Giedrius MatulaitisJulius Sasnauskas – pranciškonų vienuolis, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigas, ilgametis „Mažosios studijos“ vadovas, sovietmečio disidentas, pusantrų metų prakalėjęs Lukiškių rūsiuose ir penkerius metus praleidęs tremtyje Tomsko srityje. Pastaruoju metu J. Sasnausko vardas skamba teikiant garbingus apdovanojimus, tarp kurių – ir Lietuvos advokatūros apdovanojimas, ir Vilniaus Šv. Kristoforo statulėlė, ir Laisvės premija, kuri bus įteikta Sausio 13-ąją. Jį kalbino Eugenija Grižibauskienė.
– Labai gražioje draugijoje atsidūrėte. Laisvės premija jau buvo įvertinti ir Rusijos disidentas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, buvęs politinis kalinys Antanas Terleckas, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, buvęs Lenkijos disidentas dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas signataras Vytautas Landsbergis, disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė ir begalė kitų. Kaip pats vertinate tokį istorinį pripažinimą? Beje, užsiminėte, kad jūsų operacijos data sutampa su premijos įteikimo data?
– Ji išties sutampa. Tikiuosi, jog kaip nors pavyks susitarti, kad tą datą pastumtų tolyn. Dar galiu palaukti, nėra didelės bėdos. Kaip ir sakėte, ta Laisvės premijos draugija graži, įdomi. Ir tokie skirtingi žmonės. Aišku, dauguma jų pažįstami. Ką ir kalbėti apie A. Terlecką ir N. Sadūnaitę. Čia ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, ir kiti. Man patinka tų žmonių gyvenimas, jų veikla, jų įsitikinimai.
Kita vertus, ta premija manęs nenustebino. Blaiviai galvojant, anksčiau ar vėliau ją turėjo duoti, nes ją dažniausiai skiria tiems, kurie sėdėjo lageriuose. Ne taip daug tokių partizanų ir pogrindininkų yra likę. Visi tie pagerbimai man kelia dvejopus jausmus. Bet kai gali po to padaryti draugams šventę, būna įdomu. Tarkime, po Šv. Kristoforo statulėlės įteikimo pavyko suorganizuoti jaukų vakarą tuose senuose rūmuose, kuriuose įsikūręs Vilniaus klubas: viename kambaryje kažkas šoko, kitame – dainavo, trečiame – gėrė kavą. Buvo tokia gera atmosfera, ir man tai labai patiko. O tokie žodžiai kaip „garbė“ ir panašūs mano būdo nepakeis ir nepradės diktuoti kitokio elgesio.
– Garbingą apdovanojimą jums įteikė ir Lietuvos advokatūra. Kokių minčių jums kelia šis įvertinimas?
– Taip, jie turi tradiciją advokato žvaigžde pagerbti kokį nors žmogų. Šį apdovanojimą yra gavęs ir profesorius V. Landsbergis, ir garbūs advokatai. Juk pats žodis advocatus reiškia užtarimą. Mes Mergelę Mariją vadiname mūsų užtarėja, kitaip – advocatus nostra. Taip jau sutapo, kad tas apdovanojimas įteiktas rugsėjo 8-ąją, per Mergelės Marijos gimimo liturginę šventę. Tie dalykai mane labai sujaudino.
Man ne kartą teko ir pačiam susidurti su advokatais. Per mano teismą paskirtasis advokatas tikrai nebuvo priešas, nors daugelyje politinių bylų jie virsdavo prokurorais, kaltintojais. O maniškis, toks senolis, klausinėjo, ar myliu gyvūnėlius. Niekas nesuprato jo klausimo, bet jis nieko blogo nepasakė, prašė sušvelninti bausmę.
A. Terlecką gynė vienas to meto garsių advokatų. Jis rado daug spragų, neįrodytų kaltinimų ir labai pagarbiai, žmogiškai elgėsi su kaltinamuoju. Mačiau ir vieno Lietuvos laisvės lygos kūrėjų Romualdo Ragaišio, kurį norėjo apkaltinti kriminaliniais nusikaltimais, teismą. Iš Maskvos atvykęs žydų tautybės advokatas jį teisino ir pavyko jį apginti. Taigi man ta profesija imponuoja, o ypač tai, kad advokatas gali stoti į teisiamo žmogaus pusę. Aišku, kartais būna tikras nusikaltėlis, bet advokatai gali atrasti tam tikrus bruožus, situacijas, kurios tarsi sušvelnina nusikaltimą padariusį žmogų ir jam pateiktus kaltinimus. Suprantu, kaip sunku ginti žmogų, kuris yra ką nors nužudęs, bet visada galima surasti kokią kruopelytę, kuri tą bausmę kiek sušvelnintų. Juk pas mus tos bausmės nežmoniškai ilgos.
Gyvenime man neliko jokių nuosėdų. Mane lydėjusius įvykius, veiksmus vis kas nors sušvelnindavo, kažkas atsirasdavo gero, gražaus, todėl negaliu nieko šimtu procentų kaltinti ar pykti. Atsimenu, paskutinį rytą, kai jau vežė į tremtį, buvo toks vyresnio amžiaus prižiūrėtojas, rusas, jis atnešė į popierių suvyniotos duonos su sviestu ir virtų kiaušinių. Sakė: „Imk, nes tau reikės toli važiuoti.“ Ir staiga ta bausmė, ir toji kelionė pasidaro kažkokia kitokia.
Blaiviai galvojant, anksčiau ar vėliau ją turėjo duoti, nes ją dažniausiai skiria tiems, kurie sėdėjo lageriuose. Ne taip daug tokių partizanų ir pogrindininkų yra likę.
Pamenu, kai išsiuntė į tremtį, buvau pusantrų metų nestovėjęs ant tikros žemės, nes paprastai buvo kokios nors plytelės ar akmenys. Maskvoje mane vežė iš vieno oro uosto į kitą, reikėjo sustoti atlikti gamtinių reikalų. Buvo ankstyvas birželis ir išleido baltoje beržų giraitėje. Balti balti beržai ir dar pavasariu dvelkiantis žemės kvapas. Visa tai mane tiesiog persmelkė. Kai tokie dalykai nutinka, kitaip jautiesi. O ir tremtyje atsirado ir gerų žmonių, ir ištikimų draugų.
– Jūsų, dar paauglio, A. Vienuolio mokyklos mokinio, disidentinė veikla prasidėjo dviejų asmenybių – Viktoro Petkaus ir A. Terlecko – dėka. Kaip toji lemtinga pažintis įvyko?
– V. Petkus nuvežė mus saugoti A. Terlecko namų. Jis su šeima išvyko atostogauti, ir kažkas turėjo tuose namuose pabūti. Ne dėl to, kad galėjo įsisukti vagišiai, bet reikėjo saugoti namus nuo saugumiečių, nes tie mėgdavo prikaišioti kai kurių dalykų, kuriuos per kratą paskui rasdavo. Mūsuose gal tokių atvejų nepasitaikydavo, bet girdėdavome apie Maskvos disidentus, kuriems tais laikais jau ir narkotikų pakišdavo, kokių uždraustų leidinių.
Taip mes keliese patekome į A. Terlecko namus, pabudėjome kelias naktis, o prieš išvažiuodami susitikome su pačiu A. Terlecku, jis mus pakvietė į svečius. Taip pradėjome ten lankytis. Buvo įdomu su juo bendrauti, jis buvo labai apsiskaitęs, turėjo daug knygų. Visa tai kėlė didelę pagarbą tam žmogui.
Su V. Petkumi supažindino klasės draugai, kurie patarnaudavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje, o V. Petkus tuo metu ten dirbo zakristijonu. Jie mums pasakodavo, koks tai įdomus žmogus. Taip pradėjome pas jį lankytis. V. Petkaus namuose buvo tokie dideli langai, pabelsdavome, ir jis mus įleisdavo. Jis gyveno pas dvi moteris – buvo tokios labai geros davatkėlės, dzūkės seserys Onutė ir Marytė. Jis buvo jų kvarterantas. Tas kambarėlis buvo miniatiūrinis: tilpo sofa, knygų lentyna ir rašomasis stalas. Ir vos galėjai praeiti. Vėliau seserys gavo didesnį butą dabartinėje Pylimo gatvėje ir V. Petkų pasiėmė kartu. Ten jį ir suėmė. Ten, regis, jis ir grįžo iš tremties. Tos moterys ir per teismą labai gražiai, palankiai liudijo.
ELTA– Iš kur dar paauglystėje tas mokytojų, vedlių ieškojimas? Ir būtent tarp Bažnyčios žmonių, tarp tikinčiųjų. Kas skatino tas paieškas?
– Su bendraminčiais ieškojome tos alternatyvios tiesos. Buvome nusivylę režimu, propaganda ir jau priėję tokį laipsnį, pasiekę tokią drąsą, kad galėjome eiti pas tokius žmones, pas kuriuos buvo rizikinga eiti. Bet tas tiesos troškimas buvo didesnis negu baimė. Daugelis ieškojo. Vieni ieškojo žmonių, tokių kaip tėvas Stanislovas. Kiti nėrė į knygas, Rytų, bažnytinę filosofiją.
Buvo tas amžius, kai žmogus kelia daug klausimų ir ieško atsakymų. Mano logika buvo paprasta. Kad toji sistema buvo bjauri, jau žinojau. Ir mama, ir močiutė daug apie tai pasakojo. Jau buvo nutikę Prahos įvykiai. Labai gerai prisimenu studento Jano Palacho susideginimą. O tai, kad būdama bloga toji sistema puola Bažnyčią, tai reiškė, jog Bažnyčia yra gera. Tada pradedi ieškoti būdų, kaip ten patekti, kaip suartėti, kaip tai pažinti. Tuo atžvilgiu V. Petkus mums labai padėjo.
Jis mėgo ir mokėjo pasakoti apie lagerius, apie kitus dalykus. Imponavo ir tos knygos, ir rašytojai, apie kuriuos diskutuodavome. Būdavo, kai klasėje mokydavomės apie kokį nors poetą, bėgdavome pas V. Petkų, kad jis mums paaiškintų, papasakotų apie jį. V. Petkus turėjo smetoniškų, retų poezijos knygų, jas ištraukdavo, parodydavo. Su juo būdavo be galo įdomu. Jam irgi buvome įdomūs. A. Terleckas jį bardavo, sakydavo: „Varyk tuos piemenis lauk, eik dirbti į biblioteką, jei niekaip negali nuo jų pasislėpti.“ Bet jis to nedarė, mūsų nevarė.
V. Petkaus svajonė buvo surinkti ir išleisti nuo Martyno Mažvydo laikų visų Lietuvos poetų kūrybos antologiją. Jis buvo pririnkęs kalnus aplankų, pilnų iškarpų iš visokių laikraščių, žurnalų. Ir mus į tai įtraukė. Jeigu tik rasdavome „Komjaunimo tiesoje“ ar „Jaunimo gretose“ kokį nors eilėraštį, iškirpdavome ir jam nunešdavome. Jis gerai žinojo Vilniaus ir bažnyčių istoriją, kartu sukdavome ratus po Vilnių ir jis pasakodavo. Iki šiol prisimenu tas architektūrines detales, kurias V. Petkus rodydavo ir pasakodavo, koks tai grožis. Jis išmokė per Vėlines Rasų kapinėse pagerbti žinomus žmones, uždegti žvakutes ant kareivių, Nepriklausomybės veikėjų kapų. Jautei, kad darai kažką svarbaus.
– Tai ir buvo tas žmogus, kuris papasakojo, ko galima tikėtis, jeigu staiga jumis susidomėtų saugumas. Juk netrukus ėmėte leisti pogrindinius leidinius, tokius kaip „Laisvės šauklį“ ir „Vytį“?
– Su V. Petkumi savilaida neužsiėmėme. Jis gaudavo tuos dalykus, bet neduodavo jų skaityti. Nežinau, ar jis bijojo, ar nenorėjo, kad per daug įsitrauktume. Buvome devintoje ar dešimtoje klasėje, kai į mokyklą atvažiavo saugumas. Išsivedė apie dešimt žmonių. Po vieną tardė, klausinėjo. Tai buvo pirmasis krikštas. Tada dar nelabai žinojome, kaip reikia elgtis. Stengėmės išsisukti nemeluodami. Bet per antrąjį suėmimą jau žinojome, kad gali sakyti, ką tik nori, arba nieko nesakyti. Taip pamažu ir išmokome.
Tuos Baudžiamojo kodekso dalykus mums į galvą įkalė A. Terleckas: kuriam laikui saugumiečiai gali sulaikyti, kada tardyti, kada kratą daryti. Mes smulkiai žinojome visas valandas ir kaip viskas turėtų vykti.
Saugumiečiai stebėjo mus: ar atlaikysime, ar nepalūšime, ar tarp mūsų nebus tų, kurie ateityje išduos. O tokių atsirado. Nežinau, gal juos gerai pagąsdino. Mane ir kiti žmonės įspėjo. Buvo tokių inteligentų, kurių pavardžių nenoriu minėti, kurie sakė, kad galva sienos nepramuši, prieš vėją nepapūsi, aš išklausydavu, patylėdavau ir tiek. Buvo ir kalėjusių, kurie sakė, kad per anksti pradedame disidentinę veiklą. Patarė pirmiausia mokytis, o jau tada... Bet mes buvome taip užsidegę, kad tų patarimų nebeklausėme. Mums sakė, kad vis tiek mus pasodins, bet mums tai buvo romantika.
– O kaip mama, senelė, kiti šeimos žmonės?
– Apie savo veiklą daug nekalbėjau. Bet kai nieko nesakęs parsinešiau mašinėlę ir pradėjau spausdinti, norom nenorom kilo klausimų. Gal ne su pagarba, bet su tokiu palaikymu mano šeima vertino tai, kuo užsiėmiau. 1977 m. rudenį, lapkričio 4-ąją, močiutės gimimo dieną, kai po vienos kratų mane išvežė į miliciją, esančią Kalvarijų gatvėje, ir parą pralaikė daboklėje, nes kažkas davė parodymus prieš mane, ji atėjo manęs gelbėti. Atėjo klausti, kur jos anūkas. Ir tada mane paleido. Taigi mano šeima į tuos dalykus žiūrėjo palankiai.
Buvome nusivylę režimu, propaganda ir jau priėję tokį laipsnį, pasiekę tokią drąsą, kad galėjome eiti pas tokius žmones, pas kuriuos buvo rizikinga eiti.
Mama irgi norėjo, kad toliau studijuočiau, juk gerai mokiausi, bet ji suprato, kad nesulaikys, nes trauka buvo tokia didelė, ir ji suprato, kad nieko jau nepadarysi. Paskui jau ir mama, ir sesuo į tą veiklą įsitraukė, spausdino kai kuriuos dalykėlius namie.
– O leidiniai buvo platinami? Iš rankų į rankas?
– Taip ir buvo. Geriausia buvo duoti tam, kuris turėjo galimybę atspausdinti. Kad ir dešimt egzempliorių padarydavo, paskleisdavo. Buvo palyginti nedaug žmonių, kuriems duodavome „Laisvės šauklį“, vėliau ir „Vytį“, tad nedaug kas liudijo, kad tuos leidinius iš mūsų gavo. Jeigu ir buvo radę pas juos per kratas, vis tiek ką nors sufantazuodavo.
– Kaip buvo formuojamas jų turinys?
– Turinį sudarydavo A. Terleckas. Jis gerai nusimanė istorines temas, turėjo gerą uoslę. Tarkime, dėl tų keturių komunarų. Tik vėliau Maskva pradėjo rašyti, kas juos sušaudė, o jis atvirai pradėjo rašyti, kad tai Maskvos darbas. Voldemaras buvo užverbuotas agentas, ir Maskvai buvo naudinga tuos komunarus sušaudyti, rodyti Lietuvą kaip fašistinę valstybę ir viduje kurstyti neramumus ir nepasitikėjimą tarptautiniu mastu.
A. Terleckas tokį dalyką užuodė. Jis parašė straipsnį „Kas sušaudė keturis komunarus?“. Jis labai nemėgo Vinco Kapsuko, buvo perskaitęs visus jo raštus, apie dvylika tomų. Juk komunistai jų neskaitydavo, o jis perskaitė porą kartų, pribraukė įvairiomis spalvomis, pažymėjo šauktukais. Žiūrėkite, rašė, koks jis niekšas. Ir apie tai rašydavo straipsnius.
Kova buvo vienas iš uždavinių, kuriuos iškėlėme. Kovoti su istorijos klastojimu ir palaikyti tautinį sąmoningumą. Tik dabar gal tai atrodo juokinga, o tuomet toji spauda veikdavo. Gali atrodyti, na, ką ten tie dešimt, dvidešimt ar kiek daugiau egzempliorių gali reikšti. „Lietuvos bažnyčios kronika“ turėjo daugiau priemonių, daugiau žmonių, o mūsų buvo vargo vakarienė. Bet paskui supratau, kaip tai vis dėlto veikia. Ir mums patiems tuo metu reikėjo to palaikymo, kaip dabar sakoma, – motyvacijos. Kai paimdavai tuos leidinius į rankas, tai rankos drebėdavo. Tas žinojimas, kad ir tu prie to prisidėjai, atspausdinai, išplatinai.
Ir dabar sutinku žmonių, kurių niekada nebūčiau įtaręs, kad jie galėtų domėtis pogrindžiu. Jie skaitė mūsų leidinius arba girdėjo juos skaitomus per Vatikano arba „Laisvės radiją“. Pasakojo, kaip devintą valandą vakaro būdavo prilipę prie radijo aparato ir gaudydavo bangas. Tai darė didžiulį poveikį.
– A. Terlecką ir V. Petkų ir vadintumėte savo gyvenimo mokytojais, kurie jus formavo?
– Taip, vienas jų buvo V. Petkus, kurio niekad neišdrįsau tujinti. O su Antanu tai nutiko labai greitai. Kai pradėjau spausdinti, ėmiau jo darbus redaguoti. Neturėjau redaktoriaus patirties, bet vis tiek žinojau tam tikras taisykles. Jis buvo studijavęs sovietiniais laikais, ir jo kalboje buvo daug štampų. Ir mano kalboje jų netrūko, bet kiek mažiau. Jis sakydavo: „Tau duosiu krūvą plytų, o tu namą statyk.“ Apdailindavau tuos straipsnius, o ketvirtąjį „Vyčio“ numerį beveik visą vienas ir padariau. Jis tik sukrovė visą ranka perrašytą medžiagą, o paskui pats tą leidinį paruošiau.
ELTANebuvau vienišas. Padėdavo Kęstutis Jokubynas, kuris paskui emigravo į Kanadą pas brolį. 1975 m. jis jau buvo praleidęs 17 metų sovietų lageriuose. Jis nuolat dalyvavo žmogaus teisių gynimo sąjūdyje Maskvoje ir Vilniuje, dėl to KGB persekiotas.
1975 m. gruodį jis tik per plauką išvengė arešto: paprastai visada ateidavęs tiksliai sutartu laiku, K. Jokubynas tąkart pavėlavo pasitikti disidento S. Kovaliovo teismo procese Vilniuje, o V. Petkų, A. Terlecką, Joną Volungevičių sovietų saugumiečiai sulaikė. Buvo iš tų, kuriuos vadinome kraštotyrininkais. Tai Birutė Barauskaitė, Dalia Sasnauskienė, tas pats J. Volungevičius, Jonas Pratusevičius, Angelė ir Romualdas Ragaišiai, Zita Vanagaitė, Angelė Paškauskienė. Tuose reikaluose dalyvavo mano draugai Andrius Tučkus, Vytautas Bogušis. Jais galėjau pasitikėti, dalintis ir apie tai kalbėtis.
– Skaitant apie jus atrodo, kad nei kalėjime, nei tremtyje jums nebuvo sunku, niekada nepasiskundėte.
– Nebuvo sunku, buvo baisu. Tądien, kai mane suėmė, anksti rytą pradėjo kratą, gal aštuntą valandą, o tada išsivedė. Ir anksčiau išsivesdavo, bet tąkart jaučiau, kad išveda ne vienai dienai. Tada viskas ir prasidėjo.
Atėmė drabužius. Visada mėgau džinsinius drabužius, bet juos atėmė, davė statybininkams skirtus, nes kaliniams skirtų nebuvo. Tai buvo juodos kelnės ir švarkas. Įmetė į kamerą, durys užsidarė, ir gyvenimas apsivertė. Kokią savaitę vis galvojau, kad, kai atsibusiu, viskas bus kitaip. Galvojau, kad tai tiesiog sapnas. Paskui pamažu pradėjau tą realybę priimti. Aišku, viskas priklauso nuo nervų sistemos. Esu ne kartą pasakojęs, kad mane išgelbėjo malda ir knygos. Malda buvo paprasta. Vakare atsiklaupdavau ir prie lovos sukalbėdavau visus poterius, pasimelsdavau už žmones, kuriuos prisiminiau. Buvo toks ritulas. Pažadėjau sau nepraleisti nė vieno karto. Iš pradžių prižiūrėtojai man mėgino aiškinti, kad negalima,bet paskui numojo ranka ir daugiau nieko man nesakė.
Tada atsirado knygos. Toji biblioteka iki šiol yra, jos niekas nepajudino. Man net keista, kad niekas netyrinėjo pagal įrašus, nes galima atsekti, kuriai kamerai buvo išduota, kas kuriuo metu ją skaitė. Manau, kad tai ateities istorikų darbas. Apskritai verta patyrinėti, kokios knygos buvo, nes tai nusako, kokią atmosferą galėjai susikurti. Buvo ir gerų knygų, ypač grožinės literatūros. Buvo ir Vinco Mykolaičio-Putino, ir Ievos Simonaitytės, ir Balio Sruogos, ir Lazdynų Pelėdos, ir Žemaitės raštai. Gal gyvenime jų nebūčiau perskaitęs, gal tam laiko nebūtų buvę, o ten jo turėjau į valias.
– Bet tremtyje gi reikėjo dirbti?
– Žinoma, tada jau mažiau skaičiau, bet skaičiau ir ten. Dirbau pamainomis. Atidirbi visą naktį ir turi dvi dienas laisvas.
– Grįžote ir turbūt puikiai žinojote, kad, jei nebus kokių prošvaisčių, tęsdamas savo veiklą tremtyje praleisite ne penkerius, o daug daugiau metų. Tarkime, tai galėjo nutikti po garsiojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Buvote vienas to mitingo organizatorių. Įdomu, kaip viskas vyko, kaip tas mitingas buvo organizuojamas?
– Mes negalvojome, kad vėl pasodins. Jau buvo prasidėjusi perestroika, kai kurie kaliniai, tarp jų ir A. Terleckas, jau buvo grįžę. Bet buvo klaustukas, kaip saugumiečiai pasielgs. Ar jie minią išvaikys, ar žmones suims? Panašūs mitingai jau buvo įvykę ir Latvijoje, ir Estijoje. Antanas sakydavo, kad gėda, jog mes nieko nepadarėme, o kiti išdrįso ir yra kažkuo pasižymėję. Ir kaip tik artėjo Molotovo–Ribbentropo pakto metinės. Ne jubiliejus, bet vis tiek buvo proga apie tai pakalbėti. Tik reikėjo pasidalinti darbus: kas rašys kalbas, kas skaitys. A. Terleckas nesiėmė to daryti, nes išvakarėse pas jį buvo atėję KGB žmonės ir sakė, kad, jei tu dalyvausi, tave vėl įkišime už grotų. Jis iš viso svarstė, ar dalyvauti, ar ne, bet vis dėlto nusprendė prisijungti, tačiau jokios kalbos nesakė. Paprašė N. Sadūnaitės, kad ji tartų žodį. Ji daug nekalbėjo, kelis sakinius pasakė.
Kai nieko nesakęs parsinešiau mašinėlę ir pradėjau spausdinti, norom nenorom kilo klausimų. Gal ne su pagarba, bet su tokiu palaikymu mano šeima vertino tai, kuo užsiėmiau.
Svarstėme, kurią vietą pasirinkti. Reikėjo surasti patriotinį akcentą – Vilniuje ne taip daug tokių vietų buvo. Iš pradžių galvojome apie Lenino prospektą (dabar – Gedimino), kur yra Žemaitės skveras. Jis lyg ir tiko, bet ten buvo labai lengva apsupti. Pasiūliau rinktis prie A. Mickevičiaus paminklo. Ten tokia atvira vieta, galima į visas puses sprukti, ir niekas nesugaudys. Pasirodė, kad tai puiki vieta, nes galėjo dalyvauti daugiau žmonių. Jau po to sutikau ne vieną, kuris mitingo metu stoviniavo nuošaliau, ar su laikraščiu rankose, ar šiaip prie Vilnelės neva netyčia vaikštinėjo. Bet jiems buvo smalsu. Gal nenorėjo rizikuoti, bet kartu norėjo ir pamatyti.
Įtampa buvo didžiulė, nes Šv. Mikalojaus bažnyčioje tą dieną, laikydamas mišias, nuo širdies smūgio mirė kunigas Stanislovas Valiukėnas. Tai buvo labai geras kunigas ir žmogus, kuris mane labai mylėjo. Buvo man daug savo knygų atidavęs. Toji mirtis mus labai sukrėtė.
Pamenu, leidžiamės Latako gatve, ir galvoju: ar jie dabar puls, ar leis mums iki A. Mickevičiaus paminklo prieiti, nes aplink stoviniavo visokie draugovininkai, kiti asmenys, kurie mus stebėjo arba lydėjo. Bet kai prasidėjo kalbos, pamatėme ramiai stovinčius pažįstamus saugumo darbuotojus ir supratome, kad nieko nenutiks.
*****susije*****
Dailininkas Petras Repšys, kurio dirbtuvės buvo Šiltadaržio gatvėje, paskui man pasakojo, kad aplink buvo daug paruoštų butų, į kuriuos ketino suimtuosius laikinai sugrūsti. Ir tame vienuolyne, kuris priešais paminklą (dabar – Paveldo muziejus), buvo prilindę saugumiečių, kurie filmavo ir fotografavo.
Bet baimės nebuvo. Buvo susirinkę daug vaikų, tėvų su vaikais. Tai labai gerai nuteikė. Matai tuos vaikus, ir gera. Buvo ir iš provincijos atvažiavusių žmonių, kurie sakė, kad negalėjo praleisti tokio dalyko.
– Tada viešumoje pasirodė mitingą pasmerkusių žinomų žmonių pasisakymai. O kaip klostėsi jūsų pačių situacija? Koks buvo tas vakaras po mitingo, kitos dienos?
– Aš tais metais kaip tik įstojau į Kunigų seminariją. Buvo likusi savaitė iki mokslų, tad rizikavau tik tuo, kad saugumiečiai galėjo man sutrukdyti. Ir jeigu jie būtų norėję, galėjo tai padaryti. Bet greičiausiai nenorėjo, nes manė, kad Kunigų seminarija bus ta vieta, kur galės mane izoliuoti. O man prieš studijas dar norėjosi padaryti kažką ypatingo, rizikingo, todėl į tą mitingą ėjau be jokių dvejonių.
Jau praėjus kelioms dienoms po mitingo prasidėjo suėmimai. Mes važiavome pas kunigą Roką Puzoną, kuris statė Kiauklių (Širvintų r.) bažnyčią. Ten buvo nemažai kunigų, tarp kurių – ir Robertas Grigas. Ten būnant, kažkas pasakė: „Iš kur čia tiek daug nepažįstamų žmonių aplinkui.“ Ir telefonas buvo atjungtas. Važiuojant tą naktį sustabdė mašiną, R. Puzoną ir R. Grigą suėmė. Nežinau, kaip mes tada grįžome laisvi namo. Iš karto nuvažiavome prie saugumo pastato, žiūrime, kad kai kuriuose languose šviesos dega. Supratome, kad darbas vyksta. Kažkas paskui nuvyko pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, bet jis tik rankom skėstelėjo ir pasakė: „Ką gi aš galiu padaryti, kaipgi aš juos išgelbėsiu.“ Beliko tiktai laukti.
O aš išvykau į seminariją ir nenukentėjau. Atsimenu, tiktai vieną kartą buvo kažkas atvažiavęs skaityti ateizmo ar politinio sąmoningumo paskaitų. Tada nepiktai užsiminė, kad čia tarp jūsų irgi yra nesusipratėlių, kurie vaikšto į visokius mitingus.
Kai prasidėjo kalbos prie A. Mickevičiaus paminko, pamatėme ramiai stovinčius pažįstamus saugumo darbuotojus ir supratome, kad nieko nenutiks.
– Kai studijavote Kunigų seminarijoje, vyko Lietuvai lemtingi dalykai – Sąjūdis, Baltijos kelias, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, Sausio 13-oji, o jūs buvote už seminarijos sienų. Kas tuomet dėjosi jūsų širdyje?
– Kai grįžau iš tremties, pamačiau, kad mano draugai jau nutolę. Kas sukūręs šeimą, kas studijavo, kas suimtas, kas išvažiavęs. Tada Antanas dar nebuvo grįžęs iš tremties. Kai 1987 m. žiemą jis grįžo, man širdis atsileido.
Tada prasidėjo ryšiai su užsienio lietuviais, ir tai daugelį pradėjo labai vilioti. Kai mus suėmė, likusieji laisvėje kurį laiką su Vladu Šakaliu, bene geriausiu po A. Terlecko mano draugu, dar išleido kelis „Vyčio“ numerius. Vėliau jis Karelijoje pėsčiomis kirto Sovietų Sąjungos sieną ir per Suomiją pabėgo į Ameriką.
Grįžęs po tremties pamačiau, kad gyvenimas tikrai pasikeitė. Mano draugas Andrius Tučkus nusivedė į Sporto rūmus, kur vyko „Anties“ koncertas. Žiūriu į sceną ir matau, kad ji išpuošta lemputėmis – geltona, žalia, raudona. Galvoju, kad tai nebuvo atsitiktinumas. Mačiau, kaip elgiasi jauni žmonės, kad jie yra išdrąsėję. Jie nekeikė sistemos, bet jų kalba buvo drąsi, nesupančiota. Supratau, kad imperija jau braška, jau ne kažin kas jai liko.
O seminarijos laikais, pamenu, buvo minimos Maironio metinės, mes savavališkai į tą minėjimą nuėjome, nors buvo draudžiama. Kažkas prie Maironio paminklo sugiedojo „Lietuva brangi...“, kažką pakalbėjo, pasimeldė. Už tai velnių gavome kaip reikiant. Bet klimatas jau keitėsi.
Kai grįždavau per vasaros atostogas, susitikdavau su Jonu Lauriūnu, ilgamečiu Kabelių (Varėnos r.) klebonu. Ten praleidau nemažai laiko. Gyvenau svirnelyje, šventoriuje, ir galėjau spausdinti tai, ką norėjau. Arba atveždavo išspausdintą medžiagą, tiktai reikėjo ją suklijuoti, parengti dauginti. Taigi nesijaučiau labai atitrūkęs. Tik supratau, kad tai jau kitas mano gyvenimo kelias.
Sąjūdžio suvažiavimą stebėjau per televiziją. Visi buvome užsidegę, seminarijoje vėliavas siuvome, buvome iš medžiagos padarę Vytį, pats nupiešiau, kažkas iškirpo, priklijavo. Buvo puiki nuotaika.
Sausio 13-ąją iš seminarijos rektorius iš pradžių išleido tiktai mažą grupę, nes išvakarėse buvo numatytos mišios. Reikėjo, kad kas nors jose patarnautų. Bet drąsesnieji išvažiavo, galiausiai visi dingo. Seminarija liko tuščia. Visi susirinko prie Televizijos bokšto. Ten pasiskirstėme grupelėmis. Buvau abitą apsivilkęs, kitas mano draugas – taip pat. Juokavome, kad, jeigu nušaus, galės taip ir pašarvoti.
Tuo metu, kai buvome prie bokšto, viskas buvo labai gražu: žmonės šoko, dainavo, visi buvo linksmi, pakylėti. Tada nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos, ir ten būnant pasiekė žinia apie žuvusius. Stovėjome laukdami, kada atriedės tankai, bet, ačiū Dievui, to nenutiko. Taigi tą naktį gerai atsimenu. Iki paryčių ten išbuvome, paskui mano namuose ant grindų pamiegojome. Rytą vėl nuėjome prie Seimo – žmonių nuotaika buvo jau kitokia. Buvo pastatyta tokia tvora, ant kurios virbų žmonės vėrė sovietinius pasus ir karinius bilietus. Dar pabuvome iki vakaro, o paskui jau reikėjo grįžti į seminariją.
Iš dalies ilgėjausi tos veiklos, bet žinojau, kad to, kas buvo, nesugrąžinsi, nes ir tų žmonių nebeliko, ir pati situacija buvo pasikeitusi.
O toji pogrindinė spauda buvo leidžiama ir toliau. Buvo atnaujintas laikraštis „Laisvės šauklys“. Tame dalyvavo ir mano sesuo, ir pats A. Terleckas, kuris visada rasdavo, ką pasakyti, priminti, kuo pasipiktinti.
ELTA– Įdomus dar vienas jūsų biografijos faktas: baigęs studijas seminarijoje, vyskupų sprendimu nebuvote įšventintas į kunigus, ir tada pranciškonų vadovybė jus išsiuntė į Prisikėlimo parapiją Toronte. Ištisą dešimtmetį buvote atitrauktas nuo svarbiausių įvykių Lietuvoje. Dėl kokių priežasčių nebuvote įšventintas? Koks buvo gyvenimas Toronte, kur, regis, priešingai nei Lietuvoje, su bažnytiniais reikalais ir ten gyvenančiais lietuviais viskas buvo gerai? Ar to nelaikėte dar viena tremtimi?
– Pirmame ir antrame kurse aš niekuo neišsiskyriau, o trečiame, ketvirtame pradėjau elgtis kitaip. Buvau už visus vyresnis ir ten išgyvenau laisvės stygių. Juk viskas buvo nustatyta: kokius batus nešioti, kokias kojines dėvėti. Tai smulkmena, bet, tarkime, pasivaikščioti buvo galima tik tam tikroje teritorijoje ir būtinai dviese. Jaučiausi suvaržytas ir atitinkamai elgiausi. Turėjau šiokį tokį autoritetą, pašnekėdavau kažką, pakritikuodavau. Buvau savotiškas maištininkas. Turbūt būtų mane įšventinę, bet paskutiniu momentu kažkas iš vadovybės įkišo liežuvį. Tiesiog paskambino ir pasakė, kad seminarija jo nerekomenduoja. Paskui vyskupus turėjo pasiekti atitinkamas raštas. Neskaičiau to rašto, bet žinau, kad buvo prikaišiojama, jog mano pažiūros atseit nekatalikiškos. Nežinau, neskaičiau jokių protestantiškų knygų. Per paskaitas pasiginčydavau su dėstytojais, bet nemaniau, kad tai būtų koks nors nusikaltimas. Tačiau, matyt, buvo žmonių, kurie manęs nemėgo. Bet nenorėčiau daugiau apie tai kalbėti, nes, matyt, nutiko taip, kaip ir turėjo nutikti.
Sąjūdžio suvažiavimą stebėjau per televiziją. Visi buvome užsidegę, seminarijoje vėliavas siuvome, buvome iš medžiagos padarę Vytį, pats nupiešiau, kažkas iškirpo, priklijavo.
Kadangi buvau Pranciškonų ordino narys, jie ėmėsi kaip nors spręsti tą klausimą. Važiavome ir pas vieną, ir pas kitą vyskupą, bet jie atsisakė įšventinti, o tada mano kelyje atsirado Kanada, kurioje veikė pranciškonų vienuolynas. Brolis Astijus prieš tai kokį mėnesį ten viešėjo ir pasakė, kad yra vieta, ir galima mane ten nusiųsti. Išvykau 1994 m. rudenį. Buvo prisakyta mane prižiūrėti, įvertinti ir, jeigu viskas gerai, įšventinti. Taip ir nutiko.
– Noriu pasiteirauti apie žodžio laisvę anuomet ir dabar. Neseniai nedidelį triukšmą ir diskusiją sukėlė kunigo Ričardo Doveikos teiginys, kad 80 proc. Lietuvos žmonių bijo viešai išsakyti savo nuomonę. Kaip tai vertintumėte?
– To tikrai nepastebiu. Internetas atviras, gali rašyti ar kalbėti, ką tiktai nori. Nežinau, kas gali pasijusti suvaržytas. Gal tik tokiu atveju, kai yra koks atviras šmeižtas.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar yra žmonių, kurie bijo savo nuomonę išsakyti. Bijojo anksčiau, bijo ir dabar. Bijo valdžios.
ELTA– Išpažinties slėpinys tuomet ir dabar. Ar čia yra kokių pokyčių?
– Per daug negalime apie tai kalbėti, nes turime saugoti išpažinties slaptumą, tad per daug detalizuoti negalime. Bet didelio skirtumo nematau. Jei žmonės kalba apie savo santykį su Dievu, tai viskas labai panašu. Galėčiau tik pasakyti, kad žmonės prisipažįsta, jog jų gyvenime trūksta meilės, kad ir patys per mažai tos meilės dalija. Tokia linija buvo ir tada, ir šiandien. Kai provincijoje klausai išpažinčių ar kalbi su žmonėmis, pastebi, kad labai daug tos vienatvės atsiradę. Ypač kaimuose, kur ir tų transporto priemonių mažai, ir vaikai emigravę arba kažkur mokosi. Stebiuosi ir žaviuosi, kad tie kaimo žmonės, dažniausiai – moterys, dar yra išsaugoję tikėjimą. Gyvena ir per daug nesiskundžia.
Kita vertus, jau nemažai daroma: steigiamos bendruomenės, įvairūs klubai, kolektyvai. Mieste ypač daug visko, kur žmonės gali nueiti. Kiti gal ir gali, bet nenori.
– Esate vienas populiariausių kunigų, pas kurį daug porų norėjo susituokti, daug vaikų pakrikštyti. Kaip klostosi tų žmonių likimai, kokią esminę tiesą, patarimą jiems pasakote ar norėtumėte pasakyti?
– Kartais patys žmonės, išgyvenantys kokią nors krizę, kreipiasi, parašo, kad jūs mus sutuokėte, o dabar, po kiek laiko, mums yra blogai, gal galėtume susitikti. Esu ne kartą susitikęs su tomis poromis. Pirmiausia, žinoma, jų klausaisi, o ne kokius nors receptus dalini. Bet dažniausiai jau nieko negali pakeisti, nes šeimoje atsiradęs susvetimėjimas, sutuoktiniai nutolę vienas nuo kito ir jau labai sunku tą atsiradusį tarpą užpildyti. Dažniausiai sakau, kad neskubėtų, pabandytų daugiau kalbėtis. Ypač jei yra jaunesnio amžiaus vaikų. Patariu juos įtraukti, kad jie būtų kaip dalyviai. Spręsdami skyrybų klausimą, žvelkite į savo vaikus. Nežinau, kiek tai veikia. Kažkas yra kalbėjęs, kad neišsiskyrė, bet spėju, kad tai nutinka retai.
O kai tuoki, dažniausiai matai jaunus, laimingus žmones, regi jų džiaugsmą ir stengiesi įsilieti į tą nuotaiką. Matydamas jauną porą, pilną meilės ir gražių pasiryžimų, ir kunigas būna laimingas.
Tokiomis akimirkomis stengiuosi džiaugtis. Ypač per krikštą, kai matai vaiką, visą šeimyną – tėvus, senelius, prosenelius, tai man visada labai jautru. Pajunti tų žmonių ryšį, norą kažkokiu būdu vaikeliui perduoti tą tikėjimą.
– Kaip spėjate tiek daug nuveikti? Tarnystė bažnyčioje, Bernardinų bažnyčios priežiūra, trys dešimtys metų paskirti „Mažajai studijai“, daugybei tikinčiųjų ir būriui draugų skiriamas laikas, o kur dar parašytos knygos. Esate sakęs, kad jums patinka žodis „reikia“. Jis toks dažnas mūsų gyvenimuose, o juk kartais taip norisi sprukti nuo pareigos ir pasimėgauti laisve.
– Kai man būnant Kanadoje liepė vykti į Vilnių ir perimti Bernardinų bažnyčią, kuri pranciškonams dar net ir nepriklausė, čia apsigyventi, rūpintis ja, ne itin to norėjau. Man patiko gyventi Kanadoje: ramus gyvenimas, nauji draugai, patiko ten veikiantys visokiausi būreliai. Aišku, dirbi, kaip ir visur – ir mišios, ir visa kita. Nelabai norėjau, bet neprotestavau ir paskui džiaugiausi, kad parvykau į Lietuvą. Čia visur stūksojo griuvėsiai, buvo tik keli butai išpirkti. Šioje vietoje, kur dabar kalbamės, gyveno kitos šeimos. Reikėjo ir krosnis kūrenti, ir valgyti pasigaminti, bet viską suspėdavau. Turėjau puikių padėjėjų. Buvo jaunimo grupelė, dažniausiai studentai arba bebaigiantys vidurinę mokyklą, kurie prisirišo. Ar kokia šventė, ar Kalėdos, kai reikėdavo paruošti bažnyčiai dekoracijas, gyvuliukus, atitrūkę nuo savo mokslų, darbų jie visada padėdavo. Ir pačiam tai labai rūpėjo, nes visada gaudavau labai daug džiaugsmo iš tų pamaldų, iš susitikimų su žmonėmis.
Man patiko ši sena bažnyčia, nes labai myliu senąjį Vilnių. Kai atidengdavo freskas, vis atrasdavau sau kažką naujo ir jaučiausi dalyvaujantis bažnyčios atstatyme. Aišku, ir dvasinis atstatymas pamažu vyko. Žmonės pamėgo šią bažnyčią. 1998–2000 m. buvo jos pakilimas. Paskui atsirado parapija, prasidėjo vėl kitokie dalykai. Aišku, turėjau gerokai daugiau sveikatos negu dabar, tad per daug savęs negailėjau ir netaupiau.
Vasarą važiuodavome į žygius dviračiais po Lietuvą. Išmaišėme ją skersai ir išilgai. Tad visada kažkas ir mane patį pakraudavo, o tada jau gali save kitur atiduoti. Tuomet tų santuokų ir krikštų nebuvo daug. Kadangi dar nebuvome parapija, neturėjome teisės tuokti be vyskupo leidimo. Kiti ir nenorėdavo čia tuoktis. Įžengdavo, apsidairydavo – viduje griuvėsiai, altorių nebuvo, viskas sujaukta, koplyčios nugyventos. Bet dauguma ją pamilo, jiems patiko katakombų bažnyčia. Sakydavo, kad ir mes jaučiamės nukentėję, sudaužyti, sugriauti, ir šitie Dievo namai tokie patys. Pats Dievas kentėjo su mumis. Jiems tas pojūtis buvo labai svarbus.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar yra žmonių, kurie bijo savo nuomonę išsakyti. Bijojo anksčiau, bijo ir dabar. Bijo valdžios.
– Pradėjote atkurti bažnyčią kone prieš trisdešimt metų ir jau matote vaisius. Kokie tie vaisiai ir ką dar reikia padaryti?
– Dabar yra kitas klebonas ir vienuolyno valdžia. Jie planuoja, rūpinasi, bendradarbiauja su Lenkija, kuri kažkiek finansavo freskų atidengimą. Pamažu darbai vyksta. Domiuosi menu, būna, kad gaunu kokį paveikslą įsigyti, kuris šiai bažnyčiai tinka. Šoniniame altoriuje, kur maloningoji Mergelė Marija su votais ir drabužiais, visa tai pagal panaudos sutartį pasiskolinome iš Dailės muziejaus. Kadangi pažįstu nemažai menininkų, suorganizavau, kad padarytų sidabrinį aptaisą. Taip kažkuo vis prisidedu prie interjero.
Kiek reikia, kiek sugebu, tiek dalyvauju. O tie vaisiai... Tai pirmiausia, aišku, žmonės, kurie išliko nuo 1997 m. ir toliau šią bažnyčią lanko. Manau, kad šis vaisius yra geriausias. Jie čia rado savo dvasinius namus, susirado draugų, pagaliau, nepaisant visų išbandymų, nusivylimų, išlaikė tikėjimą. Ir tai gražu matyti. Kelios moterys buvo ant savižudybės slenksčio ir čia surado paguodą. Pradėjo bendrauti ir įsiliejo į mūsų bendruomenę.
Giedrius Matulaitis– Ar jūsų gyvenime būta stebuklų – tiek religine, tiek žmogiškąja prasmėmis?
– Ir kasdienybėje, ir pamokslų metu kalbėdavau apie kasdienybės stebuklus. Jie paprasti, kasdieniški, kai ką nors sutinki, ką nors pamatai – ar gamtovaizdį, ar dar ką nors, kai gali aiktelėti iš nuostabos, kad tai Dievo stebuklai, kurie tave palaiko. Pamatai didelį grožį gamtoje ar žmogaus veide, ir jau stebuklas.
Taip buvo anksčiau, o dabar jau gal griežtesne prasme į tuos stebuklus žiūriu. Jų nėra daug. Ypač žmogui sergant. Dažniausiai meldiesi ir turi susitaikyti su Dievo valia, kurios nežinai. Kartais šmaikštaudamas pagalvoju, kad būtų gerai vieną dieną atsikelti ir normaliai vaikščioti. Bet to neįvyksta, tai ir gyveni toliau. Gyveni, kaip reikia, kaip turi būti.
Negalvoju apie dabartinę ligą kaip skriaudą. Matau žmones, kurie nori padėti. Kai ką nešiojuosi paveldėto, ir tai atsiliepia, o gal prisidėjo ir buvęs gyvenimo būdas. Pabūni ligoninėje, pamatai ten esančių žmonių nelaimes, išbandymus. Pamatai gerokai jaunesnių ir dvigubai už save jaunesnių, kurie nepakelia nei rankų, nei kojų, tad kaip paskui gali skųstis. Geriau už juos pasimelsti, kad jie visa tai atlaikytų.
– Ką darote, kai užslenka juodos akimirkos? Nekalbu apie dabar jus užklupusią ligą, bet ir anksčiau. Išsiskirsčius tikintiesiems, draugams ir likęs vienas?
– Tie dalykai net aprašyti. Apie sekmadienio vakarus, kai kunigas lieka vienas. Aišku, receptų nebuvo pateikta, kurie padėtų išlikti vienybėje su Dievu. Labai mėgstu, kai sekmadienio vakarą kas nors dar šiek tiek pasilieka. Turime tradiciją po mišių kieme ar šiame kambaryje išgerti arbatos, pabūti ir tarsi pratęsti mišias, kad jos įgytų tą tokį žmogiškąjį pavidalą. Tai mane palaiko ir padeda.
Dažniausiai tokią tuštumą jaučiu rytais. Atsikeli ir galvoji, ką dabar veiksi, bet suskamba skambutis, atkeliauja žinutė, ir imiesi veiklos. Anksčiau darbas gelbėdavo, būdavo labai daug visokių įsipareigojimų, bažnytinių pareigų, renginių, parodų – kiaurą dieną leki.
– Esate žmogus, kuris matė ir vieną santvarką, ir kitą, regėjo, kaip Lenino prospektu važinėjo troleibusai, kur svarbiu traukos centru buvo tuomečiai akropoliai – centrinis gastronomas ir „Vaikų pasaulis“, o į prabangiu kvartalu tapusį Užupį anuomet net kojos negalėjai įkelti. Kai kas Vilnių vadina krintančių balkonų miestu, šis Bernardinų ansamblis visuotiniame naujų statybų fone irgi jokių mecenatų nesulaukia. Ar nebuvo taip, kad tuomet, kai daugelis sunkiau gyveno, dažniau vienas kitam ištiesdavo ranką?
– Ir dabar to netrūksta, tik bendravimo buvo daugiau. Žmonės neturėjo tiek darbų, o dabar dirbama ir pusantro, ir dviem etatais. Tai suryja laiką, žmonės pavargę ir nelabai nori bendrauti. Būdavo, anksčiau kasdien eini su kuo nors susitikti. Tą skirtumą labai gerai matau. Tiesa, dabartinio jaunimo gyvenimo nelabai žinau ir negaliu pasakyti, kaip jie dabar elgiasi. Bet tarp žmonių, ypač jaunų, yra daug mažiau smurto. Eini Vilniuje ir nebijai, kad tave kas nors užpuls. Būdavo tokie rajonai, kaip Užupis, kur reikėdavo saugotis, nes jei esi ne vietinis, tave gali primušti. Bijodavai eiti į Jaunimo sodą, kur buvo šokių paviljonas, vadinamas sarajumi, nes ten kiekvieną kartą vykdavo muštynės. Turėjai mėgti tokias aistras ir išgyvenimus.
Dabar to nėra. Jaunimas turi daug empatijos. Tai parodė ir pandemija, ir karas Ukrainoje, kurią mūsų žmonės palaiko ir dosniai remia. Raudonajame Kryžiuje arba Vaikų pagalbos linijoje talkina daugybė jaunų savanorių.
– Viename interviu esate sakęs, kad taip norėtųsi pralėkti vaikystėje ir jaunystėje pramintais takeliais, palandžioti po apleistus griuvėsius, atrasti vis naujų bažnyčių paslapčių, tačiau dabar, cituoju: „Gyvenu iš santaupų.“ Dabar suprantama, kodėl kol kas negalite to padaryti.
– Taip, labai norėtųsi tai padaryti, pažiūrėti, kaip viskas keičiasi. Kartais pravažiuoju mašina, bet tai ne tas pas, kaip eiti pėsčiomis ir dairytis. Bet nieko tokio. Turiu tą savo mažą plotelį čia, Bernardinų vienuolyne ir „Mažojoje studijoje“. Mėgstu nuvažiavęs prieš darbą ir po darbo kavos gatvėje išgerti, su kuo nors susitinki, ir toks įspūdis, kad niekas nepasikeitė.
– Į kurias vietas Vilniuje norisi vis grįžti?
– Į tas, kuriose esu gyvenęs. Ir dabar, ir vaikystėje man buvo svarbūs Bernardinai. Vaikystėje pro čia lėkdavome į Jaunimo sodą. Man svarbi Vilnelė. Vėliau gyvenome siaurutėje Bokšto gatvėje, ten man irgi likę daug širdžiai mielų ženklų. Tas pats prancūzparkis, kur nutiko visokiausių įvykių, prikapstyta vadinamųjų sekretų. Aišku, negaliu nematyti, kaip viskas pasikeitė, daug kiemų užtverta, daug pasikeitusių statinių. Bet vis tiek norisi eiti ir žiūrėti. Kai pasitelki tiek savo, tiek kitų žmonių istorijas, tie namai pradeda kalbėti. Mėgstu paskaityti kokio menininko ar kito žinomo žmogaus, kuris gyveno Vilniuje, biografijas. Skaitai ir randi, kur jis lankėsi – tada dar įdomiau viskas pasidaro.
– Esate daugybės knygų autorius. Naujausia, pavadinta „Kraujomaiša“, buvo išleista 2019 m. Ar gimsta kokia nauja knyga?
– Ketinu surinkti „Šiaurės Atėnuose“ publikuotus tekstus. Tačiau tai ligoninė, tai dar kas nors sutrukdo, pristabdo. Tuos tekstus buvo įdomu rašyti ir buvo tapę tam tikru ritualu. Trečiadieniais keldavausi šeštą ryto ir iki pirmos turėdavau parašyti. Buvo savotiška rutina.
– Atsižvelgiant į jūsų patirtį, sutiktus žmones, nueitą kelią, gal jau galite pasakyti, kas jums yra laimė, meilė, tikėjimas, laisvė?
– Visa tai egzistuoja, bet visa tai yra surišta su paprastais dalykais – su mūsų vienybe, įsipareigojimais. Per visa tai patiri laisvę ir kitus dalykus. Bet visada reikia paklausyti savo sąžinės, įsitikinimų, vidinio balso. Kai pamatai, kaip kiti globoja ligonius, supranti, kad tai ir yra meilė. Mes visa tai turime arba galime turėti. Jei tų dalykų, kuriuos jūs išvardijote, nejaustume savo gyvenime, tai nieko nebūtų. Tai duoda mums daugybę galimybių, progų, sukuria tuos kontekstus, kuriuos ir jaučiame.
