Alfredas PliadisKrašto apsaugos savanoris Lietuvoje dažnai matomas kaip civilis, kuris „prireikus“ prisijungs prie kariuomenės. Tačiau pulkininkas Darius Vaicikauskas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) vadas, šį vaizdinį greitai išsklaido.
Savanoris, pasak KASP vado D. Vaicikausko, nėra atsarginė grandis ar simbolinė parama gynybai – tai kariuomenės dalis, turinti konkrečius veiksmų planus, atsakomybes ir priesaiką. Ir nors visuomenėje neretai kalbama apie hipotetinę dieną X, kariuomenėje tokio termino apskritai nėra. Čia egzistuoja tik diena D – akimirka, kai civiliniai vaidmenys atsiduria antrame plane, o karys savanoris atliepia į pareigos šaukimą. „Diena X, diena Z – lyrika, kurią dažnai girdžiu civilių diskurse. Bet kariams ji nieko nesako. Yra tik diena D, kai priešas kerta sieną“, – kalbėjo D. Vaicikauskas. Šis skirtumas nėra vien terminologinis – „diena X“ leidžia karą matyti kaip miglotą ateities scenarijų, o „diena D“ kariui yra labai konkretus momentas, kai priesaika virsta realiu veiksmu.
KASP tarnaujantis žmogus nėra „civilis su uniforma“, kaip kartais įsivaizduoja visuomenė. Jo statusą lemia ne tai, kiek valandų per metus jis praleidžia pratybose, o tai, ką jis yra pasižadėjęs valstybei. „Karys savanoris yra lygiateisis karys“, – pabrėžė KASP vadas. Tai reiškia, kad savanoriui galioja tie patys principai kaip ir reguliariosios kariuomenės kariui – ginti Lietuvos Respubliką negailint jėgų ir gyvybės. Dauguma savanorių turi darbus, studijas, šeimas, tačiau kritiniu momentu kariškio vaidmuo tampa svarbiausias. Tarnyba KASP nėra hobis ar papildoma veikla po darbo – tai oficialus kariuomenės pajėgumas.
Tylioji linija tarp taikos ir krizės
Nors viešajame diskurse savanoriai dažnai siejami su karo scenarijais, realybėje jie jau seniai įsiterpė į kasdienės valstybės apsaugos mechanizmą. Tai yra tylioji grandis, kuri jungia civilinį gyvenimą su karine parengtimi, – būtent ta vieta, kurioje šiandien labiausiai jaučiamos hibridinės grėsmės.
D. Vaicikauskas vardijo situacijas be jokio dramatizmo, tarsi kalbėtų apie tvarkaraštį, kuriame sugyvena taika ir krizė: „Net ir dabar savanoriai aktyvuojami padėti pasieniečiams. Vieni stovi postuose, kiti oro erdvės stebėjimo ir kontrolės poste Karmėlavoje stebi, kada balionai perskrenda sieną, kelia dronus, seka judėjimą, bando daryti efektą pažeidėjams.“ Šios užduotys – tai hibridinė realybė, kuri šiandien yra tokia pat svarbi kaip ir klasikiniai kariniai scenarijai. Kai Lietuva susidūrė su nelegalių migrantų krize, pirmieji papildomi pajėgumai, išsiųsti į pasienį, buvo būtent savanoriai. Kai sustiprėjo kontrabandos srautai, savanoriai padėjo uždaryti landas pasienyje. Kai pradėjo skraidyti provokaciniai balionai iš Baltarusijos, būtent KASP dronų operatoriai jungėsi į oro erdvės stebėsenos grandį. Iš išorės ši veikla gali atrodyti fragmentuota, epizodinė. Tačiau KASP viduje tai matoma kaip labai aiški valstybės atsparumo sistema: savanorių vienetai aktyvuojami ten, kur atsiranda spraga, kur reikia greito manevro, kur būtina papildoma akis, technika ar koordinacija.
Tai – tikroji savanorio kasdienybės logika: civilinis ir karinis vaidmenys keičiasi ne teoriškai, o labai praktiškai – pagal valstybės poreikį. Savanorio vertė nėra vien tai, kad jis „prisideda“. Vertė yra stabilumas: sugebėjimas per kelias valandas transformuoti civilinį gyvenimą į karinį vaidmenį, kuris turi aiškią vietą bendrame valstybės saugumo algoritme. Tai ir yra ta tylioji linija tarp taikos ir krizės, kuri tenka savanoriams, – dažnai nematoma, bet be jos Lietuvos gynybos pamatas liktų pavojingai skylėtas.
KASP už Lietuvos ribų: nuo Malio iki Ukrainos
KASP istorija – tai ne tik rikiuotė Lietuvoje, bet ir ilgametis dalyvavimas tarptautinėse misijose. „KASP visada važiavo kartu su reguliariais vienetais – arba pakeisdavo juos, arba veikdavo lygiagrečiai“, – sakė D. Vaicikauskas. Šis modelis buvo taikomas Afganistane, Kosove, Malyje. KASP kariai tiek patruliavo, tiek užtikrino saugumą, tiek dalyvavo bendrose operacijose su partneriais. Tai nėra reti epizodai ar simboliniai gestai – savanorių pajėgų vienetai realiai stovėjo greta profesionalų kariuomenės misijose, kurioms reikėjo ilgo išlaikymo, drausmės ir taktinio pasirengimo. Vadas pripažįsta, kad institucinį bendradarbiavimą su Ukrainos teritorinės gynybos pajėgomis yra sunku išlaikyti – ne kartą dėl vadovybės kaitos kontaktai tiesiog nutrūko. Tačiau tai nereiškia, kad KASP nedalyvauja Ukrainos rėmimo grandinėje. Priešingai – savanoriai šiandien yra vieni tų, kurie tiesiogiai prisideda prie ukrainiečių parengimo Vakarų Europoje. „Ruošiame ukrainiečius Vokietijoje. Tai yra realus mūsų indėlis, daromas dabar“, – pabrėžė pulkininkas. KASP instruktoriai moko taktikos, lauko įgūdžių, vadovavimo pradmenų. Tai nėra masinės programos, tačiau jos kritiškai svarbios tam, kad Ukrainos kariams būtų perduota praktika, sukaupta NATO šalių kariuomenėse.
Dabar, man atrodo, net ir Viduklės 80-metė močiutė žino, kad vystoma Lietuvos kariuomenės divizija.
KASP instruktoriai turi ir kitą misijų kryptį – Moldovą. Ten jie rengia jaunesniuosius vadus ir skyrininkus. Tai yra struktūrinė pagalba šaliai, kuri irgi išgyvena savo saugumo iššūkius ir geopolitinę įtampą.
Savanoriai nėra tik teritorinės gynybos grandis. Jie – tarptautinių operacijų ir regioninio saugumo dalyviai. Pulkininkas tai apibendrino labai paprastai: „Jeigu būtų užduotis – sugeneruotume pajėgumus, kaip darome visada.“ Nesvarbu, ar reiktų veikti Lietuvoje, ar misijose užsienyje.
Paskutiniai prie biudžeto dalybų
Pastaraisiais metais Lietuva sparčiai didina gynybos biudžetą, tačiau KASP vadas lūkesčių, kad savanoriams atsivers finansinis „aukso amžius“, neturi. Priežastis paprasta: politikos ir kariuomenės strateginiai prioritetai šiuo metu nukreipti kitur. „Dabar, man atrodo, net ir Viduklės 80-metė močiutė žino, kad vystoma Lietuvos kariuomenės divizija“, – su švelnia ironija kalbėjo pulkininkas. Divizija, jos štabas ir vadinamieji įgalintojai – artilerija, inžinieriai, logistika – šiandien yra didžiausias valstybės įsipareigojimas reguliariajai kariuomenei ir NATO.
Kartu stiprinamos ir trys reguliariosios brigados – „Geležinio Vilko“, „Žemaičių“ ir besiformuojanti Aukštaitijos brigada. Tai projektai, kurių mastas nepalieka daug biudžeto likučių. „Prioritetas yra divizijai ir reguliariesiems vienetams. Mums – kas liks“, – įvardijo D. Vaicikauskas. Savo pavaldiniams jis neskelbia pažadų ar prognozių, kurių neįmanoma pagrįsti: „Nekeliu sau lūkesčių ir nekeliu jų savo pavaldiniams. Nesakau: žiūrėkite, dabar mus apipils ginklais, amunicija, priemonėmis, nes tai nėra paprasta įgyvendinti.“
Michailas LysenkasKASP padėtis čia išskirtinė: savanoriai yra Sausumos pajėgų dalis, bet kartu – savanoriška struktūra. Tai reiškia, kad jie aprūpinami dažniausiai po tų, kurių kovinė galia būtina pirmame gynybos taške. Ar tai stabdo KASP plėtrą? D. Vaicikauskas tikisi, kad dalis lėšų vis dėlto pasieks ir savanorių pajėgas, nors ši viltis nedeklaruojama garsiai, kad nekurtų klaidingų lūkesčių.
Savanorių pajėgoms svarbiausia, kad bent dalis modernizavimo bangos juos pasiektų: nuo ginkluotės iki technikos, nuo ryšio priemonių iki logistikos išteklių. Bet šiandien, kaip tvirtino KASP vadas, svarbiausia, kad savanoriai suprastų, jog valstybė pirmiausia turi pastatyti pagrindinį gynybos stuburą ir tik tada jį apauginti raumenimis. Tai nėra nuvertinimas. Tai – strateginė tvarka.
Tačiau pulkininkas pabrėžė, kad KASP šiandien tikrai nėra basos ar neaprūpintos. Pastaraisiais metais savanorių pajėgos gavo tiek, kiek anksčiau buvo sunku net įsivaizduoti: modernius G36 automatinius šautuvus vietoj senųjų AK4, optinius taikiklius beveik kiekvienam kariui, amerikiečių suteiktus vienkartinius granatsvaidžius, snaiperinius šautuvus „Barrett“, naktinio matymo ir taikymo prietaisus, ARMAG konteinerius amunicijai, generatorius, transportą ir – galbūt svarbiausia – technologinį šuolį dronų srityje. „Kariai sako: nežinau, kada ką dėvėti, nes aprūpinimas toks, kokio KASP niekada neturėjo“, – džiaugėsi vadas. Tai rodo, kad savanoriai nėra antraeiliai – jie yra integruota ir rimtai modernizuojama Sausumos pajėgų dalis.
Du kartus užmegzti ir du kartus prarasti ryšiai
Kai 2023 m. D. Vaicikauskas perėmė KASP vado pareigas, pirmas jo žingsnis buvo atkurti ankstesnių KASP vadų užmegztus ryšius. Ukrainos karinių pajėgų vadovybė buvo pakviesta į savanorių pajėgų 33-iųjų metų sukakties minėjimą. Vietoj Ukrainos pajėgų generolo atvyko jo pavaduotojas, o netrukus Ukrainos kariuomenėje pasikeitė vadovybė, ir kontaktas nutrūko.
Pulkininkas pasakojo, kad visokiais būdais bandė atkurti ryšį: kreipėsi į naująjį teritorinių pajėgų vadą ir planavo tolesnį bendradarbiavimą. Tačiau į kariuomenės vado poziciją stojus Oleksandrui Syrskiui vadovybės grandis vėl atsinaujino, kartu dingo ir tiltas, kurį buvo pavykę pastatyti. Tai ne piktybiškumas, o karo chaoso kasdienybė: žmonės keičiasi, prioritetai perrašomi, planuoti susitikimai neįvyksta. „Kad būtų reali nauda, reikia nuolat su jais dirbti. Vieno susitikimo su vėliavėlėmis ir mineraliniu neužtenka“, – pripažino D. Vaicikauskas.
KASP mato ir alternatyvų kelią – ne per institucijas, o per žmones. Pagal Latvijos pavyzdį savanoriai, turintys asmeninių ryšių su Ukrainos daliniais, gali tapti tiltu, kurio oficialiais kanalais sukurti nepavyksta. Savanorių pajėgos vis dėlto turi tokių karių – pavyzdžiui 603-iojoje Pakruojo kuopoje vienas kuopininkas palaiko tiesioginį ryšį su konkrečiu Ukrainos kariuomenės vienetu. „Neįsileidžia pro duris – eisime per langą“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė KASP vadas. Kol institucinė linija stringa, būtent šios asmeninės jungtys gali tapti tuo kanalu, kuris sugrąžintų abipusę naudą: informacijos mainus, praktikos dalijimąsi, galbūt ir bendras programas ateityje.
Kodėl pasirengimas niekada nebūna „pakankamas“
Paklaustas, ar Lietuva yra pasirengusi karui, D. Vaicikauskas nepataikauja nei kariuomenei, nei politinei realybei. Jis pradeda nuo citatos, kuri, regis, jau seniai tapo jo asmeniniu principu: „Niekada nebūsi pakankamai pasirengęs karui.“ Tai nėra pesimizmas – tai profesionalo žinojimas, kad šiuolaikinis saugumas yra sudarytas ne vien iš batalionų ir ginkluotės. Karas nebėra vien tik mūšio laukas, todėl pasirengimas negali būti vertinamas vien kariniu matu.
Vadas išskiria keturias valstybės galios priemones, kurios kartu sudaro tikrąjį atsparumo vaizdą: diplomatija, ekonomika, karinė galia ir informacinė erdvė. Tai yra koordinuotos sistemos, kurios turi veikti kaip vienas mechanizmas. Jei viena jų stringa – sutrinka visa konstrukcija.
Diplomatija yra ta priemonė, kuri užtikrina sąjungininkų įsitraukimą, politinius įsipareigojimus, regionines garantijas. Ekonomika lemia, kiek valstybė gali investuoti į gynybą ir kaip greitai gali prisitaikyti prie krizės. Karinė galia yra tik vienas iš keturių stulpų, o informacinė erdvė – tai vieta, kur šiandien prasideda pirmieji smūgiai. KASP vadas pabrėžė, kad Lietuva progresuoja visose srityse, tačiau nė viena iš jų nėra tokia stipri, kad galėtų būti laikoma užbaigta. „Pagal visas dimensijas mes nesame pasiruošę. Bet ar galėtume kariauti? Taip. Esam tam ruošiami 30–35 metus“, – aiškino pašnekovas.
Tai svarbus akcentas: pasirengimas karui nėra statiškas taškas, kurį pasiekus galima atsikvėpti. Tai nenutrūkstanti linija, kurioje kinta technologijos, grėsmės, geopolitiniai vektoriai ir visuomenės nuotaikos. Ir būtent ši paskutinė dimensija – visuomenė – vado mintyse vis grįžta kaip viena iš sudėtingiausių. Nes karas prasideda ne tik pasienyje, bet ir šalies viduje: vienybės, sąmoningumo, atsparumo sluoksniuose. O čia, kaip jis pripažįsta, situacija šiandien reikalauja daugiau pastangų, nei garsiai kalbama.
Aklasis taškas: finansai ir politinė trumparegystė
Kai kalba pasisuka apie silpnąsias Lietuvos gynybos vietas, vadas nevynioja žodžių į vatą. Jis nekalba apie ginklus, technologijas ar karių skaičių – pirmas žodis, kurį pamini, yra „finansai“. Ne dabartiniai, o istoriniai. Ilgus metus Lietuva investavo 0,6–1,1 proc. bendrojo vidaus produkto į gynybą – to pakako tik esamiems pajėgumams išlaikyti, bet ne jiems plėtoti. Šiandienos poreikiai ir planai tarsi bando kompensuoti per dešimtmečius atsivėrusią duobę, tačiau, kaip pabrėžė D. Vaicikauskas, tai struktūriškai sudėtinga: „Dabar sakoma: štai, kariuomenė gauna tiek pinigų. Bet reikia žiūrėti ne į pastaruosius dvejus metus, o į visą istoriją – kada mes savęs pakankamai nefinansavome. Norime per trejus metus užlyginti tai, ką kitos šalys kūrė dešimtmečius.“
Lietuva šiandien siekia įsigyti tokias platformas, tokią ginkluotę ir tokią infrastruktūrą, kuri kitoms regiono valstybėms yra įprasta jau daug metų. Tačiau valstybės negalima performuoti per vieną politinį ciklą.
Čia aptinkamas antras aklasis taškas – politinis greitų rezultatų siekimas. Politinės partijos turi ketverių metų ciklus, o prezidentas – penkerių, bet strateginiai gynybos tikslai skaičiuojami dešimtmečiais. Tarp šių laikotarpių atsiranda įtampa: noras parodyti matomus rezultatus per vieną kadenciją ir objektyvi realybė, kad kariuomenės pajėgumų plėtra nėra sprintas. „Mes norime greitų rezultatų, bet taip neveikia. Roma nepasistatė per parą“, – ironiškai šyptelėjo KASP vadas. Būtent ši trintis, anot pašnekovo, yra vienas reikšmingiausių Lietuvos iššūkių. Nes kariuomenė gali būti pasiryžusi dirbti sistemiškai, bet sistemai reikia stabilaus finansavimo horizontų, kurie peržengtų politinių ciklų trukmę. Tai nėra kritika politikams. Tai – priminimas, kad gynyba negali būti planuojama nuo rinkimų iki rinkimų.
Dabar sakoma: štai, kariuomenė gauna tiek pinigų. Bet reikia žiūrėti ne į pastaruosius dvejus metus, o į visą istoriją – kada mes savęs pakankamai nefinansavome.
Vienybės trūkumas visuomenėje
Paprašytas įvardyti pačią silpniausią Lietuvos gynybos vietą, kurios negalima išspręsti vien pinigais ar technika, vadas ilgai negalvojęs rėžė: „Tai – visuomenės vienybė. Ta pati, kuri skamba Lietuvos himne: „Vienybė težydi.“ Dabar vienybė nežydi.“ Ši frazė, pasak D. Vaicikausko, šiandien skamba labiau kaip siekiamybė. Ne dėl to, kad visuomenė būtų silpna ar abejinga, bet todėl, kad ją nuolat drasko keli vienu metu veikiantys vektoriai: vidiniai nesutarimai, informaciniai ginklai, politinis susipriešinimas ir išorės žvalgybų mėginimai skaldyti. Pašnekovas pabrėžė, kad tai nėra vien Lietuvos problema. Tokiu pačiu būdu šiandien veikiamos visos atviros demokratijos, tačiau Lietuvoje susiskaldymas kelia ypatingą riziką – mes neturime „populiacijos amortizatoriaus“, didžiulės visuomenės, kur nuomonių skirtumai gali pasislėpti statistikoje. Mūsų nuotaikos yra tiesiogiai matomos ir greitai pasiekia valstybės institucijas.
Pulkininkas pateikė konkretų pavyzdį: 2023 m. „Kantar“ atliktas tyrimas apie visuomenės pasirengimą priešintis agresijai nedžiugina. Lietuvos gyventojų motyvacija ginti valstybę nėra tokia aukšta, kokia turėtų būti gyvenant šalia agresoriaus, o pastarojo informacinės operacijos yra nuolatinės, intensyvios ir tikslinės.
Panaši išvada atsikartojo ir Karo akademijos sociologų tyrime apie šauktinių nuostatas. „Šauktiniai yra mūsų visuomenės atspindys“, – teigė KASP vadas. Jeigu šauktinių motyvacija nėra aukšta, vadinasi, ir visuomenės vidinė parengtis nėra stipri. Štai čia išryškėja tikrasis paradoksas: kariuomenė modernizuojasi, divizija kyla, brigados stiprinamos, savanorių pajėgos gauna modernią įrangą, bet vienybės klausimas lieka atviras. Ir kol jis nebus sprendžiamas nuosekliai, visos techninės priemonės bus tik dalis gynybos paveikslo. Pulkininko žodžiais, ši dalis yra tokia pat svarbi kaip diplomatiniai, kariniai ar technologiniai pajėgumai. Nes be visuomenės, kuri žino, ko nori ir kodėl nori, valstybės atsparumas ilgainiui trupa.
„United Colors of Benetton“ pajėgos
Kai kalbama apie KASP savanorius, dažnas skaitytojas įsivaizduoja jauną žmogų su uniforma, pasiruošusį savaitgalį praleisti pratybose. Tačiau realybė – daug įdomesnė. Pulkininkas ne kartą per interviu šyptelėjo, pasidalindamas savo mintimis, kad KASP yra viena iš įvairiausių bendruomenių Lietuvoje. „Mes esame kaip „United Colors of Benetton“, – pajuokavo D. Vaicikauskas, savanorius palygindamas su mados prekės ženklu, garsėjančiu reklamomis su įvairiausio kūno sudėjimo ir rasės modeliais. Tačiau tai nėra tik metafora.
Iš daugiau nei 5,6 tūkst. savanorių 20 turi daktaro laipsnį, apie 500 – magistro, daugiau nei 1,5 tūkst. – bakalaurai. Tai – intelektinis rezervas, kuris neretai pranoksta stereotipinį kario įsivaizdavimą ir pačius kariškius nustebina savo lygiu. Savanoriai į KASP atneša žinias, kurios kariniame kontekste tampa aukso vertės.
Pašnekovas papasakojo istoriją, kurios būtų pavydėjusi bet kuri NATO mokymų stovykla. Antrosios rinktinės savanoris, KTU mokslų daktaras, dalyvavo amerikiečių organizuotoje mokomojoje stovykloje, kur turėjo atlikti „priešo“ vaidmenį. Jis ne tik atliko užduotį – vyras įsilaužė į vaizdo stebėjimo kameras, perėmė jų srautą ir pradėjo informuoti saviškius, kur juda „priešas“, kurias zonas geriau apeiti ir kokiu maršrutu pasiekti objektą. Kai amerikiečiai sužinojo, kad „priešas“ realiuoju laiku kontroliavo jų kameras, reakcija buvo viena – šokas ir pagarba. Tokios istorijos nėra retenybė.
KASP kuopose galima rasti jūros dugną tyrinėjantį mokslininką, IT saugumo profesionalų, aviacijos inžinierių, architektų, advokatų, mokytojų, žurnalistų ir t. t. D. Vaicikauskas kalbėjo su akivaizdžiu pasididžiavimu: „Kartais tokį perliuką pamatai, kurio su žiburiu kariuomenėje nerastumei.“ Tai nėra tik įdomus faktas. Tai paaiškina, kodėl savanorių pajėgos geba atlikti užduotis, kurios reikalauja kūrybiškumo, nestandartinio mąstymo ir specifinių įgūdžių. KASP stiprybė – ne vien kariniai gebėjimai, bet ir talentų ekosistema.
KASP po penkerių metų
Paklaustas apie ateitį, vadas nesileido į romantizuotas vizijas. Atsakymai – konkretūs, paremti skaičiais, poreikiais ir planu, kuris šiandien jau guli Gynybos štabe. Ateitis nėra miglota – ji suformuota iš aiškiai įvardytų trūkumų ir tikslų.
Pirmiausia, savanorių pajėgos siekia ginkluotės, kuri padidintų kovinę galią ir kovos nuotolį. Tai apima modernesnius ginklus, priemones, leidžiančias veikti didesniais atstumais, bei pajėgumus, kurių šiandien turi tik dalis vienetų. „Esame tai įsivardinę, ir tai jau žino kariuomenė. Skaičiai yra, poreikis – aiškus“, – kalbėjo D. Vaicikauskas. Vadas tikisi, kad per penkerius metus šie pajėgumai materializuosis.
Šiandien didžioji dalis savanorių pajėgų transporto yra lengvosios nešarvuotos platformos. Jos tinka taikos metui, bet nepakankamai apsaugo judant mūšio lauke. Todėl vienas svarbiausių ateities tikslų – gauti tiek šarvuotas, tiek taktines platformas, kurios atitiktų NATO lengvųjų pėstininkų batalionų standartus. Tai nebūtų prabanga – tai būtinybė, jeigu norima užtikrinti realų išlikimo ir manevro pajėgumą.
Ryšys mūšio lauke yra ta sritis, kurioje, neslepia pulkininkas, šiandien norisi daugiau, greičiau ir patikimiau. KASP laukia didesnio kiekio šiuolaikinių ryšio priemonių, saugių, slaptinamų kanalų ir tinklų, atsparių trikdžiams ir elektroninei kovai. Ryšys yra kovos nervų sistema – todėl būtent čia savanoriai mato vieną didžiausių potencialų augti.
Viena iš sričių, kurioje per ateinančius metus turėtų gauti daugiau priemonių, yra naktinio matymo prietaisai – nors KASP jau gavo modernių naktinio matymo prietaisų, poreikis išlieka gerokai didesnis. Nakties kontrolė yra vienas svarbiausių šiuolaikinio karo veiksnių. „Tai labai įgalins mus kovoti naktį“, – teigė D. Vaicikauskas.
Michailas LysenkasVis dėlto technologijos – tik pusė paveikslo. Kita pusė yra žmonės. Ir būtent čia pašnekovo tonas tapo bene nuoširdžiausias visame interviu. Jis kalbėjo apie tai, kaip geras gyvenimas lepina. Kaip modernus žmogus nuolat ieško greitų sprendimų, kaip smegenys mus saugo nuo diskomforto. Bet kariui tai – kliūtys.
Kaip aiškino pulkininkas, savanorių pajėgų vizija apima ir kovingesnį požiūrį – mažiau savanaudiškumo, daugiau atsakomybės, daugiau pasirengimo tikriems sunkumams – išlaikytą, o ne krintančią moralinę kreivę: „Nenorėčiau, kad pasiruošimo kreivė kristų. Ji turėtų bent jau išsilaikyti, o idealiu atveju kilti.“
Ežio koncepcija
Ar Lietuvos saugumas galėtų būti grįstas ežio metafora? Maža valstybė turi tapti tokia, kad agresoriui būtų per skaudu, per brangu ir per sudėtinga ją atakuoti. Tačiau D. Vaicikauskas šią metaforą interpretuoja ne per tankus ir ginklus, o per anksčiau minėtų keturių galios įrankių sinchronizaciją.
Ežys, vado akimis, gimsta tada, kai diplomatija, ekonomika, karinė galia ir informacinė erdvė veikia vienu ritmu. Jeigu diplomatinė linija silpsta, prarandame sąjungininkų garantijas. Jeigu ekonomika trapi, nėra galimybių investuoti į gynybą. Jeigu informacinė erdvė skaldoma, visuomenė tampa pažeidžiama dar prieš prasidedant realiai agresijai. Jeigu karinė galia progresuoja, bet be politinio stabilumo, ji tampa neefektyvi.
Tai yra vienas svarbiausių šio interviu akcentų: ežys nėra tik kariuomenė. Ežys yra valstybė. Tai reiškia, kad vien ginkluotės neužtenka. Reikia ir visuomenės, kuri žino, kodėl ginasi, ir politikos, kuri geba planuoti dešimtmečiams, o ne ciklais. Reikia ir to, kas neatsiduria biudžeto eilutėse, – vidinio stuburo.
Kai kalba pasisuka apie dieną D, atsiranda žmogus su baimėmis, dilema ir labai žemiški klausimai. „Ar jaučiu nerimą? Taip. Tik kvailiai nejaučia nerimo“, – atviravo KASP vadas. Tai nėra bravūra. Tai – retas atvirumas karininko, kuris puikiai supranta, kad karas niekada nevyksta vien tik kareivio galvoje. Jis prasideda ir šeimose. Jis prasideda sprendimuose, kur gabenti vaikus, kur saugiausia, ką sakyti, kur važiuoti. „Turime kuprines, esame apsikalbėję. Bet ar jaučiuosi pasiruošęs? Ne“, – pripažino D. Vaicikauskas. Ši frazė – svarbi, nes ji nuima nuo kariuomenės idealizuotą šarvą. Kariai nėra bejausmiai. Kariai nėra superherojai. Jie išgyvena tą patį nerimą, tą pačią nežinią, tas pačias dilemas, kurios galbūt šiandien sukasi kone kiekvieno Lietuvos žmogaus mintyse.
Kariai nėra superherojai. Jie išgyvena tą patį nerimą, tą pačią nežinią, tas pačias dilemas, kurios galbūt šiandien sukasi kone kiekvieno Lietuvos žmogaus mintyse.
Ir vis dėlto po šios žmogiškos pauzės vadas pridūrė: „Jeigu rytoj karas – eitume ir kariautume. Kitaip būti negali.“ Tai nėra heroizmas. Tai – pareiga be patoso, kuri šiame interviu pasirodo ne teoriškai, o labai žmogiškai. Pokalbyje KASP atsiskleidė ne kaip biurokratinė struktūra, bet kaip gyvas organizmas, kuriame dera technologijos ir žmogiškumas, profesionalumas ir savanorystė, tradicija ir inovacija.
*****susije*****
Taip pat išryškėjo realybė: valstybė sparčiai auga, bet ir dar daug kur turime tobulėti. Mūsų gynyba yra pakeliui – ne ideali, bet kryptingai stiprėjanti. Ir galiausiai vado žodžiai tarp eilučių primena tai, ką dažnai pamirštame: gynyba prasideda ne nuo kariuomenės, o nuo žmonių, kurie žino valstybės vertę. Nuo jų pasirengimo. Nuo jų vienybės. Nuo jų valios. Kariuomenė savo darbą padarys. Esminis klausimas, ar mes visi pasiruošę būti to ežio spygliais, kai to prireiks?
D. Vaicikauskas
- 1994 m. baigė Lietuvos karo akademiją (pirmoji pakopa).
- 2002 m. baigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (viešasis administravimas).
- 2016 m. Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų karo koledže Karlaile įgijo strateginių studijų magistro laipsnį.
- 1991–1992 m. tarnavo Krašto apsaugos departamento Alytaus savanorių kuopoje ir Alytaus apskrities komendanto būryje.
- 1992–1995 m. – brigados „Geležinis Vilkas“ Alytaus motodesantinio būrio būrininkas.
- 1995–1998 m. – Generalinio štabo Taikos palaikymo pajėgų skyriaus vyresnysis specialistas.
- 1998–2002 m. tarnavo Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe.
- 2002–2006 m. – NATO Tarptautinio Šiaurės–Rytų korpuso karininkas.
- 2006–2008 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo karininkas.
- 2008–2012 m. – brigados „Geležinis Vilkas“ G3 (operacijų planavimo) skyriaus viršininkas.
- 2012–2014 m. – brigados „Geležinis Vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas.
- 2014–2017 m. – Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabo viršininkas.
- 2017–2020 m. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui.
- 2020–2023 m. – NATO Tarptautinės Šiaurės–Rytų divizijos štabo viršininkas.
- 2023 m. birželį tapo Lietuvos sausumos pajėgų vado pavaduotoju.
- Nuo 2023 m. liepos – KASP vadas.
- Dalyvavo tarptautinėse misijose Kroatijoje (UNPROFOR, 1994), Bosnijoje ir Hercegovinoje (IFOR, 1996; būrio vadas), Kosove (ESBO misija, 1998), Afganistane (ISAF, 2007; štabo viršininkas).
- Apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1996), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (1996) ir Krašto apsaugos sistemos medaliais.
- Pulkininkas nuo 2018 m.
