FreepikKokia buvo advokato profesija skirtingais laikotarpiais? Kada buvo sunkiausia? Kokie santykiai tarp skirtingų kartų atstovų? Šiomis ir kitomis temomis diskutavo advokatai K. Rakauskas, dr. D. Foigt-Norvaišienė, A. Jonikaitis, dr. T. Bagdanskis ir J. Bislytė.
Kokia buvo advokatūra prieš 106 metus, galime tik bandyti nuspėti iš išlikusių to laikmečio šaltinių. Tačiau šiandien asociacija vienija 2312 advokatų (1375 vyrus ir 937 moteris) ir 1006 advokatų padėjėjus (434 vyrus ir 572 moteris). Jauniausia advokatė yra 26 metų, vyriausias advokatas – 103 metų, vidutinis praktikuojančio advokato amžius – 50,3 metų, vidutinis advokato praktikos stažas – 14,7 metų, vidutinis advokato praktikos pradžios amžius – 35,6 metų. Nors metų skirtumas didžiulis, skirtingos kartos atstovai advokatūrą mato kaip stiprią bendruomenę, kuri vienija aukštos profesinės kvalifikacijos narius, o šiems keliami itin aukšti reputacijos reikalavimai. Apie tai, kokia advokatūra buvo jų pirmaisiais advokatavimo praktikos metais, kokią ją mato jauniausioji ir vyresnioji karta bei kokiomis esminėmis savybėmis turi pasižymėti advokatas, kalbamės su 5 skirtingų kartų atstovais – advokatais.
Mintimis sutiko pasidalinti Lietuvos advokatūros garbės ženklo kavalierius, advokatas Kazys Rakauskas, vienas iš vyriausių Lietuvos advokatūros bendruomenės narių pagal advokato praktikos stažą (63 advokato praktikos metai), Advokatų garbės teismo pirmininkė, advokatė dr. Dalia Foigt-Norvaišienė, kuri kitąmet minės 30 metų savo veiklos jubiliejų, Advokatų tarybos narys, advokatas dr. Tomas Bagdanskis, kuris savo pirmuosius žingsnius kaip advokatas žengė 2002 m. (22 advokato praktikos metai), Lietuvos advokatūros Drausmės komiteto narys, advokatas Antanas Jonikaitis, kuris į praktikuojančių advokatų sąrašą buvo įrašytas 2013 m. (11 advokato praktikos metų), ir viena jauniausių advokačių Jovita Bislytė, kuri kaip advokatė praktikuoja tik nuo 2024 m. vasario mėnesio (pirmi advokatės praktikos metai).
Kokia advokatūra buvo pirmaisiais advokatavimo praktikos metais ir kaip ji keitėsi?
Advokatas K. Rakauskas, 1961 m. tapęs advokatu, per 63 praktikos metus advokatūrą matė įvairią. Pasiteiravus jo, kokia ta advokatūra buvo pirmaisiais jo praktikos metais, advokatas teigia, kad ji atrodė tokia pati, kaip ir tuo metu buvusi visuomenė.
Asmeninis archyvas„Tuo laikotarpiu buvo atnešta „iš toli“ nepageidautinų, nelogiškų principų ir advokatūros praktikoje nepriimtinų dalykų. Tačiau tradicijos buvo dar nevisiškai sunaikintos. Tautiniu požiūriu advokatūroje buvo ir lietuvių, ir žydų, ir lenkų, ir rusų. Baisiausias likimas vėliau žiauriausiai palietė žydų tautybės advokatus. Dauguma buvo nužudyti Holokausto akcijose.
Palankūs darbui santykiai, susiformavę tarpukariu ir Vilniui tapus Lietuvos centru, jau kėlė Advokatūros svarbą ir prestižą. Reikėjo ne ardyti, o plėtoti tarpusavio supratimą bei teisės ir tiesos vertinimą. Jų išsilavinimas buvo labai skirtingas. Tais laikais buvo advokatų, baigusių arba pradėjusių studijas dar Rusijos caro laikais prestižiniuose aukštojo mokslo įstaigų teisės fakultetuose. Juose buvo daug drąsos smerkiant carizmą, tautų priespaudą. Dirbo net ir vieno Šveicarijos universiteto auklėtinis. Daugeliu atvejų būsimieji advokatai savo pažiūrų neslėpė. Tokie jauni žmonės Nepriklausomybės metais per kelis laikotarpius tapo advokatų padėjėjais ir vėliau – advokatais Lietuvoje.
Tuo būdu daug kas buvo perimta iš studijų laikų praktikos ir teorijos“, – sovietinius laikus ir tuomet vyravusią teisinę sistemą prisimena advokatas K. Rakauskas.
Sovietams atėjus į Lietuvą ir pakeitus valdžią, santvarką, nebuvo laikomasi jokio tradicinio teisės principo, nors pats gyvenimas tokių „naujovių“ nepriėmė.
Advokato teigimu, sovietams atėjus į Lietuvą ir pakeitus valdžią, nebuvo laikomasi jokių tradicinių teisės principų, nors gyvenimas tokių „naujovių“ nepriėmė. Vadinamasis naujo pasaulio kūrimas griovė viską, kas buvo priimta visuomenės ir tarnavo jos interesams.
„Ta blogoji prievartinė tėkmė nebuvo sustabdyta, nes dalis advokatų buvo represuoti, kiti priversti palikti advokato veiklą ir atsisakyti savo principų. Tačiau keturiasdešimt ketvirtais metais, jau antrą kartą atėjus sovietinei armijai, lenkiškai vilnietiškas ir lietuviškas bruožai liko advokatūros Vilniaus kontorose. Tuo laikotarpiu mūsų kontoroje buvo galima susikalbėti teisiniais klausimais, diskutuoti ir tvarkyti pasunkėjusius teisinius reikalus lietuvių, rusų, lenkų, žydų, vokiečių kalbomis. Advokatais dirbo ir studijas baigę SSRS. Negalėčiau teigti, kad tarp jų nebuvo gabių žmonių. Bet į advokatūrą buvo „Vilniaus baltųjų rūmų“ atsiųsti ir tie, kurie netgi sovietiniame baudžiamajame aparate tai sistemai tapo netinkami dėl nepakankamo raštingumo ir sovietinių įstatymų nesilaikymo. Dalis jų jokių diplomų neturėjo. Kiti didžiavosi VRM aukštųjų mokyklų SSRS teritorijoje baigimu. Buvo ir tokių, kurie jau po studijų pirmųjų metų, pašaukti į veikiančią armiją, gavo teisininkų diplomus ir išvyko ne į frontą, o į karinius tribunolus arba SMERŠ grupes kovai su Vokietijos šnipais ir sovietinės armijos bėgliais, kurių bylos dažniausiai baigdavosi mirties nuosprendžiu.
Jau po karo, praėjus penkiolikai metų, teko sutikti advokatų, atvykusių į Lietuvą, neišmokusių lietuvių kalbos ir neturinčių jokio teisinio išsilavinimo. Sovietmečiu vykusiam terorui reikėjo darbininkiškos kilmės teisėjų. Tokių rasdavo gamyklose. Nuo metalo apdorojimo ar kt. staklių jie sėsdavo prie teisėjo stalo, „įgijo“ teisinio darbo stažą. O tada jau atsivėrė galimybės vykti į „pagalbą“ broliškai respublikai tvarkyti gyvenimo. Čia juos „tie patys rūmai“ atsiųsdavo į advokatūrą.
Laikas darė savo įtaką. Kiek buvo pramokę rašto po darbo gamyklose, spėjo pamiršti ir tapo ne gynėjais, o tik bylos protokolui reikalingu procesiniu šešėliu. Šis procesinis statusas paimtas ne iš RTFSR kodeksų, kurių galia buvo įvesta greitai po „Stalino saulės“ parvežimo iš Maskvos.
Tačiau buvo likę senųjų advokatų, kurių profesinės žinios ir geranoriškas požiūris į kliento ir jo interesų gynybą pelnė pagarbą. Ksaveras Misevičius, Ošeras Levitanas buvo dideli specialistai civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Atsargiai, bet nuoširdžiai gynė ir pagal RTFSR BK 58 str. teisiamus Lietuvos žmones. Nemažai atvejų yra pasiekę bausmių švelninimo, konfiskuoto turto grąžinimo arba tik po daugybės skundų gaudavo leidimą mūsų tautiečiams grįžti iš tremties ir apsigyventi Lietuvoje“, – pasakojo K. Rakauskas.
Asmeninis archyvasNors dr. D. Foigt-Norvaišienė advokato praktiką pradėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visgi kelias šios profesijos link nebuvo lengvas. Mat teisės mokslus teko krimsti ir juos baigti sovietmečio laikais – 1980-aisiais.
„Baigusi mokyklą, rinkausi iš dviejų profesijų – gydytojo ir teisininko. Mačiau jose prasmę, misiją padėti žmogui. Tuo jos man buvo panašios. Galų gale pasirinkau teisę. Esu labai dėkinga savo tėveliui, kuris labai norėjo, kad įgyčiau platesnių žinių, negu galėjo pasiūlyti sovietinė teisė ir „Vakarų teisinių sistemų kritika“. Patarė man skaityti Petro Leono, Mykolo Romerio knygas, tik jokiu būdu apie tai neprasitarti dėstytojams. Baigus teisės mokslus, nebuvo didelių galimybių rinktis konkretų kelią – mūsų kursą baigė apie šimtą absolventų, o advokatūroje vietų buvo tik trys ir nė vienos Vilniuje ar Kaune. Prisipažinsiu, labai norėjau tapti advokate, bet tam norui buvo lemta išsipildyti šiek tiek vėliau. Pabaigusi universitetą, pasukau į mokslą, parašiau ir apgyniau disertaciją apie retų ir nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių teisinę apsaugą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei tobulinti žinias užsienyje, išvykau į Jungtinę Karalystę. Ten susipažinau su britų teisine sistema, stažavausi jų parlamente, vyriausybės įstaigose, teismuose ir advokatų kontorose. Vienoje kontoroje mane pakvietė sykiu dalyvauti konkurse „Phare“ programoje kaip aplinkos apsaugos teisės ekspertę. Konkursui reikėjo pateikti ekspertų darbo įkainį. Kai pasakiau savo mėnesio atlyginimą, kurį gavau moksliniame institute, kolegos negalėjo atsistebėti. Vis klausė, ar čia mano dienos, ar valandos įkainis, aš vis kartojau, kad tai mėnesio. Tuomet taip ir pasakė: „Jūs savęs negerbiate, jeigu turėdama tokią kvalifikaciją, mokėdama anglų kalbą, taip kukliai save vertinate.“ Grįžus iš stažuotės kartu su buvusiomis kolegėmis įsteigėme advokatų kontorą. Į advokatūrą įstojau be egzaminų, kaip teisės mokslų daktarė, nes tuomet buvo tokia galimybė. Tačiau tik iš antro karto, nes mes norėjome, kad mūsų kontora turėtų pavadinimą, o advokatūra tuo metu to neleido. Mano akimis, to meto advokatūra buvo uždara, gana konservatyvi, reikėjo pastangų naujam modus vivendi suprasti“, – prisiminimais dalijosi advokatė dr. D. Foigt-Norvaišienė.
Lietuva laisva ir nepriklausoma, bet advokato kelias – nelengvas
Advokatų tarybos narys, advokatas dr. T. Bagdanskis, nors savo praktikavimą advokatu pradėjo jau 2002 m., Lietuvai ruošiantis stoti tiek į Europos Sąjungą, tiek į NATO bei minint 10 metų laisvės, teigia, kad kelias link advokatūros jo kartos teisininkams tikrai nebuvo lengvas.
„Tuo metu, kai stojau į teisę, buvo labai aukšti reikalavimai. Dar mokykloje turėjome pasirinkti penkis egzaminų dalykus, kurių balai buvo kaip kaupiamieji, juos privalėjai išlaikyti labai gerai. Papildomai dar universitetas testuodavo iš trijų papildomų dalykų: lietuvių ir anglų kalbų bei politologijos. Šiems irgi reikėjo ruoštis papildomai, jeigu norėjai įstoti į universitetą. Todėl pats tas atėjimo kelias bendrai į teisę buvo ganėtinai konkurencingas. Reikėjo labai daug padaryti, kad visų pirma įstotum į universitetą, nes reikėjo ne tik gerais pažymiais baigti mokyklą, bet dar papildomai tavo žinios buvo tikrinamos per tris egzaminus paties universiteto. Ir, matyt, mūsų visas teisės kursas, į kurį patekome, buvo ganėtinai konkurencingas. Ir mūsų karta yra daugiau tokia, kad žinome – reikia įdėti labai daug pastangų, norint kažką pasiekti. Todėl kelias į advokatūrą tikrai neatrodė toks lengvai pasiekiamas. Man atrodo, kad šiuo metu jaunoji karta dabar turi daugiau tų galimybių, tampant, pavyzdžiui, advokato padėjėju ar siekiant įgyti teisės šakos ar tam tikros industrijos specializaciją. O tuo metu apie 2000 m. vyravusi konkurencija patvirtino, kad taip paprasta nebus ir turi labai pasistengti, nes advokatūra nėra duotybė, kaip gal kartais dabar atrodo iš šalies“, – teigė advokatas dr. T. Bagdanskis, kitąmet minėsiantis 22 metų praktikos stažą.
Visada imponavo, kai kolegos, būdami skirtingose barikadų pusėse, sugeba išlaikyti kolegiškus ryšius, pagarbų bendravimo būdą.
Advokatui A. Jonikaičiui didžiausias iššūkis pirmaisiais praktikos metais buvo įsilieti į bendruomenę ir rasti vietą joje. Todėl nuo pat pirmųjų praktikos metų ieškojo būdų, kaip būtų galima megzti santykius su kolegomis, susipažinti su jais, suprasti pačios savivaldos veiklą ir pasisemti patirties iš pačių geriausių, jo teigimu, šios profesijos atstovų.
„Apie advokatūrą galvojau nuo pirmųjų savo studijų metų. Iš karto po studijų ir rinkausi šį kelią, tapau advokato padėjėju. Man advokatūra visada atrodė aukšto profesinio, etinio standarto organizacija ir, matyt, ta svajonė, tikslas buvo tapti advokatu. Dar būdamas studentas, stebėjau, mačiau kitus kolegas, dėstytojus advokatus universitete ir kitur, tad tiesiog norėjosi lygiuotis į juos ir atkeliauti į šią organizaciją. Labai džiaugiausi tapęs advokato padėjėju. Ieškojau galimybių, kaip čia susipažinti, pažinti žmones, įsilieti į bendruomenę, suprasti, kaip čia viskas vyksta. Akys buvo didelės, o profesinio supratimo didelio dar nebuvo. Taip pat nebuvo supratimo ir apie pačią advokatūrą kaip organizaciją, savivaldą. Tad stengiausi kuo labiau iš tų kolegų mokytis, žiūrėti ir tobulėti tame kelyje. Po to, kai tapau advokatu (2013 m. – red. past.), jau šiek tiek daugiau pažinau advokatūrą. Kiek vėliau atsiradus komitetams ir gavus pasiūlymą prisijungti, vidinis noras padiktavo jungtis, kad dar geriau pažinčiau organizaciją iš vidaus. Pirmiausia prisijungiau prie Civilinės teisės komiteto. Labai džiaugiausi įsiliejęs į komiteto veiklą, nors turbūt buvau tuo metu vienas iš jauniausių narių ir gal didelio mano indėlio civilinės teisės prasme ir nebuvo, bet vėlgi tai buvo paskata pačiam tobulėti, augti ir pamatyti organizaciją iš vidaus. Tikrai buvo daug visko nematyta, daug visko nežinota, ir džiaugiausi galėdamas įsilieti į organizaciją, mokytis iš autoritetingų kolegų“, – sako advokatas A. Jonikaitis, šiemet minintis savo 11 metų praktikos stažą.
Viena jauniausių advokatūros atstovių advokatė J. Bislytė tarsi patvirtinta advokato dr. T. Bagdanskio mintis, kad šiuo metu jaunajai kartai yra daugiau galimybių, jeigu turi aiškų ir užsibrėžtą tikslą.
Asmeninis archyvas„Mano profesinis kelias buvo gana nuoseklus. Advokatūros bendruomenės nare tapau iš karto, vos baigiau universitetą, įsirašiusi į advokatų padėjėjų sąrašus. Tačiau advokatų kontoroje pradėjau darbuotis ir matyti, kokia yra ta advokatų duona, dar studijuodama universitete. Todėl labai logiška atrodė siekti būtent tapimo advokatu, nes esant advokatų kontoroje tai atrodo labai natūralu. Šiais pirmaisiais praktikos metais kaip didžiausią iššūkį galėčiau įvardinti tą psichologinį barjerą. Visuomenėje vyrauja įsivaizdavimas, kad advokatas yra vyresnio amžiaus žmogus. Sunku ir pačiai patikėti, kad jau esu advokatė“, – sakė J. Bislytė, kuri į praktikuojančių advokatų sąrašą įsirašė tik 2024 m. vasarį.
Kokiomis esminėmis savybėmis turi pasižymėti advokatas ir ko reikalaujama iš advokato?
Advokatams visada buvo keliami aukščiausi ne tik profesinės kvalifikacijos, bet ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.
Pasak Advokatų garbės teismo pirmininkės dr. D. Foigt-Norvaišienės, advokatams reikalavimai yra daug aukštesni nei kitų profesijų atstovams, o geras advokatas – didžiulė vertybė, tokį turėdamas klientas (su juo tardamasis) gali gyventi gerokai saugiau ir ramiau.
„Aš manau, kad tiek anksčiau, tiek dabar advokatai turi pasižymėti tokiomis savybėmis, kaip empatija, drąsa, puiki iškalba, taktas, diplomatija, greita reakcija, elegancija (pastarosios pavyzdys – Kazimieras Motieka), sugebėjimas klausytis ir suprasti, darbštumas, kruopštumas, kantrybė, nuoširdumas. Ir, mano galva, kiekvienas advokatas privalo puoselėti tokias vertybes, kaip pagarba, teisingumas, bendradarbiavimas, laisvė, nepriklausomybė, sąžiningumas, užuojauta, atsakomybė, atkaklumas. Kodėl tiek daug? Todėl, kad advokato profesija, be jokių abejonių, viena įdomiausių, seniausių ir svarbiausių teisinių profesijų. Visi supranta, kad be advokato pagalbos dažniausiai neįmanoma efektyviai išspręsti iškilusių teisinių problemų. Ir jau nė kalbos negali būti, kad apsieitum be advokato, jeigu esi priverstas kreiptis į teismą arba jeigu kitų asmenų esi pašauktas būti teisme atsakovu ar kitokiu teisminio proceso dalyviu“, – sakė advokatė.
Advokatas dr. T. Bagdanskis, žvelgdamas į šių dienų realijas, besikeičiantį pasaulį, išskiria pagrindines savybes, vertybes, kurias privalo turėti kiekvienas advokatas: tai atsakomybės prisiėmimas, nuolatinis mokymasis, komandinis darbas bei pagarba.
„Pirmiausia kaip vertybę išskirčiau atsakomybės prisiėmimą. Turiu galvoje tai, kad, kai nesiseka, neieškai pasiteisinimų, o tiesiog žiūri, kurioje vietoje gali tobulėti. Antra vertybė yra nuolatinis mokymasis. Manau, tinka ir šiuolaikinei advokatūrai. Mūsų aplinka, pati profesija ir socialinė aplinka ir tas pokytis, kuris vyksta valstybėje, verčia nesustoti. Turime nuolat kažko mokytis, mokytis ir išmokti mokytis, kaip mokytis. Trečia vertybė, kuri man labai imponuoja, – komandinis darbas. Nors advokato profesija yra ganėtinai individualistinė, vis dėlto tas komandinis darbas yra svarbus. Jeigu kliaujiesi tik savimi, man atrodo, atsiranda labai ribotos galimybės. Bet kai pasitelki komandą darbui, suteiki pasitikėjimą, gali daug daugiau pasiekti. Taip pat išskirčiau dar vieną, mano nuomone, labai svarbią vertybę – tai pagarba. Man visą laiką buvo svarbi pagarba, ir kartais iš senosios kartos atstovų pastebėdavau, kad jos trūksta. Viskas lyg vykdavo kažkokiame hierarchiniame lygmenyje. Jautėsi, kad tarsi aš esu vyresnis – labiau patyręs, o tu jaunesnis – neva mažiau patirties, vyresniajai kartai patiko demonstruoti subordinaciją. Man ta subordinacija kartais kirsdavosi su pagarba. Dabar jaunam žmogui tos pagarbos tikrai daugiau atsirado“, – teigė advokatas.
*****susije*****
A. Jonikaitis kaip vieną svarbiausių advokatų savybių bei vertybių išskiria jo profesinę kvalifikaciją, kompetenciją.
„Advokatui yra labai svarbūs visi etiniai klausimai, bendravimas su kolegomis, nes advokatūra visų pirma yra bendruomenė. Bendravimas ir pagarbaus bendravimo su kolegomis išlaikymas, net ir būnant oponuojančioje pusėje, – tai neatsiejami dalykai advokato profesijoje. Man visada imponavo, kai kolegos, būdami skirtingose barikadų pusėse, sugeba išlaikyti kolegiškus ryšius, pagarbų bendravimo būdą. Ir tai nereiškia, kad klientas nukenčia. Klientas kaip tik gali iš to laimėti, nes gal ir taikos sutartį pavyks sudaryti, ar galų gale, priešingai, konfliktas nebus užaštrinamas ir pan.“, – komentavo A. Jonikaitis.
J. Bislytė atvira, kad, tapus advokate, įsivaizdavimas, kas yra advokato profesija, advokatas ir kokiomis vertybėmis, savybėmis advokatas turi pasižymėti, nepasikeitė. Priešingai, atsirado daugiau supratimo apie šios profesijos atstovus ir kodėl būtent reikia tokias savybes turėti ir ugdytis.
„Bet kuriuo atveju advokato santykis su klientu yra be galo svarbus, o atsakomybės jausmas būtent prieš jį turbūt yra vienas esminių kriterijų, kuriuos advokatas turi atitikti. Nuolatinis kvalifikacijos kėlimas esant advokatūros nariu yra tarsi savaime suprantamas dalykas, be kurio sunkiai įsivaizduočiau advokato veiklą“, – teigė jaunoji teisininkė.
Nėra didesnio džiaugsmo, kai po daugybės mėnesių darbo laimi savo kliento bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme ir matai, kaip tavo argumentus cituoja ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių teismai.
Koks yra jaunosios ir vyresniosios advokatų kartos santykis?
Vyresniosios kartos advokatas K. Rakauskas atvirai sako, kad dabartinė karta yra per daug darbšti.
„Jaunoji karta kvalifikacijos atžvilgiu – labai gera. Per daug darbšti, rašo po 9–10 lapų atsiliepimus, cituoja visiems žinomus teisės kodeksų straipsnius. Sakyčiau, koncentracijos šiek tiek trūksta, bet labai darbštūs ir viskas nuosekliai, tvarkingai pateikiama. Man kartais to trūksta, nes aš iš prigimties nesu tvarkingas popieriuose“, – šypsodamasis sakė advokatas.
Advokatės dr. D. Foigt-Norvaišienės teigimu, vyresniajai kartai reikia palaikyti jaunesniosios kartos atstovus ir perduoti savo sukauptų žinių bagažą į advokatūrą ateinančiam jaunimui.
Asmeninis archyvas„Nuo pačios darbo advokatūroje pradžios stengiuosi visuomet palaikyti jaunąją kartą, jai labai reikalingos mūsų žinios, mūsų patirtis, mūsų patarimai. Prieš kelerius metus esu pripažinta daugiausia padėjėjų užauginusia advokate. Labai džiaugiuosi savo buvusių studentų, buvusių padėjėjų pasiekimais, mes ir dabar palaikome gerus santykius, susitinkame, pasikalbame. Kai sako, kad jaunoji karta šiokia, anokia ar kitokia (suprask, bloga, baisi, niekam tikusi), aš tuo netikiu, ją matau visai kitokią – veržlią, energingą, smalsią, platesnio akiračio už mus, vyresnės kartos mohikanus. Labai gerai, kad veikia Jaunųjų advokatų asociacija. Reikėtų daugiau bendrų diskusijų, kitokių forumų tarp skirtingų kartų advokatų, įsiklausyti ir girdėti vieniems kitus ir, be abejo, dirbti kartu“, – kalbėjo advokatė. – Noriu palinkėti sau ir savo kolegoms, vyresnės kartos atstovams, negailėti savo laiko, negailėti savo patirties, žinių jauniesiems, dalinkimės su jais.“
Advokatas dr. T. Bagdanskis pastebi, kad su jaunesniąja karta ateina laisvumas.
„Jaunesnioji karta yra drąsesnė. Aiškiai brėžia ir daro tam tikrą takoskyrą tarp profesinio kelio ir asmeninio gyvenimo, nes nori jį suderinti. Jų požiūriu, nieko neatsitiks, jeigu bandysime suderinti. Man asmeniškai iš jaunosios kartos labai reikėtų pasimokyti, kad gyvenime nėra vien tik profesiniai pasiekimai arba karjera. Šalia to yra asmeninis gyvenimas, kuris irgi labai svarbus žmogui. Man tai imponuoja“, – kalbėjo advokatas.
A. Jonikaitis pabrėžia, kad iš vyresniosios kartos labai jaučia tą bendruomeniškumo aspektą, kurio reikia mokytis iš josios.
„Iš vyresniosios kartos labai jaučiu bendruomeniškumo svarbą, kad advokatūra yra visų pirma bendruomenė. Sakyčiau, tą kaip vertybę reikėtų perimti iš vyresniosios kartos. Taip pat pabrėžčiau, kad vyresnioji karta uždeda svaraus svorio dėl tam tikrų etikos standartų laikymosi principų. Tai, mano nuomone, irgi yra gerai, nors gal, sakykime, kai kas sako, kad nebedera prie verslo advokatūros principų ir panašiai“, – teigė A. Jonikaitis.
O kad auga puiki jaunesnioji karta, advokatas taip pat net neabejoja.
„Jaunoji karta yra puiki. Galbūt ji turi skirtingą požiūrį į darbą, tikslus darbe. Gal kitos kartos neturėjo tokios orientacijos į tikslą, tokio gebėjimo matyti kažkokį platesnį paveikslą. Gal jaunesnei kartai reikia to daugiau, nes jiems jų darbas, veikla turi nešti kažkokią prasmę. Iš vienos pusės, tai yra kaip ir pranašumas, iš kitos pusės, tai gali tapti ir tam tikru iššūkiu. Iššūkis tai, kad jaunajai kartai galbūt sunkiau atlikti kažkokį paprastą darbą ir jame matyti prasmę. Juk sutiksime su tuo, kad advokatų darbe būna ir to neįdomaus darbo. O atėjęs jaunas žmogus neretai būna susidaręs klaidingą kažkokį filmo įvaizdį apie advokato darbą. Jis iš tiesų yra gan sunkus, tenka nemažai prie dokumentų pasėdėti, ir dėl to nėra didelės romantikos. Ji ateina vėliau, bet kad iki to prieitum, reikia atlikti daug juodo darbo“, – sakė advokatas A. Jonikaitis.
Asmeninis archyvasApie klaidingą advokatų darbo įvaizdį užsimena ir advokatė J. Bislytė savo linkėjimuose būsimiems kolegoms.
„Linkiu rinktis advokato kelią, neidealizuojant jo pagal serialą „Kostiumuotieji“ (angl. „Suits“). Realybė kiek kitokia, neromantizuokite darboholizmo, svarbu išlaikyti sveiką požiūrį į pusiausvyrą gyvenime, kad galėtumėte pasiekti užsibrėžtus tikslus“, – teigė advokatė.
Advokatų garbės teismo pirmininkė jauniesiems kolegoms sako, kad jų pasirinkimas labai teisingas.
„Nesustokite, nemeskite kelio dėl takelio. Jūsų kelyje bus visko – ir sunkių akmenų, ir malonių kvapnių žiedlapių. Bet patikėkite, nėra didesnio džiaugsmo, kai po daugelio mėnesių darbo laimi savo kliento bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme ir matai, kaip tavo argumentus cituoja ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių teismai. Tik mūsų profesija suteikia tiek daug galimybių pažinti įvairiausius žmones, pamatyti, koks svarbus ir prasmingas yra tavo darbas. Didžiuojuosi savo profesija. Ir jums linkiu ja didžiuotis“, – teigė dr. D. Foigt-Norvaišienė.
Panašiai linki ir advokatas A. Jonikaitis. Pasak jo, jeigu tikrai advokato profesija yra ta svajonė ir siekiamybė, tai drąsiai eiti pasirinktu keliu ir ateiti į advokatūrą.
63 metų advokato praktikos stažą turintis advokatas K. Rakauskas jaunajai kartai linki neprarasti to darbštumo, kuriuo ji pasižymi šiandien.
„Nepraraskite gilaus požiūrio, darbštumo, kurį rodote pastaruosius 5 metus. Nepraraskite tos pradžios, to pradinio judėjimo gerąja linkme ir siekite savo tobulumo ir kartu stiprinkite mūsų visos advokatūros lygį“, – sakė advokatas.
Dr. T. Bagdanskis linkėjimą siunčia pateikdamas pavyzdį: „Susitinka du teisininkai konkurencinėje kovoje. Vienas teisę yra pasirinkęs todėl, kad jam ji patinka. Tai yra ta vidinė priežastis – mielas darbas, patinka spręsti teisinius iššūkius ar ginčus, bendrauti su žmonėmis. O kitas yra atėjęs į teisę todėl, kad galbūt profesija išoriškai atrodo prestižinė, galbūt siejama su kažkokiomis pajamomis ir panašiai. Kai vyksta nuožmi kova tarp tokių dviejų teisininkų, klausiama, tai kas laimės. Laimės tas, kas iš širdies mėgsta tą darbą. Tad ir palinkėsiu, kad tiesiog kiekvienas pasirinkęs advokato veiklą pajaustų, kad ta teisė „veža“.“
