Arba per daug nepageidaujamo panašumo su byla Lutgen prieš Liuksemburgą
Apie Liuksemburgą
Liuksemburgo plieno giganto „ArcelorMittal“ ceche 2019 m. gegužę įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas, susijęs su elektros instaliacija. Ikiteisminio tyrimo teisėjas nurodė užplombuoti elektros įrenginius iki ekspertų atvykimo. Po kelių dienų, artėjant šventinei dienai, solidaus amžiaus, patyręs advokatas André Lutgenas, nuogąstaudamas dėl plieno įmonės cecho veiklos tęstinumo, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją ir gavo patvirtinimą, kad bus iš karto informuotas, kai tik plombų ekspertams nebereikės.
Tą pačią dieną ekspertas atliko visus reikalingus veiksmus, tačiau plombų nenuėmė motyvuodamas, kad to daryti negali be teisėjo leidimo. Atsižvelgdamas į milžiniškus, galinčius siekti beveik 20 mln. eurų per savaitę, cecho prastovos kaštus, advokatas įvairiais būdais bandė susisiekti su teisėju, tačiau visos jo pastangos buvo bevaisės. Advokatas, rengdamasis ir galimam bylinėjimuisi dėl valstybės padarytos žalos klientui, elektroniniu paštu kreipėsi į teisingumo ir ekonomikos ministrus, šio laiško kopiją nusiuntė ir generalinei prokurorei.
Šiame laiške ministrams advokatas pabrėžė, kad su teisėju neįmanoma susisiekti, o tokie incidentai su minėtu teisėju yra „pasikartojantys“ ir tai yra „visiškai nepriimtina“. Be to, vėlesniame susirašinėjime su generaline prokurore A. Lutgenas pridėjo, kad delsti su atplombavimu nebuvo kitos priežasties negu kad „asmenų, apie kuriuos kalbama, aplaidumas“.
Teisėjas, kuriam buvo adresuotos šios formuluotės, kreipėsi į prokuratūrą, ir dėl to prieš advokatą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas iš karto pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius – teisėjo bauginimas ir nepagarba teismui. Advokatui buvo pradėta ir drausmės byla, tačiau atlikus tyrimą Liuksemburgo advokatūros pirmininkė konstatavo, kad nenustatyta „faktų iškraipymo ar nesąžiningo netikėtumo“, be to, nenustatyta ir „žeidžiančios, įžeidžiančios, pašaipios, arogantiškos ar žeminančios“ advokato leksikos, todėl drausmės byla advokatui buvo nutraukta. Nors Liuksemburgo advokatūra nenustatė net advokato etikos pažeidimo, baudžiamasis procesas prieš advokatą tęsėsi.
Advokatas pirmosios instancijos teisme buvo išteisintas dėl kaltinimo teisėjo bauginimu, tačiau pripažintas kaltu dėl nepagarbos teismui. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad advokatas peržengė būtinos kritikos ribas, kritiką nukreipė į teisėją asmeniškai, žeminančiai teisėją apibūdino kaip nekompetentingą. Advokatui buvo skirta 2000 eurų bauda.
Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą peržiūrėjęs apeliacinės instancijos teismas baudą sumažino iki 1000 eurų, tačiau pabrėžė, kad advokatas „subtiliomis formuluotėmis siekė pažeminti ikiteisminio tyrimo teisėją ir jį įžeisti“, be to, „prie objektyvios informacijos pridėjo asmeninių pastebėjimų, diskredituojančių teisėjo profesionalumą“. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pats advokato laiškas „neturėjo konkrečios profesinės kritikos“ ir vertintinas kaip „užuominos aukštesnėms institucijoms dėl teisėjo profesionalumo“ užsimenant, kad teisėjas advokato „neinformavo sąmoningai, savavališkai, iš užsispyrimo ir pykčio“. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad „būtina derinti advokato žodžio laisvės ribas ir pagarbos teisminei valdžiai garantiją“.
Byla buvo priimta nagrinėti Liuksemburgo kasaciniame teisme. Šis paliko apeliacinės instancijos sprendimą nepakeistą, konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos (Konvencijos) 10 straipsnio 1 dalies garantuojama saviraiškos teisė turi ribas, tad ši teisė nėra absoliuti. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis, numatanti būtinus žodžio laisvės ribojimus, be kita ko, apima ir „teisminės valdžios autoritetą ir nepriklausomumą“.
Galiausiai byla Lutgen prieš Liuksemburgą (Peticijos Nr. 36681/23) pasiekė Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Advokatų asociacijos aktyviai palaikė Liuksemburgo advokatą. Liuksemburgo advokatūros pateiktose pastabose pabrėžta, jog yra svarbu, kad advokatai savo nuomonę galėtų išsakyti ne tik teismo salėje, ypač jeigu gali įrodyti, kad tai, kas sakoma, yra tiesa. Baudžiamosios teisės poveikis advokatui yra advokato saviraišką stabdantis veiksnys, todėl advokatų galimo piktnaudžiavimo žodžio laisve kontrolę vykdyti turi tik Advokatūros drausminės institucijos. Europos advokatūrų taryba (CCBE) vienbalsiai (taigi, dalyvaujant ir Lietuvos advokatūrai) pabrėžė, kad tarptautiniu lygmeniu yra susitarta dėl būtinybės saugoti advokatų, vykdančių savo pareigas, žodžio laisvę. O bet kokie viešųjų asmenų teisiniai veiksmai prieš advokatą, siekiantį vykdyti savo profesines pareigas, neišvengiamai daro įtaką advokato profesinių veiksmų nepriklausomumui.
EŽTT byloje Lutgen prieš Liuksemburgą glaustai apibendrino savo jurisprudenciją advokatų žodžio laisvės srityje. Teismas konstatavo, kad demokratinėse valstybėse valdžios institucijos privalo toleruoti kritiką, net jeigu tokia kritika yra provokuojanti ar įžeidžianti. Be to, leistinai valstybės pareigūnų (tarnautojų) kritikai ribos yra dar platesnės negu privačių asmenų atžvilgiu.
EŽTT konstatavo, kad advokato saviraiškos laisvės klausimas yra susijęs su advokato profesijos nepriklausomumu. Advokato saviraiškos laisvė apima ne tik informacijos turinį, bet ir perdavimo formą. Tačiau EŽTT gana aiškiai atskiria advokato elgesį teismo salėje ir už jos ribų.
Vertindamas konkrečius bylos faktus, EŽTT visų pirma pabrėžė, kad advokato laiškas buvo teisėtas. Antra, EŽTT nurodė, kad (vertybinio) vertinimo teisingumo (tikslumo) nėra įmanoma patikrinti, todėl neįmanoma įvykdyti įrodinėjimo pareigos, o tai reiškia, kad būtų pažeidžiamas Konvencijos 10 straipsnis. Vis dėlto, trečia, vertybiniam vertinimui turi egzistuoti ir faktinis pagrindas, kitu atveju pats vertybinis vertinimas gali būti perteklinis. EŽTT vertinimu, įrodymai patvirtino, kad advokato laiškams faktinis pagrindas buvo. Todėl galiausiai, ketvirta, reikia patikrinti, ar tokie vertinimai peržengė leistinos kritikos ribas. Teismas pakartojo, kad teismų atžvilgiu taikomos platesnės leistinos kritikos ribos, leistina ir asmeninė kritika, išskyrus atvejus, kai tokiai kritikai nėra pagrindo.
EŽTT konstatavo, kad, nors advokato pasirinktas tonas buvo įžeidžiančio atspalvio, negali būti laikomas kaip įžeidžiantis pagal Konvencijos 10 straipsnį. Be to, advokato laiškas nebuvo viešas, skirtas tik keliems adresatams. Todėl tokia advokato saviraiška negali būti laikoma „nepagrįstu asmeniniu išpuoliu“ prieš teisėją, o advokato pavartotos frazės turi būti vertinamos ir bylos, dėl kurios jos buvo pavartotos, kontekste. Galiausiai EŽTT pabrėžė, kad advokato pavartota leksika buvo „visiškai netinkama“, tačiau, nepaisant to, ji niekaip negali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąją teisę, net jeigu dėl to skiriama bauda būtų ir nedidelė. Teismas akcentavo, kad net ir palyginti nedidelės baudos turi atgrasomąjį pobūdį ir kišasi į saviraiškos laisvę. Galiausiai EŽTT nusprendė, kad Liuksemburgo teismai nerado teisingos pusiausvyros, todėl jų motyvai negali būti pripažinti pagrįstais, o tai lemia Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą.
EŽTT priminė, kad saviraiškos laisvė yra vienas iš esminių valstybės demokratinės visuomenės ir viena iš pagrindinių jos pažangos sąlygų. Ši laisvė taikoma ne tik tai informacijai ar toms idėjoms, kurios yra palankiai priimamos arba laikomos neįžeidžiančiomis ar abejingomis, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Šiai laisvei gali būti taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o būtinybė taikyti bet kokius apribojimus turi būti įtikinamai įrodyta.
EŽTT pabrėžė, kad yra „nedaug galimybių“ Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį taikyti diskusijoms viešojo intereso klausimais, o valstybėms šioje srityje suteikiama tik labai nedidelė nuožiūros laisvė. Teismas pabrėžė, kad saviraiškos „priešiškumo laipsnis ir galimas tam tikrų pastabų potencialus rimtumas nepanaikina teisės į aukšto lygio apsaugą, atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja viešojo intereso klausimas“. Be to, „siekiant atskirti faktinį teiginį nuo vertinimo, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes ir bendrą pastabų toną, turint omenyje, kad teiginiai apie viešojo intereso klausimus būtų veikiau vertinimai, o ne faktiniai teiginiai“. Galiausiai EŽTT priminė, kad saviraiškos laisvės varžymo rizika advokato, kuris privalo užtikrinti veiksmingą savo klientų gynybą, atžvilgiu yra dar labiau nepriimtina. Todėl, išskyrus tik „iš esmės nepagrįstus ir didelę žalą darančius išpuolius“, bei atsižvelgiant į tai, kad teisėjai „gali būti kritikuojami asmeniškai, laikantis leistinų ribų, o ne tik teoriškai ir bendrai“, teisėjų atžvilgiu taikytinos platesnės leistinos kritikos ribos nei paprastiems piliečiams.
EŽTT konstatavo, kad advokato saviraiškos laisvės klausimas yra susijęs su advokato profesijos nepriklausomumu. Advokato saviraiškos laisvė apima ne tik informacijos turinį, bet ir perdavimo formą. Tačiau EŽTT gana aiškiai atskiria advokato elgesį teismo salėje ir už jos ribų. Pirma, kalbant apie advokato elgesį teismo salėje, EŽTT advokatui suteikia dar platesnes saviraiškos teisės ribas. Teismas akcentuoja, kad, kadangi advokato saviraiškos laisvė gali kelti klausimą dėl jo kliento teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, proceso sąžiningumo principas sąlygoja, kad šalys galėtų laisvai ir net aštriai keistis argumentais. Advokatai privalo uoliai ginti savo klientų interesus, o tai reiškia, kad kartais jie turi nuspręsti, ar turėtų prieštarauti teismo elgesiui, ar jį skųsti. Be to, kai pastabos nėra kartojamos už teismo salės ribų, prokuroras, kuris yra proceso „šalis“, turi „toleruoti labai didelę kritiką iš gynėjo“, net jei kai kurie posakiai yra netinkami.
Antra, už teismo posėdžio salės ribų advokatai visų pirma neturi būti persekiojami už komentarus tų ikiteisminio tyrimo duomenų, kurie jau yra viešai žinomi (pvz., publikuoti žiniasklaidoje). Advokatai neabejotinai turi teisę viešai komentuoti teisingumo vykdymą, tačiau jų kritika neturi peržengti tam tikrų ribų. Ne įžeidžiančio, bet kandaus ar net sarkastiško tono naudojimas pastabose apie teisėjus laikomas suderinamu su Konvencijos 10 straipsniu. Tačiau tokia advokato saviraiška turi būti vertinama atsižvelgiant į komentuojamos bylos duomenis. Vis dėlto advokatai negali išsakyti tokių pastabų, kuriomis peržengtų leistiną komentarų reiškimo ribą, neturėdami tvirto faktinio pagrindo, taip pat jie negali išsakyti įžeidimų.
Apibendrinant, EŽTT vertinimu, būtina užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp įvairių interesų, tarp kurių yra ir i) visuomenės teisė gauti informaciją apie klausimus, kylančius iš teismų sprendimų, ii) reikalavimas tinkamai vykdyti teisingumą ir iii) advokato profesijos orumas.
Ir, priešingai, advokato komentaras dėl bylos neturėtų būti nesusijęs su bylos turiniu ar procesu. Peržengęs šias ribas, advokatas nebetenka specialaus statuso pagal Konvencijos 10 straipsnį. Čia geras precedentas yra Prancūzijos advokatės I. Coutant byla, kai advokatė 1998 m. buvo nubausta 1525 eurų bauda dėl to, kad gindama savo klientą išplatino pranešimą spaudai, kuriame teisėsaugos veiksmai buvo įvardijami kaip „teroristiniai metodai“, „gestapo reidai“, „brutalūs kankinimai policijos areštinėse prižiūrint specialiojo skyriaus teisėjams“. EŽTT advokatės peticiją pripažino nepriimtina ir pabrėžė, kad Prancūzijos teismai tinkamai kvalifikavo ir įvertino tokius advokatės veiksmus.
Gali būti, kad ši EŽTT sprendimo Lutgen prieš Liuksemburgą santrauka pasirodys kiek nuobodoka, tačiau ji yra naudinga vertinant įvykių Lietuvoje kontekstą.
Apie Lietuvą
Liuksemburge 2019 m. gegužę prasidėję įvykiai savo esme yra daugiau nei panašūs į tų pačių metų vasario–kovo įvykius Lietuvoje. 2019 m. vasario pabaigoje teisingumo ministras Elvinas Jankevičius gavo rašytinį paklausimą iš advokato dėl galimų nekaltumo prezumpcijos pažeidimų, teisingumo ministro įvykdytų viešuosiuose renginiuose vieno iš advokato klientų atžvilgiu. Turbūt sutapimas, kad visiškai tuo pačiu metu Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Justas Laucius kreipėsi į teisingumo ministrą dėl drausmės bylos iškėlimo šiam advokatui dėl pastarojo, kaip gynėjo, elgesio teisme dar nepasibaigusioje baudžiamojoje byloje, kurioje J. Lauciaus vadovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras palaikė kaltinimą. Turbūt dar vienas sutapimas, kad teisingumo ministras netiesiogiai advokatui buvo perdavęs žinią, kad, advokatui atsiėmus savo paklausimą, „mainais“ jam nebūtų keliama drausmės byla pagal prokuratūros teikimą. Ir tik sutapimas yra tai, kad Teisingumo ministerijos Teisinės apsaugos grupės, vykdžiusios šio advokato persekiojimą, vadovė vėliau perėjo dirbti į STT.
Galima numanyti, kad teisingumo ministro advokatui pasiūlyti „mainai“ neįvyko, nes 2019 m. kovo pabaigoje tuometis teisingumo ministras E. Jankevičius iš esmės pirmą kartą „aktyvavo“ iki tol „miegančia“ ar „teorine“ laikytą Advokatūros įstatymo normą, leidžiančią teisingumo ministrui iškelti drausmės bylą advokatui. Taigi faktiškai sukūrė precedentą. Išlaikant objektyvumą pabrėžtina, kad iš E. Jankevičiaus ministerijos vadovavimą perėmusi Ewelina Dobrowolska ne tik nepanaikino šio įsakymo (nors tam turėjo visas teises), tačiau ir ėmėsi visų aktyvių veiksmų perimti ir tikrai ne ką mažiau uoliai tęsti savo pirmtako „darbus“ šioje byloje. Kaip žinoma, taip pat pati vėliau du kartus pasinaudojo šia įstatymu teisingumo ministrui suteikta prerogatyva.
Asmeninis archyvasTačiau šiame straipsnyje plačiau pažvelgsime tik į precedentinį, nors labiau beprecedentį E. Jankevičiaus sprendimą. Nes tai – iki šiol pirmoji ir (laimė, bent kol kas) vienintelė teisingumo ministro advokatui iškelta drausmės byla, susijusi išimtinai su advokato profesine veikla, per visą 21 metų laikotarpį, t. y. nuo pat 1998 m., kai buvo įtvirtinta tokia teisingumo ministro prerogatyva.
Taigi tuometis teisingumo ministras E. Jankevičius, atsižvelgdamas į minėtą Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro J. Lauciaus teikimą, nusprendė, kad advokatas „nesilaikė Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso“ tam tikrų nuostatų. Pirma, ne „galimai nesilaikė“, o tiesiog „nesilaikė“. Antra, EŽTT sprendimas Lutgen prieš Liuksemburgą buvo apžvelgtas visiškai neatsitiktinai. EŽTT aiškiai suformuoja kriterijus, kurie turi būti patenkinti sprendžiant dėl advokato atsakomybės už advokato saviraišką. Ir nors teisingumo ministro įsakyme advokato teismo procese pavartoti žodžiai vertinami kaip „nepagarbūs ir nekorektiški, viršijantys dalykinės kritikos ribas“, nėra pateikiama jokios analizės, kaip buvo nustatytas advokato dalykinės kritikos ribų viršijimas. Nėra nustatyta, kiek advokato išsakyta kritika buvo pagrįsta, kiek advokato kritika buvo (ne)vieša, kiek susijusi su byla ir kiek tokia kritika buvo būtina byloje. Dar daugiau – nepateiktas joks vertinimas dėl prokuroro, kaip subjekto, kurio atžvilgiu (kaip ir teisėjui) neabejotinai taikytinos platesnės leistinos kritikos ribos negu paprastam piliečiui. Tad nėra ir ko stebėtis, kad „teisingumo“ ministro įsakyme nėra nė vienos užuominos į EŽTT arba bent nacionalinio teismo jurisprudenciją.
Teisingumo ministras savo įsakyme kaip savarankišką advokato drausminę atsakomybę sąlygojantį pagrindą nurodo tris advokato frazes, kuriomis advokatas tariamai viršijo dalykinės kritikos ribas, proceso metu prokurorą apibūdinęs kaip rodantį „aiškią profesinės kvalifikacijos stoką“ bei „teisinį nihilizmą“. Taip pat advokatas pasakęs „aš <...> ne prokuroras, aš savo manymo nepagrįsto neteikiu“. Be to, teisingumo ministras savo įsakyme tvirtai konstatuoja bent keturis pagarbos teismui trūkumo atvejus (nors pats teismas nei kreipėsi dėl advokato etikos į Advokatūrą, nei skyrė advokatui baudą, nei nušalino nuo proceso). Galiausiai teisingumo ministro sprendimą kelti drausmės bylą advokatui neabejotinai „puošia“ motyvai, kad drausmės byla advokatui keltina dėl to, kad advokatas reiškė nušalinimą teisėjai ir prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taigi nereikia sudėtingo mokslinio tyrimo ar analizės suprasti, kad teisingumo ministro įsakymą kelti drausmės bylą savo turiniu, vertintina, tinkamiausia būtų kvalifikuoti kaip niekinį.
Nereikia sudėtingo mokslinio tyrimo ar analizės suprasti, kad teisingumo ministro įsakymą kelti drausmės bylą savo turiniu, vertintina, tinkamiausia būtų kvalifikuoti kaip niekinį.
O kaip dėl advokato elgesio procese profesinės etikos požiūriu? Dėl advokato etikos galutinai sprendžia tik Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismas. Gavęs šią teisingumo ministro iškeltą drausmės bylą, Garbės teismas 2020 m. vasarį akcentavo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nevertino advokato elgesio byloje ir nei pareiškė pretenzijų, nei taikė procesinių poveikio priemonių. Todėl trumpai motyvavęs Garbės teismas nusprendė nutraukti advokatui iškeltą drausmės bylą. Akivaizdu, kad toks rezultatas netenkino prokuratūros, kuri siekė Garbės teismo sprendimo panaikinimo. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Apeliacinis teismas konstatavo, kad Garbės teismo sprendimo panaikinimas nesukels materialinių pasekmių prokuratūrai, todėl prokuratūros reikalavimai buvo atmesti. Vis dėlto Aukščiausiasis Teismas, nors ir konstatuodamas, kad Advokatūros įstatymas to nenumato, tačiau motyvuodamas panašių teisinių santykių įstatyminio reguliavimo analize, patvirtino, kad subjektas, inicijavęs advokato drausmės bylą, turi teisinį suinteresuotumą patikrinti Garbės teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Bylą nurodyta teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas vėl atmetė prokuratūros ieškinį, tačiau Apeliacinis teismas nusprendė, kad Garbės teismo sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas, todėl Garbės teismo sprendimą panaikino.
Pakartotinai bylą išnagrinėjęs jau kitos kadencijos (taigi ir sudėties) Garbės teismas konstatavo, kad, nors advokatas „tiesmukai ir aštriai išsakė nuomonę dėl bylos eigos“, tačiau „neperžengė mandagaus ir pagarbaus bendravimo ir dalykinės kritikos ribų“, „nesiekė įžeisti ar pažeminti“. Todėl advokato laikysena buvo įvertinta kaip neperžengianti „advokato, kaip gynėjo, padorumo, sąžiningumo, dalykiškumo ir profesionalumo ribų“. Galiausiai Garbės teismas konstatavo, kad advokato išsakyta aštri kritika negali būti pagrindas advokatui persekioti. 2023 m. rugpjūčio 29 d., kaip ir prieš pusketvirtų metų, Garbės teismas nusprendė advokatui drausmės bylą nutraukti. Paminėtina, kad Garbės teismo motyvacija ir išvada savo konstrukcija labai panaši į minėtą Liuksemburgo advokatūros sprendimo logiką advokato A. Lutgeno atveju. Nesunku nuspėti, kad ir šį Garbės teismo sprendimą prokuratūra apskundė. Vilniaus apygardos teismas vėl atmetė prokuratūros ieškinį. O prokuratūrai pateikus apeliacinį skundą, 2024 m. spalio pabaigoje Apeliacinis teismas šį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
„Apie Daniją“
Liuksemburgo advokatas A. Lutgenas EŽTT pateiktoje peticijoje kėlė klausimą dėl nacionalinės procedūros, primenančios SLAPP ieškinius (t. y. strateginius ieškinius, skirtus įbauginti ir užčiaupti atsakovui). Panašus klausimas, vertintina, visiškai pagrįstai kyla ir Lietuvos advokato atveju. Procesas, prasidėjęs prieš advokatą 2019 m. kovo mėn., tęsiasi jau daugiau nei penkerius metus, nors konfliktinis advokato ir prokuroro santykis, kaip konstatuoja teismas, pradėjo formuotis dar 2014 m. gegužę. Jeigu tai būtų tik atskiro (pavienio) prokuroro „dvikova“ su advokatu, tai dar būtų galima vertinti kaip tam tikros abipusės antipatijos išraišką. Tačiau atkreiptinas dėmesys į keletą niuansų, kurie, manytina, neleidžia pašalinti abejonių, ar sistemiškai nėra siekiama daryti „slopinamojo poveikio“ advokatui.
Pirma, drausmės byla advokatui buvo inicijuota ne procese dalyvavusio prokuroro, o Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, taigi tai jau yra institucinis proceso inicijavimas. Be to, visuose procesuose, tiek Garbės teisme, tiek ir bendros kompetencijos teismuose, Vilniaus apygardos prokuratūros poziciją nuosekliai ir aktyviai palaikė Teisingumo ministerija. Ypač šis palaikymas akivaizdus ministrės E. Dobrowolskos kadencijoje. Todėl būtų galima kalbėti net ir apie „institucinio bendradarbiavimo“, nukreipto prieš konkretų advokatą, požymius.
Galiausiai Garbės teismas konstatuoja, kad advokato išsakyta aštri kritika negali būti pagrindas advokatui persekioti.
Antra, Vilniaus apygardos prokuratūrai generalinės prokurorės Nidos Grunskienės 2023 m. balandžio 4 d. pavedimu ėmėsi atstovauti Generalinės prokuratūros padėjėjas, priskirtas Europos deleguotųjų prokurorų, tiriančių su ES biudžetu susijusias nusikalstamas veikas, biurui. Galima spėlioti, ar institucinis siekis „suvesti sąskaitas“ su advokatu (ir galbūt taip „parodyti pavyzdį“ kitiems advokatams) generalinei prokurorei netapo aukštesniu prioritetu negu kova su korupcija, pinigų plovimu ar PVM sukčiavimu, kurie susiję su ES lėšomis. Kaip žiniasklaidoje teigia generalinė prokurorė, nors „nusikalstamumas auga, prokurorų skaičius mažėja“, tačiau viešųjų išteklių, skirtų instituciniam advokato „slopinimui“, atrodo, niekada nepritrūks. O gal prokurorų užgautų asmeninių ambicijų tenkinimas (taigi ir bylinėjimosi išlaidų padengimas) galėtų būti vykdomas ne mokesčių mokėtojų, o asmeninėmis lėšomis? Kita vertus, jeigu tiek išteklių, kiek jų prokuratūros sistemos yra skiriama kovai su atskiru advokatu dėl jo kritikos prokuroro atžvilgiu, būtų skiriama tikrosioms tos kritikos priežastims šalinti, pasitikėjimas prokurorais ir prokuratūra, vertintina, nebūtų dabartinėse žemumose (2024 m. spalio „Vilmorus“ duomenimis, prokuratūrą palankiai vertino tik 25,8 proc. respondentų).
Gilles KayserTrečia, nors teismą civilinėje byloje galbūt ir įtikino buvusio ministro E. Jankevičiaus duoti paaiškinimai, kad ministras „nesuprato“, jog advokatas, kuris pateikė ministrui rašytinį kreipimąsi (pasiaiškinti), ir advokatas, kuriam ministras iškėlė drausmės bylą, – „tai vienas ir tas pats advokatas“. Tačiau „supratimo“ patvirtinimas keltų ne tik ministro sprendimo, priimto galimo interesų konflikto situacijoje, teisėtumo klausimą (tokias abejones sustiprina, pavyzdžiui, aplinkybė, kad dokumentų metaduomenys rodo, jog tiek ministro atsakymas advokatui dėl jo paklausimo, tiek įsakymas dėl drausmės bylos iškėlimas buvo ministro pasirašyti tą pačią dieną keleto valandų intervalu). Nesunku suvokti, kad galimai būtų pagrindo kilti net ir visai kitos teisės šakos klausimams. Todėl nori nenori iškyla W. Shakespeare’o „Hamleto“ personažo Marcelo frazė: „kažkas supuvusio yra Danijos valstybėje“ (įprastai pateikiamas lietuviškas šio kūrinio vertimas yra neabejotinai literatūriškai elegantiškesnis, tačiau nebūtinai tiksliau perteikiantis subtilius frazės niuansus).
Keletas minčių pabaigai
Advokatūros įstatymas nėra tobulas. Tačiau kaip didžiausia Advokatūros įstatymo yda neabejotinai yra įstatymiškai numatyta teisingumo ministro kompetencija akivaizdžiai kištis į advokatų savivaldą ir advokato profesijos savarankiškumą. Paradoksalu, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę advokato profesijos ir savivaldos savarankiškumas buvo suprantamas tikrai geriau negu dabar.
Paminėtina, kad 1992 m. Advokatūros įstatymo redakcijoje 40 straipsnio 2 dalis numatė, kad drausmės bylą advokatui gali iškelti tik Advokatų taryba, o teisingumo ministras gali tik kreiptis į Advokatų tarybą dėl drausmės bylos iškėlimo. To paties straipsnio 3 dalis numatė, kad „tokį teisingumo ministro pasiūlymą Advokatų taryba privalo svarstyti“. Teisingumo ministro kompetencija ne inicijuoti, o iškelti drausmės bylą advokatui atsidaro 1998 m. Advokatūros įstatymo redakcijos 47 straipsnio 2 dalyje tuomečio teisingumo ministro V. Pakalniškio iniciatyva.
Vėlgi 1992 m. Advokatūros įstatymo redakcija, numačiusi Garbės teismo formavimą, šią kompetenciją buvo palikusi išimtinai Visuotiniam advokatų susirinkimui. Tačiau 1998 m. Advokatūros įstatymo redakcijoje taip pat atsirado ir teisingumo ministro kompetencija skirti ir du Advokatų garbės teismo narius...
Vis dėlto teisingumo ministrų E. Jankevičiaus ir E. Dobrowolskos iškeltos drausmės bylos advokatams, aktyvus šių abiejų ministrų deleguotų Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojų dalyvavimas tokių bylų nagrinėjime Garbės teisme ir teisminiuose procesuose, taip pat (vis dar išlikusi) teisingumo ministro kompetencija dalyvauti Garbės teismo sudėties formavime pačiai Advokatų tarybai leido kitaip pažvelgti į šias Advokatūros įstatymo nuostatas. Toks teisingumo ministrų „aktyvumas“ Advokatūros pastangų dėka neliko nepastebėtas net ir Europos Komisijos. Tiek 2023 m., tiek 2024 m. ES teisingumo rezultatų suvestinėje Lietuvos advokatūros savivaldos autonomijos ir advokato profesijos nepriklausomumo trūkumai nuo vykdomosios valdžios tapo pastebimi ir dokumentuoti net ES lygmeniu.
Lietuvos advokatūros autonomijos ribojimai ir sisteminiai advokato profesinės garantijų pažeidimai lemia, kad Lietuvos advokatūros nepriklausomumas tapo vertinamas kaip trečias blogiausias visoje ES. Todėl akivaizdu, kad atėjo laikas atvirai kalbėti apie sisteminę Advokatūros įstatymo ir advokato veiklos garantijų peržiūrą.
Autorius yra gavęs advokato sutikimą susipažinti su jo drausmės bylos dokumentais ir komentuoti šią drausmės bylą. Vis dėlto šis straipsnis yra išimtai nepriklausoma autoriaus asmeninė nuomonė.
