Vytautsa PilkauskasReikšmė ir ribos baudžiamajame procese
Ko gero, nebus suklysta pasakius, kad kone kiekvienas baudžiamojoje teisėje besispecializuojantis ir dirbantis advokatas savo praktinėje veikloje susiduria su situacijomis, kai tenka vertinti ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje esančius pareigūnų su pažeidėjais ar įtariamaisiais neformalių pokalbių metu gautus duomenis. Sykiu pastebėtina, kad ne visuomet yra akivaizdžiai aišku, ar tokie pasikalbėjimai, kurių metu pareigūnai, pavyzdžiui, naudoja ir mobiliąsias vaizdo stebėjimo priemones, dar kitaip vadinamas kūno kameromis, apskritai yra leistini, ką ir kalbėti apie šių pokalbių turinio fiksavimą garso ir (ar) vaizdo techninėmis priemonėmis. Diskusijas, ar tokie duomenys išties buvo surinkti leistinai, ar praeter legem, t. y. ne įstatymo nustatyta tvarka, skatina ir kitas klausimas – kokie kriterijai lemia tokių pasikalbėjimų ir jų turinio naudojimo baudžiamojo proceso metu leistinumą, o kokie ne. Teisinis reguliavimas ir baudžiamųjų bylų teismų praktika liudija, kad, deja, nėra vienareikšmiškos ir nusistovėjusios per vadinamąsias neformalias apklausas gautų duomenų kaip leistinų vertinimo tradicijos.
Vis dėlto sutinkant su tuo, kad Lietuvos baudžiamosios teisės dinamikai netrūksta potencialo, ką ir kalbėti apie baudžiamojo persekiojimo institucijų ir joms prijaučiančių politikos veikėjų idėjas ir bandymus „nusitiesti lengvesnį kelią“ nusikalstamų veikų tyrimui ir taip sukurti „itin lankstų“ požiūrį į žmogaus teisių apsaugos baudžiamajame procese standartų taikymą, jokiu būdu negalima paneigti jokiais logikos dėsniais neįveikiamos teisinės dogmos nemo tenetur – teisės tylėti / nekaltinti savęs. Primintina, kad draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų.
Teismų praktikos nenuoseklumas
Analizuojama teisinė maksima, turinti gilias tradicijas, neišraunamas šaknis ir sykiu potencialaus taikinio efektą, ne kartą sulaukė deramo tarptautinių ir nacionalinių teismų dėmesio kalibruojant teisės nekaltinti savęs potencialą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje nurodoma, kad bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama neformali apklausa. Tai užtikrina įtariamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka sulaikyto ar suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises. Siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08). Be to, teismai turi tinkamai pasisakyti dėl šio procesinio trūkumo ir jį ištaisyti pašalindami iš bylos be gynėjo gautus parodymus, taip pat įvertinti minėto teisės pažeidimo poveikį bendram proceso teisingumui (sprendimai bylose Mehmet Zeki Celebi prieš Turkiją, peticijų Nr. 27582/07; Chopenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17735/06; Romanov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 63782/11 ir kt.).
Teisinis reguliavimas ir baudžiamųjų bylų teismų praktika liudija, kad, deja, nėra vienareikšmiškos ir nusistovėjusios per vadinamąsias neformalias apklausas gautų duomenų kaip leistinų vertinimo tradicijos.
Lietuvos aukštesniųjų teismų praktika taip pat liudija, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir atviri prisipažinimai arba tokio asmens neformalių pokalbių su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad išties tokie duomenys nėra legitimūs, o jų šaltiniai, t. y. asmenys, kurių teisė tylėti arba nekaltinti savęs buvo apsukriai (gudraujant) paneigta, netgi priskirtini prie pažeidžiamų asmenų, patvirtina ir naujausi teisės psichologijos tyrimai. Vienuose jų rašoma, kad įtariamieji, kurie naudojasi teise tylėti, paprastai patenka į „nebendradarbiaujančių“ asmenų klasę, todėl pastarieji tampa teisėsaugos pareigūnų gudravimo siekiant gauti dominančią informaciją taikiniais (Snow, Crough, Dion, Lariviere, Ogunseye ir Eastwood, 2024, p. 179–188). Kituose tyrimuose akcentuojama, kad teisėsaugos pareigūnams gudraujant įgytas jais pasitikėjimas itin stipriai komplikuoja įtariamų asmenų padėtį, nes pastarieji, pasitikėdami jų atžvilgiu gudraujančiais pareigūnais, patys to nesuvokia, kad taip atsisako tam tikrų garantijų, tokių kaip teisė tylėti, turėti teisinį atstovą ir pan. (Rogers, Otal, Drogin ir Dean, 2020, p. 1–10). Taigi galima apibendrintai teigti, kad tiek teisės doktrina, tiek teisminė praktika pripažįsta asmens teisę tylėti kaip absoliučią procesinę garantiją.
Kita vertus, EŽTT ir Lietuvos aukštesniųjų teismų praktika liudija, kad teisės tylėti pažeidimas paprastai nenustatomas tais atvejais, kai asmuo tam tikrą vėliau baudžiamajame procese prieš jį panaudojamą informaciją pareigūnams pateikia savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės ir netaikant spaudimo, pareigūnams ne siekiant neformaliuoju būdu išgauti iš asmens jį potencialiai kaltinančios informacijos, o tiesiog atliekant įprastus pirminius veiksmus įvykio vietoje (sprendimas dėl priimtinumo byloje Sršen prieš Kroatiją, peticijos Nr. 30305/13). Taip pat laikomasi pozicijos, kad pirminių klausimų uždavimas situacijoje, kai asmuo sulaikomas nusikaltimo vietoje, pats savaime paprastai nepripažįstamas neleistina neformalia faktine įtariamo asmens apklausa. Vertinant, ar toks pareigūnų bendravimas su asmeniu nepažeidė draudimo versti duoti parodymus prieš save, kiekvienu konkrečiu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan.
*****susije*****
Bendrai paėmus galima teigti, kad šiuo metu besiklostanti teisminė praktika dėl neformalių apklausų ir jų metu gautų duomenų vertinimo didesnio aiškumo tikrai neprideda. Netgi priešingai – formuojama praktika dėl savo dvilypumo ir kolizinio pobūdžio nulemia teisinio tikrumo ir aiškumo stokojamą procesinę teisinę būseną.
Teisminė praktika, vis dėlto sudarydama prielaidas nukrypti nuo teisės tylėti kaip procesinės garantijos neliečiamumo, kartu, deja, sukuria ir tam tikrą tautologinę situaciją. O būtent, kaip teisinga pripažįstama teisminė praktika, pagal kurią teisėsaugos pareigūnų neformalūs pokalbiai su faktiškai sulaikytu ar faktiškai įtariamu asmeniu negali būti pripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Sykiu kaip teisinga laikoma ir tokia praktika, kai vis dėlto pirminių klausimų uždavimas situacijoje, kai asmuo sulaikomas nusikaltimo vietoje, pats savaime paprastai nepripažįstamas neleistina neformalia faktine įtariamo asmens apklausa (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-221-976/2023 ir kt.). Taigi taip ir lieka nebeaišku, kuri teisminė praktika šiuo konkrečiu klausimu yra teisingesnė, nes abi nurodytos situacijos, pasirodo, nors ir būdamos skirtingos, laikomos teisingomis.
Imant atskirai pabrėžtina, kad toji teisminė praktika, kuri formuoja tam tikras išimtis, pateisinančias teisėsaugos pareigūnų neformalius pokalbius su faktiškai sulaikytaisiais ar faktiškai įtariamais asmenimis, kartu nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant tokių pokalbių (neformalių apklausų) leistinumą būtina vertinti: a) teisėsaugos pareigūnų klausimų asmeniui pobūdį (ypatybes); b) bendravimo trukmę; c) bendravimo apimtį (mastą, užmojį); d) intensyvumą; e) pareigūnų elgesį asmens sulaikymo metu; f) tai, ar asmuo teisingai suvokė savo teisinę padėtį; g) ar nebuvo klaidinamas; h) pareigūnų, bendravusių su asmeniu, skaičių; i) ar nebuvo skatinimo, provokavimo požymių; j) ar nebuvo pažeidžiamas; k) kitus reikšmingus veiksnius.
Tinkamo informavimo apie teises svarba
Nors minėtų veiksnių spektras išties platus, netgi nebaigtinis, neapleidžia jausmas, kad kartais šiems veiksniams iki „lakmuso popierėlio“ ganėtinai toli. O būtent pasitaiko praktinių situacijų, kai, pavyzdžiui, teisėsaugos pareigūnų neformalus pokalbis su faktiškai įtariamu, tačiau nuo alkoholio apsvaigusiu ir ką tik pažadintu iš miego asmeniu praslysta per Temidės filtrą kaip nepažeidžiantis asmens teisės tylėti, nekaltinti savęs. Antai Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-485-1121/2021, be kita ko, teigia, kad „[...] įvertinus visus byloje esančius vaizdo įrašus, konstatuotina, jog pareigūnai, bendraudami su nuteistuoju G.S., prieš jį nenaudojo jokio psichologinio smurto, įkyriai neklausinėjo tų pačių klausimų, su asmeniu bendravo kultūringai ir korektiškai, G.S. atsakymai nebuvo išgauti smurtu ar kitokiomis amoraliomis priemonėmis, policijos pareigūnų klausimai buvo aiškūs ir konkretūs, t. y. nuteistasis laisva valia atsakinėjo į policijos pareigūnų užduodamus klausimus, nenurodė, jog jų nesupranta, o policijos pareigūnai profesionaliai atliko jiems įstatymu pavestas pareigines funkcijas“. Deja, bet toks veiksnys, kad policijos pareigūnai neformaliai bendravo su faktiniu įtariamuoju, kurio iškvėptame ore buvo nustatyta 2,15 promilės etilo alkoholio koncentracija, neužkliuvo ir baudžiamąją bylą peržiūrint kasacine tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-134-495/2022).
Aptariamas pavyzdys tik patvirtina, kad asmens teisės tylėti kaip teisinės garantijos kontekste bet koks pareigūno ir faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo asmens neformalus pokalbis, kitoks bendravimas apie, pvz., sulaikymo priežastį, galimą teisės pažeidimą, faktiškai įtariamo asmens poziciją dėl įvykio aplinkybių ir pan., neretai sutinkamas kaip nekalta, labiau smalsumo sąlygota komunikacija.
Kad ir kaip būtų, su tokiais vertinimais nederėtų sutikti. Ir tam galima pasitelkti kone naujausią EŽTT praktiką.
Šiuo metu besiklostanti teisminė praktika dėl neformalių apklausų ir per jas gautų duomenų vertinimo didesnio aiškumo tikrai neprideda.
Antai EŽTT 2023 m. gegužės 11 d. sprendime Lalik prieš Lenkiją byloje (peticijos Nr. 47834/19) nustatė, kad 2016 m. sausį pareiškėjas P. Lalikas, būdamas stipriai apsvaigęs, padegė savo neblaivaus partnerio striukę, dėl ko pastarasis patyrė sunkius nudegimus, dėl kurių mirė. Netrukus pareiškėjas buvo sulaikytas ir nuvežtas į policijos įstaigą, kur alkotesterio testas parodė, kad jo organizme alkoholio yra apie 1,3 promilės. Vyriausybės teigimu, apie savo teises jis buvo informuotas netrukus, kai atvyko į policijos įstaigą, nors teismui nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kitą rytą po tiriamo įvykio pareiškėjas buvo neoficialiai apklausiamas trijų policijos pareigūnų kone tris valandas, joks gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo. Po šio neformalaus pokalbio joks tyrimo veiksmo protokolas surašytas nebuvo, o vienas policijos pareigūnų apsiribojo tik tarnybinio pranešimo apie tai, kas buvo pasakyta pokalbio metu, surašymu. Kitą dieną pareiškėjui P. Lalikui buvo pareikštas įtarimas dėl nužudymo itin žiauriai, jis apklaustas ir t. t. Tik po konsultacijų su advokatu pareiškėjas atsitraukė nuo to, ką buvo pasakęs, ir pareiškė, kad neketino nužudyti savo draugo, o tik iškrėsti jam išdaigą.
ELTAVis dėlto pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis ir nuteistas kalėti 25 metus. Nacionaliniai teismai vadovavosi pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kurios buvo užfiksuotos per jo neformalią apklausą, vykusią prieš jam susipažįstant su advokatu ir dar apsvaigus nuo alkoholio. Taigi policijos pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas buvo pridėtas prie bylos ir nacionaliniai teismai jį panaudojo kaip pagrindinį įrodymą nustatydami P. Laliko ketinimą nužudyti draugą. Teismai tai, ką jis pasakė, vertino kaip ypač patikimą įrodymą, nes jis kalbėjo spontaniškai ir neturėjo galimybės apgalvoti savo gynybos liniją. P. Laliko advokato teigimu, jei šiuos parodymus teismai būtų atmetę, pareiškėjui būtų grėsusi maksimali 12 metų laisvės atėmimo bausmė už sunkaus kūno sužalojimo padarymą, sukėlusį mirtį.
Galiausiai šioje byloje EŽTT nustatęs, kad buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos, be kita ko, pripažino, kad pareiškėjas dėl apsvaigimo nuo alkoholio sulaikymo ir neformalaus pokalbio su teisėsaugos pareigūnais metu buvo pažeidžiamas, ir valdžios institucijos turėjo į tai atsižvelgti informuodamos jį apie savo teises (žr. mutatis mutandis sprendimą Płonka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 20310/02). Žinoma, EŽTT šioje byloje pakartojo, kad, vertinant viso proceso teisingumą, būtina įvertinti, ar asmuo iki su juo bendraujant teisėsaugos pareigūnams apskritai yra pakankamai informuojamas apie jo teises, ar jam suteikiama teisė susipažinti su teisėsaugos pareigūnų surašytais tarnybiniais pranešimais, kuriuose aprašomi bendraujant nustatyti duomenys ir kt. Taigi minėtoje byloje, nors ir buvo analizuojami konkretaus teisinio proceso baudžiamojoje byloje niuansai, vis dėlto EŽTT atkreipė dėmesį į neformalių apklausų ydingumą ypač tuomet, kai asmuo nėra informuojamas ar informuojamas netinkamai apie savo teises. Nors šiame teismo sprendime nėra formuluojamos iki tol nežinomos aksiomos, šis baigiamasis teismo aktas vertingas dėl savo plataus ir kritiško požiūrio: a) į tai, kaip valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnai naudojasi faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo asmens žinių apie savo teises vakuumu; b) į tai, kad minėtas asmuo apie jo teises informuojamas tik po to, kai jau įvyko neformali jo apklausa.
Teismai tai, ką jis pasakė, vertino kaip ypač patikimą įrodymą, nes jis kalbėjo spontaniškai ir neturėjo galimybės apgalvoti savo gynybos liniją.
Taigi prieš grįžtant į Lietuvos teisinį kontekstą iš atminties išnyra XX a. septintajame dešimtmetyje (1966 m.) kone didžiausią įtaką Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teisės sistemai padariusi Miranda prieš Arizonos valstiją byla, kurioje Aukščiausiasis Teismas suformulavo vadinamąją Mirandos taisyklę, t. y. pareigos įspėti asmenį prieš jo apklausą apie teisę tylėti ir nekaltinti savęs koncepciją. Ji remiasi tuo, kad asmuo informuojamas apie tai, jog bet kas, ką jis pasakys teisėsaugos pareigūnams, gali būti ir bus panaudojama prieš jį teisme (angl. anything you say can and will be used against you in a court of law).
Giliau neanalizuojant ir nevertinant JAV patirties kaip savotiškos aliuzijos analizuojamu klausimu Lietuvoje, ko gero, derėtų sutikti su mintimi, kad, jeigu jau Lietuvos teismų praktika ir toliau skinsis kelią link pareigūnų ir faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo asmens neformalaus pokalbio (apklausos) galimybių laikantis tam tikrų sąlygų, tuomet privalu išskirti pirminę ir privalomą sąlygą conditio sine qua non – tai savalaikį, aiškų ir tinkamai užfiksuotą (pvz., mobiliosiomis vaizdo stebėjimo priemonėmis) asmens informavimą apie jo teisę tylėti pirminiu teisėsaugos pareigūnų kontakto su tokiu asmeniu momentu, kaip tai numatyta ir BPK 21 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma viena iš įtariamojo teisių – tai teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Neabejotina, kad aptariamas reikalavimas turi būti įtvirtintas ir, pavyzdžiui, galiojančioje Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintoje Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių redakcijoje, kurioje numatyta, kad pareigūnas, kuriam yra išduodama mobilioji vaizdo stebėjimo priemonė, privalo užtikrinti, kad asmenys, kurių duomenys yra renkami (veiksmai yra fiksuojami), būtų aiškiai apie tai informuoti (pareigūnui prisistačius) ir įspėti, kad vaizdo duomenys gali būti panaudoti tiriant ir nagrinėjant teisės pažeidimą (23.4 punktas). Ši nuostata koreguotina papildant ją reikalavimu pareigūnams įspėti asmenį, kad šis turi teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti paaiškinimus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą.
Prof. dr. Raimundas JURKA yra advokatas
