Visuomenės turi būti budrios, sako buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabartinis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas Egidijus Kūris. Antraip pandemijai suvaldyti įvestos priemonės gali turėti negrįžtamų neigiamų padarinių. IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė su juo kalbėjosi apie grėsmes Lietuvos teisinei sistemai ir jos per tris dešimtmečius pasiektą pažangą.
– Teigiama, kad COVID-19 pandemija sukėlė ne tik ekonomikos bei sveikatos apsaugos sistemos krizes daugelyje Europos valstybių, bet ir daug problemų žmogaus teisių srityje. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
– Neįmanoma nesutikti. Įvesti apribojimai giliai palietė kiekvieną iš mūsų – įvairiausias mūsų teises ir laisves: teisę į privatumą, teisę naudotis nuosavybe, judėjimo, susirinkimų laisves, išraiškos ir sąžinės laisves, net politines teises, pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse buvo nukelti rinkimai arba jie buvo kitaip suvaržyti. Apie pandemijos poveikį žmogaus teisėms rašo viso pasaulio žiniasklaida, ne vien naujienų portalai, kur gilesnės analizės gal ir nereikia tikėtis, bet ir solidūs specializuoti leidiniai – žmogaus teisių, konstitucinės teisės žurnalai. Kad poveikis yra – akivaizdu; ne taip akivaizdu, koks jis bus ir ar bus ilgalaikis.
Yra du šio poveikio lygmenys. Viena yra tai, kas neišvengiama, kita – ko galbūt galima išvengti. Kai kuriuos apribojimus galima laikyti nepagrįstais ir ginčyti teismine tvarka nacionaliniuose teismuose, o po to tarptautinėse teisminėse institucijose, tokiose kaip EŽTT, kuris gauna tokių prašymų. Kalbu grynai hipotetiškai, nes dar nė vienas toks prašymas nesibaigė Konvencijos pažeidimo nustatymu (o keli pripažinti nepriimtinais), tačiau iš principo toks nustatymas nėra neįmanomas, nelygu konkrečios aplinkybės. Taip pat galima svarstyti, kad net jei tam tikri apribojimai buvo pateisinami, jie truko per ilgai arba jų nelydėjo derami kompensaciniai mechanizmai, kurie sušvelnintų valstybės įsiterpimą į atitinkamas teises ir laisves.
– Ribojimai, apie kuriuos kalbame, buvo įvedami kaip laikina priemonė. Vis dėlto rudenį jie daugelyje Europos valstybių buvo sugrąžinti ar net sugriežtinti. Ar tai, jūsų nuomone, neturės negrįžtamų padarinių žmogaus teisių apsaugai?
– Gali būti ir negrįžtamų padarinių. Bet kas turima galvoje sakant, kad padariniai „negrįžtami“? Šiuo žodžiu pasakoma tik tai, kad jau nebus taip, kaip ligi šiol. Pandemija paskatino žmones keisti gyvenimo, darbo ir bendravimo būdą. Pavyzdžiui, neseniai nuotolinės konferencijos, valstybių vadovų pasitarimai ar teismų posėdžiai buvo retenybė, o šiandien – kasdienybė, ir tų naujų bendravimo formų, manau, nebus taip paprastai atsisakyta, kai pandemija bus įveikta. Ne viskas, kas negrįžtama, yra žalinga. Bet gali būti ir tokių padarinių, kurie susiaurins, apribos žmogaus teises ir jo veikimo galimybes. Jų bus, jei tai leis visuomenės. Aš atmetu lunatiškas sąmokslo teorijas, deja, turinčias sekėjų ir Lietuvoje, kad pandemija buvo kažkieno sugalvota tam, kad būtų suvaržyta demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, kad mes būsime ne vakcinuoti, o „sučipuoti“, ir panašius kliedesius. Bet yra pasaulyje šalių, kuriose valdžia, pasinaudodama būtinumu tam tikras teises suvaržyti, kad būtų pažabotas viruso plitimas, bus linkusi kai kuriuos draudimus ir ribojimus palikti ir tada, kai pagrindas jiems jau bus išnykęs. Tokia grėsmė yra, bet ji nėra neišvengiama.
Visuomenės turi būti budrios. Kai sakau „visuomenės“, turiu galvoje pirmiausia pilietinę visuomenę – žmogaus teisių gynimo organizacijas, įvairius teisininkų sambūrius, žiniasklaidą, bet taip pat oficialias institucijas, tokias kaip teismai. Negrįžtamas pandemijos poveikis žmogaus teisėms nėra tik formalios teisės klausimas. Prancūzijoje per pirmąjį karantiną turėjome porą mėnesių būti namuose, net į darbą retai galėdavome nueiti. Tada atsirado daugiau laiko paskaityti pasipylusias publikacijas įvairiuose portaluose apie tai, kaip pasibaigus pandemijai pasikeis gyvenimas. Svarstymų ir prognozių buvo daug, ir vis viena kryptimi: jis keisis. Dar per anksti daryti išvadas, kaip keisis; tam reikia į pokyčius pažvelgti iš laiko distancijos, tik tada juos galima konceptualizuoti.
Yra pasaulyje valstybių, kuriose valdžia, pasinaudodama būtinumu tam tikras teises suvaržyti, kad būtų pažabotas viruso plitimas, bus linkusi kai kuriuos draudimus ir ribojimus palikti ir tada, kai pagrindas jiems jau bus išnykęs.
Kita vertus, brandžioms išvadoms reikia ne tik laiko, bet ir gebėjimo tai, kas esminga, atskirti nuo to, kas guli paviršiuje, tokio gebėjimo, kurį turėjo, pavyzdžiui, vienas didžiausių mūsų laikų sociologų amžiną atilsį Zygmuntas Baumanas. Šiandien sunku pasakyti, kaip išsipildys ir ar iš viso išsipildys įvairios prognozės, bet pokyčių bus – taip pat teisėje. Jei nuotolinis darbas ar nuotolinis ugdymas tampa įprastas, tai negali nepaveikti mūsų suvokimo, kokios yra ar turėtų būti mūsų teisės darbo ar švietimo srityje.
Apibendrindamas sakyčiau, kad pokyčiai, kurie nėra teisinės prigimties, keičia, kaip teisininkai vadina, subjektinių teisių sampratą. Subjektinės teisės nėra vien teoretikų sugalvotos, į teisės aktus įrašytos veikimo galimybės. Jos kyla iš realaus gyvenimo. Kai keičiasi gyvenimo sąlygos, kinta ir teisių samprata. Toks sukrėtimas, kokį dėl pandemijos šiuo metu išgyvena visas pasaulis, negali nekeisti įvairių teisių suvokimo, jų ribų ir užtikrinimo priemonių sampratos. Gali būti, kad kai kurios iš jų bus imamos suvokti siauriau, bet gali būti ir priešingai – kad kai kurių iš jų ribos plėsis.
– Ar tokių didelių teisių sampratos pokyčių yra buvę pasaulio istorijoje? Jei taip, gal galite pateikti pavyzdžių?
– Tokie lūžiai – neatsiejama teisės raidos dalis. Įprasta kalbėti apie vadinamąsias pirmosios, antrosios, trečiosios, jau ir apie ketvirtosios kartos teises. Nuo asmeninių teisių buvo einama prie politinių, toliau – prie ekonominių ir socialinių teisių, tautų ir mažumų teisių, vėliau prie tokių teisių kaip teisės į darnią plėtrą ar saugią aplinką, o dabar jau – ir prie teisių, susijusių su technologijų plėtra, kaip antai žmogaus teisė į internetą. Teisių sampratos požiūriu perėjimas prie kiekvienos naujos jų kartos – tai esminis lūžis: tai, kas anksčiau buvo suvokiama kaip interesas ar siekis, imama suvokti kaip teisė, o tai reiškia, kad tas interesas ir turi būti ginamas kaip teisė. Tokių teisių įtvirtinimas pozityviojoje teisėje yra ne vien teisininkų, net, sakyčiau, visai ne jų išradimas, nes teisinis reguliavimas seka iš paskos technologinių galimybių raidai ir žmonių mentaliteto lūžiams. Gerai, jei jis per daug neatsilieka.
Tokie lūžiai labai pastebimi, pavyzdžiui, JAV teisės raidoje. JAV buvo ir yra viena didžiausių teisinių civilizacijų, nors, kaip matome šiuo metu, ir ten yra nemažai teisinių kuriozų, kurie Europoje, sakykime tiesiai, nesuvokiami – kaip antai tokie, kai rimtu veidu svarstoma, ar kadenciją baigiantis prezidentas gali iš anksto suteikti malonę sau ir savo šeimos nariams, arba kai viena valstija teisme ginčija balsų skaičiavimą kitose valstijose.
Vis dėlto žmogaus teisių sampratai JAV teisės plėtra davė daug. Tik ta samprata iš pradžių nebuvo tokia kaip šiandien. JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija – nuostabūs teisės paminklai, bet jie buvo sukurti ir ilgai aiškinami visai kitokioje socialinėje terpėje nei šiandien. Žmonės buvo suvokiami kaip lygūs – bet ne visi, o tik nedaugelis jų. Įvairių teisių neturėjo moterys, vaikai, imigrantai, beturčiai, homoseksualūs asmenys, indėnai, afroamerikiečiai (kurių daug apskritai buvo vergai). Turėjo pasikeisti mentalitetas ir socialinės sąlygos, kad visų šių didelių grupių atstovus būtų imta traktuoti kaip lygius turėtojus tų teisių, kurių subjektai iš pradžių buvo tik pasiturintys pilnamečiai baltieji heteroseksualūs vyrai. Turėjo įvykti lūžis, tiksliau, daug lūžių. Kai kurie vyksta ir dabar – ne be pasipriešinimo ar kovos.
Teisių sampratos evoliucija, kai kuriais klausimais sparti, vyksta ir Lietuvoje. Imkime požiūrį į homoseksualius asmenis. Šiandien žmogėnas, policijos už rankų ir kojų išnešamas iš Gay Pride parado ir rėkiantis „Už Lietuvą, vyrai!“, būtų vertinamas ne kitaip kaip kultūrinis mastodontas, nežinia kokiu būdu persikėlęs į XXI a. Vyksta esminiai pokyčiai įvairiose srityse, pavyzdžiui, teisės į privatumą sampratoje. Juk dar pora dešimtmečių nė kalbos nebuvo apie teisę į atvaizdą. Dar prieš keliolika metų nebuvo įtvirtinta iki gyvos galvos įkalintųjų vadinamoji teisė į viltį, į teisę prašyti, kad jų laisvės atėmimo bausmė būtų pakeista į terminuotą. Šiandien tai Europos teisės savastis. Būna, kad teisių sampratos kaitai priešinamasi – Lietuva labai ilgai, netoliaregiškai ir nesėkmingai priešinosi „teisės į viltį“ įtvirtinimui savo įstatymuose – būna, kad kaitos šalininkai patys perlenkia lazdą, bet pokyčiai vyksta.
Daug pavyzdžių būtų galima pateikti iš naujųjų technologijų srities. Technologijų plėtra ne tik veikia teisės raidą – ji ją skatina. Turiu galvoje ne vien informacines technologijas, kurios tokiu atveju pirmiausia ateina į galvą ir kurios paskatino net teismų jurisprudencijoje įtvirtinti tokias teises kaip „teisė būti užmirštam“, turiu galvoje įrašų panaikinimą internete, bet ir įvairiausias technologines galimybes, tarp jų ir susijusias su technikos poveikiu aplinkai ir klimatui, – pavyzdžiui, šiandien jau pripažįstama teisė į vandenį, – genetiškai modifikuotais produktais, genetinės informacijos apsauga, žmogaus reprodukcija, surogatine motinyste ir kita.
Galiausiai keičiasi ir samprata tų dalykų, kurie anksčiau buvo suvokiami tik kaip tam tikri administravimo principai; antai šiandien kalbame ne vien apie gerą administravimą, bet ir apie teisę į gerą administravimą, teisę į valdymo informacijos prieinamumą ir panašiai.
– Kokių iššūkių pandemija ar socialinės ir ekonominės krizės sukėlė arba gali sukelti teisės viešpatavimui?
– Trumpas atsakymas būtų – didelių. 2015 m. išleidome studiją „Krizė, teisės viešpatavimas ir žmogaus teisės“. Buvau to projekto vadovas. Analizavome 2008 m. ir vėlesnių metų ekonomikos krizės poveikį teisės viešpatavimui Lietuvoje. Mūsų išvada nebuvo pesimistinė: nors kai kurie valdžios sprendimai ir nukrypo nuo svarbių teisės principų, bendras paveikslas nebuvo itin prastas.
Vis dėlto tada tyrėme situaciją, kai, pasakysiu supaprastindamas, trūko finansinių išteklių, bet žmonės galėjo bendrauti. Pandemijos iššūkiai kitokie. Finansinių išteklių netrūksta arba žinoma, iš kur jų paimti, bet žmonės negali laisvai judėti, ką ten judėti, jie negali susitikti, spausti vienas kitam rankos ar pasibučiuoti, paguosti vienas kito apkabindami. Kas jiems tai gali uždrausti? Tai pamatinis teisinis, konstitucinis klausimas. Lietuvos konstituciniame lauke – tai klausimas, ką gali spręsti Seimas, ką – Vyriausybė, ką – įvairios žinybos, ką – savivaldybės, o ką – koks nors savo vizijų vedamas operacijų vadovas. Tai klausimas apie teisės hierarchiją: teisė yra hierarchinė sistema, kitaip ji yra palaida bala, o ne nuoseklus reguliatorius. Žmogaus teises apriboti galima tik įstatymo pagrindu, o tas įstatymas turi neprieštarauti ir Konstitucijai, ir tarptautiniams standartams.
Tada trūko finansinių išteklių, bet žmonės galėjo bendrauti. Dabar finansinių išteklių netrūksta arba žinoma, iš kur jų paimti, bet žmonės negali laisvai judėti, susitikti, spausti vienas kitam rankos ar pasibučiuoti, paguosti vienas kito apkabindami.
Šiaip jau kiekviena krizė yra iššūkis teisės viršenybei. Krizė reiškia, kad reikia skubių sprendimų, kuriuos kažkas turi priimti. Jei sistema nepasirengusi jų priimti laikydamasi nuoseklios teisinės tvarkos (krizės sąlygomis dažnai paaiškėja, kad tos tvarkos trūksta), teisės viešpatavimui kyla pavojus. O jei susitaikoma su tuo, kad sprendimus gali priimti nesvarbu kas, kad tik jie būtų protingi ir veiksmingi, pasikasama po teisės hierarchijos ir kartu teisės viešpatavimo pamatais, nes pagunda taikyti modelį „nesvarbu, kas priims sprendimą“ išliks stipri ir tada, kai krizės nebus.
– Kiek užtikrindama teisės viešpatavimą pažengė Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį? Ar einame teisinga linkme, ar kur nors stagnuojame?
– Kryptis buvo ir yra gera. Tai nereiškia, kad nėra trūkumų, nepadaryta klaidų, nepriimta blogų sprendimų. Gyvenime nėra vienos linijos, kuria eidama visuomenė nedaro posūkių, nesustoja ar negrįžta į ankstesnį tašką. Visko buvo.
Tas, kas palygintų Lietuvos įstatymus su galiojusiais dar prieš keliolika metų, turėtų pripažinti, kad jie skiriasi kaip diena ir naktis. Įstatymai patobulėjo ir dėl to, kad integravomės į ES ir tarptautines organizacijas, pagal kurių standartus juos pertvarkėme. Savo teisę tobulinome ir atsižvelgdami į kitų valstybių gerąją praktiką. Nepaisant įvairių blogybių, bendras nueito kelio vertinimas pozityvus. Tai pasakyčiau ir apie daugelio viešosios valdžios institucijų darbą.
Mažiau į priekį pasistūmėta visuomenės teisinio švietimo srityje. Šiandien mokantiems tai daryti nesunkiai pavyksta manipuliuoti visuomenės nuomone, kabinti žmonėms ant ausų neva teisinius „makaronus“, nes daug žmonių stokoja suvokimo, ką gali teisė, o ko ji negali, ir ką ji tam tikru klausimu sako, o ko ne, kokia yra jos logika ir santykis su gyvenimo tikrove.
– Ar Lietuvai galėtų grėsti tokie su teisės viršenybės užtikrinimu susiję sunkumai, su kuriais šiandien susiduria Vengrija ir Lenkija?
– Nesu politinės erdvės analitikas, tik stebėtojas. Manau, kad Lietuvoje, kitaip nei Vengrijoje ar Lenkijoje, bent kol kas nėra galingų prielaidų trauktis tolyn į šoną nuo teisės viešpatavimo standartų. Tai krypčiai bandantys atstovauti mūsų politinių jėgų spektro segmentai gana silpni, marginalūs. Jiems trūksta konkrečių problemų išmanymo, intelektinio pajėgumo ir visuomenės paramos.
Bet buvo laikas, kai ir Lenkijoje, ir Vengrijoje nebuvo tokių prielaidų, o jos atsirado. Ką gali žinoti, kaip bus toliau. Neturiu pranašo gebėjimų.
Dažnai minime Lenkiją ir Vengriją kaip teisės viršenybės požiūriu problemiškus kraštus. Bet tai tik dvi šalys iš ilgesnio sąrašo, kur esama panašių iššūkių. Turkijoje vyksta kažkas priešingo tai krypčiai, kuria ši šalis ėjo dešimtmečius. Vokietijoje yra „Alternatyva Vokietijai“. Prancūzijoje Marine Le Pen įtikinamai pasirodė ne vienuose rinkimuose. O stipriai suskilusioje JAV visuomenėje generuojamos ir daug šalininkų sutelkia absurdiškiausios sąmokslo teorijos; šių metų prezidento rinkimai rinkėjų aktyvumu pranoko visus iki tol prieš tai buvusius – tačiau daugiau nei bet kada jų balsavo ne vien prieš radikalią konservatyvią programą, bet ir už ją.
Radikalizmas ir populizmas šiandien yra pasaulinė tendencija, neapsiribojanti vien Lenkija ir Vengrija. Esame pasaulio dalis, tad įvairūs vėjai gali atpūsti ir į Lietuvą. Į Estiją juk atpūtė.
– Galbūt ateityje tai galėtų būti susiję ir su jūsų minėtais teisių sampratos pokyčiais?
– Lenkijoje ir Vengrijoje jėgų, pasukusių „iliberalios“ demokratijos keliu, teisinė programa daug labiau išreikšta nei daugelyje kitų šalių. Apie jų žmogaus teisių sampratą nepasakytume, jog ji nėra savaip rišli ar neturi jokio racionalaus grūdo. Turiu galvoje komunitarinę ideologiją, iškeliančią bendro intereso reikšmę ir atmetančią perdėtą individualizmą. Bet atskiros mintys, pavieniui atrodančios lyg ir teisingos, sudėtos kartu gali duoti tokį visuminį rezultatą, kuris bus pavojingas įvairioms žmogaus teisėms, iš pagrindų pakirs tokias iš jų kaip teisė į privatumą arba apsisprendimo ar išraiškos laisvės.
– Lietuvoje dažnai įvardijama problema yra teisingumo stoka. Ypač daug apie ją girdime prieš rinkimus. Tai rezonuoja su visuomenės emocija. Kiek tai pagrįsta? Iš kur tai kyla?
– Į klausimą, ar ta visuomenės emocija pagrįsta, ar ne, galima atsakyti dvejopai. Viena vertus, teisingumo Lietuvoje nėra per daug, nes formaliai pagal teisę priimami sprendimai ne visada pakankamai suprantami žmonėms ar suvokiami kaip teisingi, neatitinka lūkesčių. Bet niekas nėra tobula. Argi žiniasklaidoje nėra ydų, ir dar tokių, apie kurias nebūtinai garsiai kalba dirbantys šioje srityje? Teismų sistemoje irgi yra trūkumų, kartais rimtų. Negaliu sakyti, kad joje viskas švaru ir gražu, kad visi ten balti ir pūkuoti.
Kita vertus, pažanga padaryta ne tokia jau maža. Jos nereikia nuneigti, o tai mėgstama daryti. Garsiai reikalaujama „atkurti teisingumą“, bet šis šūkis destruktyvus. „Atkuriama“ tai, kas sunaikinta. O teisingumas Lietuvoje nėra sunaikintas, net jei jo norisi daugiau. Reikalavimas ne šalinti konkrečias ydas, o apskritai „atkurti teisingumą“ tik mažina visuomenės pasitikėjimą teisingumo sistema, teise ir galiausiai valstybe.
Tą patį pasakyčiau apie nuolat kartojamą mantrą, esą teismai pernelyg „uždari“ ir juos reikia „atverti“. Šiandien Lietuvos teismai atviri kaip niekad. Sprendimai aiškinami, kad juos suprastų kiekvienas. Tik ne kiekvienas nori suprasti. Konstituciniame Teisme po kiekvieno nutarimo paskelbimo paprastais žodžiais paaiškindavau salėje esantiems žmonėms, tarp jų ir žurnalistams, nutarimo esmę; tai buvo svarbu, nes nutarimo tekstas – ne eilėraštis, jo kalba būna sunkoka, jos prasmę ausis kartais ne iškart pagauna. Atviros yra ir teisėjų savivaldos institucijos, kurios aiškina savo sprendimus visuomenei. Žinoma, tobulumui ribų nėra, bet nėra ir pagrindo sutirštinti kritiką iki juodos.
Reikia suprasti, kad teismai niekada nebus absoliučiai atviri. Tai prieštarautų pačiai teismo prigimčiai. Sprendimai priimami pasitarimų kambaryje, jo slaptumas – visuotinai pripažintas principas ir teismų nepriklausomumo esminė garantija. Negali teisėjai spręsti bylos prieš televizijos kameras. Negali jie už sprendimus atsiskaitinėti visiems, kas tik to prašo – kitaip jie nebus nepriklausomi. Rėksmingai reikalauti neriboto jų atvirumo nesąžininga. Tai demagogija.
– Šių metų pradžioje Lietuvos Konstitucinis Teismas išnagrinėjo pirmąjį individualų konstitucinį skundą. Kaip tai vertinate?
– Tai, kad pagaliau įvestas individualus konstitucinis skundas, yra gerai. Dar atsimenu, kaip pats tai pirmąkart pasiūliau 2006 m. vasarą. Po metų Seimas patvirtino individualaus konstitucinio skundo koncepciją ir daugiau kaip dešimtmetį prie jos negrįžo. Lietuva buvo viena iš kelių Europos valstybių, kur individualaus konstitucinio skundo nebuvo.
Nepraėjus nė metams po pirmosios bylos apibendrinti tų skundų nagrinėjimo praktiką per ankstyva. Ilgainiui išryškės, kokias procedūras reikia taisyti, jei reikia. Kol kas man kliūva, kaip informacija apie pagal skundus išnagrinėtas bylas pateikiama Teismo tinklalapyje: ilgame priimtų sprendimų sąraše nenurodant skundų dalyko, juos sunku identifikuoti. Tai nepatogu, bet tai techninė problema.
– Technologijos šiandien keičia daugelį mūsų gyvenimo sričių. Ar EŽTT tenka nagrinėti su jomis susijusias bylas? Dėl kokių problemų dažniausiai kreipiamasi?
– Tokias bylas tenka nagrinėti, ir jų daugėja. Galiu paminėti bylas dėl veiklos, padarytos elektroninėje erdvėje, dėl asmenų sekimo. Iš pastarojo meto garsesnių bylų paminėtina Bărbulescu prieš Rumuniją – dėl žmogaus privatumo pažeidimų jam asmeniniams tikslams naudojantis darbdaviui priklausančia elektronine įranga. Arba Delfi AS prieš Estiją – dėl neapykantos kalbos interneto komentaruose ir portalų atsakomybės už jos skleidimą. Bet yra ir kitų bylų, susijusių jau ne su informacinėmis technologijomis, o su technologijomis platesne šio žodžio prasme, pavyzdžiui, dėl surogatinės motinystės ar dėl lyties keitimo. Kaip sakiau, teisė seka paskui besiplečiančias technologines galimybes.
Kiekviena krizė yra iššūkis teisės viršenybei.
EŽTT jurisprudencija grindžiama tam tikrais pamatiniais principais. Tačiau, kaip nuolat kartoja Teismas, Konvencija yra gyvas instrumentas, kuris turi reaguoti į laiko iššūkius, nors pats prieš keliasdešimt metų parašytas Konvencijos tekstas lieka nepakitęs. Pamatinius principus kartais tenka aiškinti naujai, atsižvelgiant į pakitusią gyvenimo tikrovę. Turiu galvoje ne vien technologijų plėtrą, bet ir žmogaus teisių sampratos kitimą apskritai. Pavyzdžiui, Didžiosios Kolegijos byloje Magyar Helsinki Bizottság prieš Vengriją buvo nagrinėjama situacija, kai viena žmogaus teisių gynimo organizacija siekė iš viešosios valdžios institucijų gauti tam tikrą informaciją, kuri galbūt būtų atskleidusi tam tikrus korupcinius ryšius ar protekcionizmo atvejus, kėlusius pavojų žmonių teisei į teisingą teismą, bet ta informacija jai nebuvo suteikta. Tame nutarime EŽTT pirmą kartą – vėlokai, tik 2016 m.! – savo jurisprudencijoje patvirtino asmens teisę ieškoti informacijos; iki tol būdavo apsiribojama teise gauti informaciją ir ją skleisti, bet ne jos ieškoti. Įvairių valstybių, taip pat Lietuvos, teisė šioje srityje buvo nuėjusi kur kas toliau: juk tam, kad turėtum įsitikinimus, turi turėti teisę ieškoti informacijos. Bet Konvencija nėra konstitucija, joje yra spragų, kurios vis dėlto gali būti ilgainiui užpildomos, kaip šiuo atveju. Kaip jau sakiau, Konvencija yra gyvas instrumentas, kuris, kaip ir visa teisė, kartais nespėja paskui gyvenimą, bet vis tiek jį anksčiau ar vėliau pasiveja.
– Didelę dalį tų pamatinių principų randame net ne pačioje Konvencijoje, bet EŽTT jurisprudencijoje kaip visumoje?
– Taip. Dirbdamas Konstituciniame Teisme kartodavau, kad Konstitucija yra tokia, kaip ją išaiškino Konstitucinis Teismas. Jo pateiktam Konstitucijos nuostatų aiškinimui galima nepritarti, ir pats kai kuriems aiškinimams nepritariu, bet negalima kvestionuoti jo teisinės galios.
Tas pats pasakytina apie Konvenciją. Ji yra labai neilgas aktas. Atmetus straipsnius, kuriuose reglamentuojamas EŽTT sudarymas, teisėjų statusas ir procedūriniai dalykai, liks tik keliolika straipsnių. Dauguma jų gana lakoniški. Pavyzdžiui, 3 straipsnis vienu sakiniu uždraudžia nežmonišką ar orumą žeminantį elgesį bei tokias bausmes, bet šiam sakiniui aiškinti skirta tomų tomai jurisprudencijos; antai Konvencijoje niekur neparašyta, kad kaliniui reikia užtikrinti keturis kvadratinius metrus erdvės, arba kad jo tualetas turi būti atribotas nuo kameros, arba kad jam turi būti leidžiama išeiti pasivaikščioti, atlikti fizinius pratimus. Yra daug konkrečių dalykų, kuriuos EŽTT yra išvedęs iš abstrakčių Konvencijos nuostatų. Tai darydamas, jis pasiremia ir tarptautine patirtimi, ir Europos Tarybos bei kitų institucijų rekomendacijomis – vadinamąja minkštąja teise.
– Kaip kreipimaisi iš Lietuvos atrodo kitų EŽTT bylų kontekste? Ar tie klausimai kuo nors išskirtiniai?
– Kai kurios bylos prieš Lietuvą cituojamos kaip reikšmingi precedentai. Galiu paminėti bylą Kudrevičius ir kiti prieš Lietuvą dėl susirinkimų laisvės. Gal kas nors dar prisimena, kaip prieš keliolika metų asmenys, skelbęsi esą žemdirbių atstovais, blokavo kelius ir už tai buvo nuteisti. Strasbūre Lietuva šią bylą laimėjo.
Kita labai svarbi byla – Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, kurioje buvo nagrinėjama situacija, kai socialiniuose tinkluose liejosi neapykantos kalba prieš du gėjus, paskelbusius savo bučinio nuotrauką. Lietuva šią bylą pralaimėjo, nes jos institucijos pro pirštus žiūrėjo į tą neapykantos srautą. Ji laikoma viena svarbiausių bylų dėl neapykantos kalbos.
Bet yra ir nemažai rutiniškų bylų, kuriose kokių nors jurisprudencinių naujovių nėra. Apie kai kurias iš jų gali būti daugiau rašoma Lietuvoje dėl to, kad pareiškėjas yra žinomas žmogus, pavyzdžiui, Viktoras Uspaskichas, bet EŽTT jurisprudencijoje jos nėra išskirtinės.
– Kaip, matydami kitų Europos Tarybos valstybių narių praktiką, vertinate žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje?
– Lietuva nėra tarp žmogaus teisių požiūriu problemiškiausių valstybių ar didžiausių EŽTT „darbdavių“. Tai nereiškia, kad galima nusiraminti. Problemų yra, ir jas reikia spręsti. Kai kurios problemos buvo įsisenėjusios, ir jų sprendimas pajudėjo tik po to, kai EŽTT nustatė Konvencijos pažeidimą. Paminėsiu tik kelias bylų grupes.
Jau minėjau iki gyvos galvos įkalintųjų „teisę į viltį“. Ilgą laiką Lietuvos institucijos nenorėjo nieko keisti. Šiandien ši problema išspręsta. Bet jei įstatymai būtų buvę laiku pakeisti atsižvelgiant į kitų valstybių (Jungtinės Karalystės, Vengrijos) pralaimėtas bylas, bylos prieš Lietuvą gal nė nebūtų buvę.
Kita įsisenėjusi, ne iki galo išspręsta problema susijusi su kalinimo sąlygomis. Padėtis šiek tiek pagerėjusi, bet nepakankamai. Tačiau Strasbūre tokių bylų gerokai sumažėjo, nes Lietuvos administraciniai teismai pradėjo priteisinėti adekvačias kompensacijas.
Vienu metu buvo nemažai bylų dėl sovietų nacionalizuoto turto restitucijos. Tipiška situacija: turtas asmeniui buvo sugrąžintas, bet valstybės institucijos pastebėjo padariusios klaidą ir turtą paėmė, nekompensuodamos praradimų, taigi visą savo klaidos naštą užkraudavo tam žmogui, kuriam teko Lietuvos teismuose bylinėtis daug metų – dažnai be teigiamų rezultatų. Pastaruoju metu tokių bylų nedaug, nes baigiasi pats restitucijos procesas.
Konstitucinio Teismo pateiktam Konstitucijos nuostatų aiškinimui galima nepritarti, bet negalima kvestionuoti jo teisinės galios.
Kitos rūšies bylos – dėl teisės į teisingą teismą. Paminėsiu bylą Dainelienė prieš Lietuvą. Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija atmetė pareiškėjos skundą, nors vieno iš jų sūnus buvo toje byloje dalyvavęs prokuroras. Bylos baigtis buvo daugiau nei aiški. Nustebino tai, kad Vyriausybė ėjo iki galo bandydama įrodyti valstybės teisumą.
Bet bylose prieš Lietuvą EŽTT nustato ne vien pažeidimus. Tai pasakytina ir apie bylas dėl teisės į teisingą teismą, kur, būna, Vyriausybei pavyksta įrodyti, jog Lietuvos teismai iš tikrųjų kruopščiai išnagrinėjo visus bylos dalyvių keliamus klausimus, profesionaliai ir nuodugniai pagrindžia savo sprendimus, atsispiria visuomenės ir žiniasklaidos spaudimui. Iš tokių bylų paminėtina Paulikas prieš Lietuvą.
– Kiek, jūsų nuomone, Lietuvoje yra tikros, ne apsimestinės pagarbos nekaltumo prezumpcijai?
– Kiek jos yra, nežinau, bet norėčiau, kad būtų daugiau. Daug daugiau. Nekaltumo prezumpcija yra ir Lietuvos konstitucinis imperatyvas, ir Konvencijos reikalavimas. Visuomenė greita ką nors nuteisti, kad tik būtų ką. Bet vienas dalykas yra, kai žmogų, kurio kaltė dar neįrodyta, nuteisia visuomenė ar žiniasklaida, ir visai kitas, kai tai padaro valstybė pareigūnai, neretai patys pakurstydami ir žiniasklaidą, ir visuomenės aistras. Jau pirmojo dalyko negalima pateisinti, o antrojo negalima pateisinti dvigubai, trigubai, šešiagubai.
Ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai iš asmens sulaikymo padaromas šou. Visi matėme per televiziją, kaip sulaikytieji viešai vedami surakinti antrankiais, nors akivaizdu, kad jie nei bandys pabėgti, nei griebsis smurto. O būna, kad garsiai išreklamuotos bylos subliūkšta, nes veikos, dėl kurių kas nors buvo suimtas, būna nepadarytos arba nenusikalstamos. Bet tie žmonės jau stigmatizuoti, jų gyvenimas jau sugriautas. Ir niekas jų neatsiprašo – nei valstybė, nei žiniasklaida, nei tie, kas įsikūrę ant sofos apsimestinai teisuoliškai mėgavosi jų dramomis.
E. Kūris
- 1961 m. gimė Vilniuje.
- 1984 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą (VU TF).
- 1988 m. Maskvos universitete apgynė daktaro disertaciją.
- 1984–1994 m. ir 2008–2016 m. VU TF dėstytojas, docentas, profesorius, katedros vedėjas; dėstė teisės teoriją, teisės sociologiją, politologiją, konstitucinę jurisprudenciją.
- 1990–1991 m. – Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo komisijos patarėjas, 1992 m. – Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti ekspertas.
- 1992–1999 m. – pirmasis VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, nuo 2002 m. – profesorius; dėstė teisės teoriją, Lietuvos konstitucinę teisę, JAV politinę sistemą.
- 1993–1997 m. – Konstitucinio Teismo pirmininko padėjėjas.
- 1995–1998 m. – Lietuvos politologų asociacijos prezidentas.
- 1999–2008 m. – Konstitucinio Teismo teisėjas, 2002–2008 m. – pirmininkas. 2005–2008 m. pirmininkavo Europos konstitucinių teismų konferencijai.
- Nuo 2013 m. – Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas.
- Pagrindinės mokslinių interesų sritys: teisės teorija, konstitucinė teisė, žmogaus teisės.
- Daugybės mokslinių tyrimų, publikacijų autorius ir bendraautoris.
