio valstybių imuniteto įstatyme (angl. Foreign Sovereign Immunities Act) taip pat numatyta imuniteto išimtis dėl „tarptautinių nuosavybės nusavinimų“. Ši išimtis taikoma tais atvejais, kai nuosavybė paimama „pažeidžiant tarptautinę teisę“ ir sukuria ryšį tarp imuniteto netaikymo ir tarptautinės atsakomybės įgyvendinimo. Jeigu ieškovai įrodo, kad už ekspropriaciją nebuvo suteikta kompensacija, JAV teismai laiko, kad jų jurisdikcija nėra apribota valstybės imunitetu. Ši raida rodo, kad imuniteto išimtis dėl „tarptautinio nuosavybės nusavinimo“ tapo instrumentu, leidžiančiu JAV teismams vertinti įvairių suverenių veiksmų neteisėtumą ir pritaikyti adekvačias nukentėjusių asmenų teisių gynimo priemones.
Tik vykdomosios valdžios organai esą yra pajėgūs įvertinti, koks atsakas į tarptautinės teisės pažeidimą yra teisėtas, o teismai neturi įgaliojimų taikyti atsakomąsias priemones.
Pačios Rusijos 2014 m. federalinis įstatymas „Dėl užsienio valstybės ir jos turto jurisdikcinio imuniteto“ numato, kad Rusijos teismai gali atsisakyti taikyti užsienio valstybėms jurisdikcinį imunitetą vadovaudamiesi abipusiškumo principu. Tai reiškia, kad užsienio valstybės imunitetas gali būti ribojamas Rusijoje, jei ta valstybė riboja Rusijos imunitetą savo teismuose. Tačiau reikia pabrėžti, kad suverenių valstybių imunitetas nėra taikomas remiantis abipusiškumo principu. Todėl Rusijos teismo sprendimas atsisakyti taikyti užsienio valstybei imunitetą dėl abipusiškumo galėtų būti vertinamas kaip tarptautinės teisės pažeidimas.
Jurisdikcinio imuniteto netaikymas pagal šias priemones dažnai yra tiesioginė reakcija į tariamus tarptautinės teisės pažeidimus, siekiant priversti kitas valstybes nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. atsakomosios priemonės. Irano 2012 m. įstatymas „Dėl jurisdikcijos spręsti civilines bylas prieš užsienio vyriausybes“ (angl. the Act on Jurisdiction to Try Civil Cases Against Foreign Governments) aiškiai išreiškia, kad tokio imuniteto netaikymo teisinis pagrindas yra atsakomųjų priemonių mechanizmas.
Dėl teismų kompetencijos taikyti atsakomąsias priemones
Kai kurie autoriai teigia, kad atsakomosios priemonės paprastai yra politinių valstybės organų, atsakingų už užsienio politiką, kompetencija, o nacionaliniai teismai negali savarankiškai taikyti atsakomųjų priemonių be vykdomosios valdžios, atsakingos už valstybės tarptautinius santykius, įsikišimo ar pritarimo. Tik vykdomosios valdžios organai esą yra pajėgūs įvertinti, koks atsakas į tarptautinės teisės pažeidimą yra teisėtas, o teismai neturi įgaliojimų taikyti atsakomąsias priemones.
Tačiau tarptautinės teisės komisijos (ILC) valstybių atsakomybės kodifikacijos straipsniai nenurodo, kuris konkretus valstybės organas gali taikyti atsakomąsias priemones. ARSIWA 4 straipsnis numato, kad bet kurio valstybės organo veiksmai priskiriami valstybei. Tarptautinės teisės ekspertas Marco Longobardo sutinka su kitu tarptautinės teisės autoritetu Carlo Focarelli, kad teismų galėjimas savo veiksmais sukurti valstybei atsakomybę skiriasi nuo įgaliojimo veikti valstybės vardu. Tačiau toks skirtumas yra grynai formalus ir nepaaiškina, kodėl nacionaliniai teismai neturėtų ar negalėtų taikyti tarptautinių decentralizuotų atsakomybės mechanizmų. Tarptautinės atsakomybės įgyvendinimas retai kada priklauso tik vienam valstybės organui, o nacionaliniai teismai dažnai dalyvauja šiame procese įvairiomis formomis. Juo labiau kad galutinį sprendimą netaikyti jurisdikcinio imuniteto vis tiek priima nacionalinis teismas konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, Rainbow Warrior bylos aplinkybės leidžia suprasti, kad funkcinio imuniteto netaikymas gali būti teisėtas būdas įgyvendinti tarptautinę atsakomybę už neteisėtus veiksmus, padarytus forumo valstybės teritorijoje. Kitoje byloje dėl KGB agento, kuris buvo kaltinamas dėl dviejų politinių pabėgėlių nužudymo Vokietijoje, federalinis teismas konstatavo, kad Sovietų Sąjunga, įsakiusi įvykdyti šiuos nužudymus, „šiurkščiai pažeidė visus civilizacijos principus ir tarptautinės teisės normas, reglamentuojančias tinkamus diplomatinius santykius tarp valstybių“. Funkcinio imuniteto netaikymas šiuo atveju nebuvo grindžiamas paprotine imuniteto išimtimi, bet buvo tiesiogiai kildinamas iš Sovietų Sąjungos tarptautinės atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą.
M. Longobardo papildomai teigia, kad tarp valstybės organų egzistuoja funkcijų pasidalijimas, todėl teismai negali veikti valstybės vardu. Tačiau jis neatsižvelgia į faktą, kad daugelyje valstybių atsakomųjų priemonių taikymas remiasi įvairių valstybės organų veiksmų visuma. Jau anksčiau minėti JAV ir Kanados įstatymai numato tokių priemonių taikymą, kitose paminėtose valstybėse atsakomųjų priemonių taikymo iniciatyvą parodė teismai. M. Longobardo taip pat remiasi ARSIWA nuostata, kad prieš taikydama atsakomąsias priemones valstybė turi (a) paraginti pažeidusią valstybę įvykdyti savo įsipareigojimus ir (b) pranešti apie ketinimą taikyti atsakomąsias priemones bei pasiūlyti derybas, ir teigia, kad tai gali padaryti tik vykdomoji valdžia. Tačiau jis neatsižvelgia į tai, kad raginimas laikytis tarptautinės teisės ir pranešimas apie galimas atsakomąsias priemones gali būti pateikiami skirtingų valstybės organų dar gerokai prieš tai, kai klausimas dėl imuniteto atsiduria teisme ir teismui reikia priimti tik galutinį sprendimą, ar visos atsakomųjų priemonių taikymo sąlygos yra išpildytos.
Yra daug pagrįstų argumentų, kodėl nacionaliniai teismai gali tiesiogiai taikyti atsakomąsias priemones bylose prieš Rusiją dėl jos agresijos ir neteisėto jėgos naudojimo Ukrainoje.
Priešingai, kyla pagrįstas klausimas, ar jurisdikcinės atsakomosios priemonės gali būti pritaikytos vien tik vykdomosios ar įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmais, nes galiausiai tik nacionalinis teismas priima sprendimą netaikyti imuniteto valstybei pažeidėjai, kai toks reikalavimas yra pareiškiamas konkrečioje byloje.
M. Longobardo taip pat abejoja, ar nacionaliniai teismai tiesiogiai gali nustatyti kitos valstybės tarptautinės teisės pažeidimą, kuris yra būtina atsakomųjų priemonių taikymo sąlyga. Tačiau šis argumentas negalioja Rusijos agresijos prieš Ukrainą atveju, nes agresijos neteisėtumas yra akivaizdus ir aiškiai konstatuotas daugelyje tarptautinių organizacijų sprendimų bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nutartyje (2022 m. kovo 16 d. įsakymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių). Be to, šis M. Longobardo argumentas yra silpnas, nes nacionaliniai teismai dažnai taiko ir aiškina tarptautinę teisę įvairiuose kontekstuose, įskaitant žmogaus teises, pabėgėlių teisę ar imuniteto bylas.
*****susije*****
Galiausiai M. Longobardo teigia, kad atsakomosios priemonės yra politinis sprendimas, nes prieš jas taikant reikia įvertinti, ar valstybė yra nukentėjusi nuo tarptautinio pažeidimo, ar tikslinga taikyti atsakomąją priemonę, ar ji atitinka teisėtumo sąlygas? Tačiau net pats M. Longobardo pripažįsta, kad jėgos nenaudojimo principas yra erga omnes pobūdžio, todėl bet kuri valstybė turi teisę taikyti atsakomąsias priemones. Valstybės vykdomoji valdžia gali spręsti dėl politinio atsakomųjų priemonių tikslingumo, tačiau teismų pareiga yra taikyti teisę ir užtikrinti teisingumą agresijos aukoms ypač tais atvejais, kai tarptautinė sistema dėl savo decentralizuoto pobūdžio negali suteikti aukoms tinkamo teisių gynimo būdo. Pagaliau nacionaliniai teismai yra pakankamai kompetentingi vertinti, ar atsakomosios priemonės atitinka teisinius reikalavimus, tokius kaip proporcingumas, taip pat ar jos skatina atsakingą valstybę nutraukti pažeidimą ir suteikti reparaciją.
Išvados
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiama tarptautinėje bendruomenėje vykstanti diskusija dėl valstybių jurisdikcinio imuniteto ir teisminių atsakomųjų priemonių taikymo bylose prieš užsienio valstybes, kuri labai aktuali siekiant prisiteisti žalą, kurią dėl Rusijos agresijos patiria Ukrainos privatūs asmenys.
Nors kai kurie teisininkai abejoja, ar nacionaliniai teismai turi teisę savarankiškai taikyti teismines atsakomąsias priemones netaikyti užsienio valstybės imuniteto, lygiai taip pat yra daug pagrįstų argumentų, kodėl nacionaliniai teismai gali tiesiogiai taikyti atsakomąsias priemones bylose prieš Rusiją dėl pastarosios agresijos ir neteisėto jėgos naudojimo Ukrainoje.
Jurisdikcinio imuniteto netaikymas šiame kontekste leidžia suderinti valstybių imuniteto institutą su valstybių atsakomybės principu. Valstybių praktikoje nėra toks retas atvejis, kad funkcinio imuniteto netaikymas buvo faktinis atsakymas į ankstesnius neteisėtus kitos valstybės veiksmus.
Teisminės atsakomosios priemonės atlieka svarbią funkciją – jos užtikrina karo aukų teisių gynimą, kai nėra jokių realių alternatyvų įgyvendinti tarptautinę valstybių atsakomybę ir priversti valstybę agresorę sumokėti už daromą žalą.
Dr. Inga MARTINKUTĖ yra advokatė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja
