ELTAGarsioji COVID-19 testų pirkimo byla atskleidė nusikaltimų tyrimo tarnybų spragas. Bet ar jas ketinama užtaisyti?
2020-ųjų liepą, kai Lietuvą ir visą pasaulį pamažu geležiniais gniaužtais ėmė spausti COVID-19 pandemija, prasidėjo viena garsiausių pastarojo penkmečio rezonansinių bylų – buvęs Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovas Šarūnas Narbutas buvo garsiai sulaikytas, įtariant, kad, Lietuvai už daugiau nei 5 mln. eurų perkant koronaviruso tyrimo reagentus, neteisėtai gavo 300 tūkst. eurų.
Šią istoriją nuo pat pradžių nušvietė visa žiniasklaida, o Š. Narbuto laukė ne pats maloniausias laikotarpis: vyras buvo sulaikytas, į teismą kaip nusikaltėlis vestas pro televizijos kameras ir fotografų objektyvus. Namuose atlikta krata. Nors teismas vietoj suėmimo jam skyrė namų areštą, buvo areštuotos visos Š. Narbuto sąskaitos, nepaliekant nė cento. Maža to, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokurorai viešai kalbėjo apie garsiai pradėtą tyrimą, Š. Narbutui buvo draudžiama tai daryti.
Pirminė tyrimo versija – 2020 m. pavasarį Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija ieškojo COVID-19 testų, kurių tuo metu trūko visame pasaulyje, o buvęs POLA vadovas kaip tarpininkas padėjo surasti Ispanijos bendrovę „PMS International S.L.“, kuri siūlė tuos testus. Už tarpininkavimą Š. Narbutas gavo atlygį – kiek daugiau nei 300 tūkst. eurų, kurie, anot prokuratūros ir STT, atrodė jei ne kaip kyšis, tai kaip nusikalstamu būdu gauti pinigai.
Iš pradžių Š. Narbutas įtartas prekyba poveikiu, tačiau vėliau teismą pasiekė byla dėl sukčiavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. O tada visa ši istorija prokurorams ir STT nuvažiavo nuo bėgių – 2023 m. gegužę Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino Š. Narbutą, neradęs jokių nusikaltimų užuomazgų. 2024 m. sausio viduryje apie buvusio POLA vadovo nekaltumą dar kartą pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas – konstatavo, kad Š. Narbutas veikė kaip tarpininkas, suradęs ir pasiūlęs lietuviams Ispanijos įmonės testus, ir ši aplinkybė buvo aiški visiems apie šį procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims, o standartinį komisinį mokestį (1 eurą už vieną parduodamą testą) Š. Narbutui pasiūlė būtent „PMS International S.L.“ pardavimų vadovas. Ir šis mokestis neturėjo įtakos galutinei testų kainai, nes pagal bendrovės praktiką tarpininkui mokamas komisinis mokestis pačios įmonės lėšomis.
Dar prieš Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą šioje istorijoje savo verdiktą paskelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Jis 2023 m. gruodžio viduryje konstatavo, kad Lietuvos teismai, prokuratūra ir STT Š. Narbuto teises pažeidė bent keturis kartus: iš pradžių neteisėtai jį sulaikė, vėliau be pagrindo atskleidė jo asmenybę, viešai komentavo galimus nusikaltimus, tačiau draudė tai daryti pačiam Š. Narbutui, be rimtų priežasčių areštavo visą jo turtą. Už šiuos pažeidimus Š. Narbutui EŽTT priteisė 26 tūkst. eurų kompensaciją.
Galima sakyti, kad po šių teismų verdiktų Š. Narbuto kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tebuvo formalumas – prokuratūra išteisinamųjų nuosprendžių nebeskundė, o pats išteisintasis kartu su advokatu prašė tik palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Š. Narbutui iš valstybės buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Lapkričio 18 d. Aukščiausiasis Teismas buvusiam POLA vadovui dovanojo dar vieną pergalę – pripažino, kad Lietuva turės padengti kelias dešimtis tūkstančių eurų siekiančias išlaidas teisininkams, siekiant įrodyti savo nekaltumą.
Dabar galiu sakyti, kad per ikiteisminį tyrimą jaučiausi inkvizicijoje, kaip baudžiauninkas viduramžiais, nes kad ir ką darau, aš kaltas, kad aš bet ką darau.
Po pastarųjų teismų sprendimų ir nuosprendžių visa ši istorija atrodo visai kitaip, nei rodėsi iš pradžių. Pareigūnų ir prokurorų veiksmus būtų galima suprasti, jeigu šie būtų išties sučiupę nusikaltėlį, kurio kaltę vėliau būtų įrodę teismai. Tačiau dabar aiškėja, kad nekaltas asmuo dėl prokuratūros ir STT veiksmų buvo sulaikytas, pagarsintas ir rodomas kaip nusikaltėlis, turėjo atsisveikinti su darbu, gyventi be pinigų ir netgi negalėjo kalbėti apie jam metamus įtarimus.
Lapkričio pabaigoje apie šią bylą „Advokatas“ kalbėjosi su Š. Narbutu ir jo advokatu iš „Ellex Valiunas“ kontoros Raimundu Lideika – apie ketverius metus trukusią kovą su lietuviškais teisingumo vėjo malūnais, kokios mintys kilo šios istorijos dalyvių galvose, kas pasikeitė, o kas dar turėtų keistis.
ELTAPergalės yra, bet džiaugsmo maža
Nors jau pereitos visos teisminės instancijos tiek Lietuvoje, tiek Strasbūre, laimėtos visos turėtos bylos, nei pats Š. Narbutas, nei jo advokatas R. Lideika džiaugsmu ir optimizmu pernelyg netrykšta – anot jų, kaina, kurios pareikalavo nekaltumo įrodinėjimas, yra didelė, o prokuratūra ir kitos tarnybos iš savo klaidų neskuba mokytis, nors teismai prikišamai tas klaidas parodo. „Yra, mano supratimu, tokios susiformavusios tradicijos, kurių niekaip negalima išguiti“, – kalbėdamas apie prokuratūros ir STT darbą, svarstė R. Lideika. Patyręs advokatas teigė, kad karjeros pradžioje, kai Lietuva tapo nepriklausoma, dar matė, kaip dirbo sovietinės tarnybos, kurių darbo metodų galima aptikti ir šiandien.
Pats Š. Narbutas, lapkričio viduryje sulaukęs jau paskutinės, aukščiausiosios, instancijos verdikto, tikino, kad tik tuomet, kai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, o byla pasiekė teismą, vėl pajuto tikėjimą, kad Lietuva visgi yra teisinė valstybė: „Dabar galiu sakyti, kad per ikiteisminį tyrimą jaučiausi inkvizicijoje, kaip baudžiauninkas viduramžiais, nes kad ir ką darau, aš kaltas, kad aš bet ką darau. Tie teismai, ikiteisminio tyrimo teisėjai – viskas pas juos buvo teisėta, nors vėliau Strasbūras pripažino, kad sulaikymas buvo neteisėtas, turto areštas buvo neteisėtas, draudimas komentuoti buvo neteisėtas. Nacionaliniai teismai ikiteisminio tyrimo metu tokių pažeidimų nematė, bet jie nematė todėl, kad net nesigilino – aš tai tikrai galiu sakyti. Mes teikėme argumentus, į nė vieną argumentą nebuvo atsakymo. Ir prasidėjo teismo procesas. Ruošdamasis jam galų gale galėjau pamatyti, kokia apimtimi buvo viskas tiriama – 10 tūkst. lapų. Ikiteisminiame procese aš jaučiausi tragiškai, visiškai praradęs tikėjimą valstybe, o prasidėjus teisminiam procesui apygardos teisme jaučiausi kaip civilizacijoje, nes galiausiai galėjau pasakyti, ką manau apie tai, kritikuoti ir pasisakyti, turėjau galimybę teikti prašymus, ir juos teismas vertino.“
Visgi buvęs POLA vadovas pripažino, kad net prieš pirmosios instancijos paskelbtą nuosprendį nesijautė ramus – nors kaltinimai, anot jo, atrodė nepagrįsti, baiminosi, kad plačiai visuomenėje nušviestoje byloje, kurioje jau buvo pasisakę ir įvairūs politikai, suinteresuotosios pusės, tiesiog negali sau leisti pralaimėti. Vilniaus apygardos teismas, anot Š. Narbuto, ne tik jį išteisino, bet ir pasisakė apie ydingą institucijų elgesį.
„Nesijaučiau ramus, ar nepadarys kokio spaudimo. Nes visas tas procesas, mano požiūriu, nuo pat pradžių buvo politizuotas. Ir tada, kai išgirdau tą nuosprendį ir argumentus… Kad pasakytų, kad daromas spaudimas liudytojams, užduodami menami klausimai, nelogiškai kaltinimai suformuluoti – čia yra stipru“, – sakė Š. Narbutas.
Teisėsaugos institucijos turi Konstitucijos garantuojamą teisę valstybės prievartos monopoliui. Kaip sugalvoju, taip ir naudoju. Turėtų naudoti atsakingai.
Precedentai yra. Bet kas iš to?
Visa Š. Narbuto bylinėjimosi istorija, kurioje jau yra trys Lietuvos teismų verdiktai ir EŽTT sprendimas, teisinei bendruomenei davė nemažai precedentų ir teisinės praktikos pavyzdžių.
„Pirma – žmogaus teisių pažeidimų konstatavimas dar nesibaigus teismams. Antra – Šarūno byla paskatino keisti įstatymus. Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnį praktiškai po jo bylos pakeitė. Precedentas buvo tas, kad pagaliau ir bylinėjimosi išlaidas baudžiamosiose bylose Aukščiausiasis Teismas paaiškino“, – kelis aspektus, kuo teismų sprendimai Š. Narbuto istorijoje yra išskirtiniai, vardijo R. Lideika.
„Pirmą kartą mūsų teismai pasakė, kad mes EŽTT ne kaip Talmudą aiškiname tiesiogiai. Privalo sprendimą skaityti ne tiesmukai, bet vertinti, atrinkti, kur yra privalomi Lietuvos teismams išaiškinimai“, – pridūrė Š. Narbutas.
Tačiau tiek buvęs POLA vadovas, tiek jo advokatas nestokoja pesimizmo – nors teismai ir pasisakė apie prokuratūros ir STT klaidas, noro keisti ydingą sistemą nematyti. „Čia yra labiausiai nuviliantis dalykas, – kalbėjo R. Lideika. – Mes su Šarūnu, kaip teisininkai, turbūt jau pirmosiomis to proceso valandomis, kai sulaikė, pradėjome kalbėti, aš jam tokį patarimą daviau – žiūrėti į šitą procesą ne kaip į savo bylą, bet kaip į Lietuvos problemą, bandyk savo teises ginti tam, kad padėtum Lietuvai, kad pas mus pagarba žmogaus teisėms būtų didesnė. Dabar jau metai po EŽTT sprendimo. Deja, nieko, atrodo, tokio praktikoje neįvyko – valstybė per tą laiką susimokėjo kompensacijas, priteistas Šarūnui, bet jos institucijos daro lygiai tą patį, o kai kada net dar blogiau.“
Pats Š. Narbutas pastebi, kaip skiriasi sprendimai, kuriuos teisėjai priėmė ikiteisminio tyrimo metu, ir kaip viskas keitėsi, kai byla pasiekė teismą: „Tave sulaiko ir tu turi teisę apskųsti šitą, tavo vertinimu, neteisėtą sulaikymą. Ir nors viską darėme operatyviai, trumpiausiais terminais, surašėme per valandą, kad blogai sulaikė, tada, kai išnagrinėjo, iškart per dieną apskundėme. Kol priėjome tą galutinį sprendimą, kad mane neteisėtai sulaikė, o sulaikė liepos 21 d., buvo spalio mėnuo – tada dar klausimą sprendė, ar tave sulaikė teisėtai ir ar tave reikėtų paleisti greičiau. Tai netenka jokios prasmės. Dėl to buvo pakeistas įstatymas, kad būtų galima greičiau nagrinėti. Praktikoje, ką girdžiu iš Raimundo, tas įstatymas vis tiek yra blogas ir ydingas, bet nors kažką padarė. Kitas dalykas – kai Strasbūro teismas priėmė sprendimą, STT žiniasklaidai komentavo, kad sukūrė darbo grupę nagrinėti šitam sprendimui, ką reikėtų daryti, išnagrinėjo, priėmė kažkokius sprendimus. Kokie tie sprendimai, niekas viešai nekomentavo, tik pasakė – panagrinėjome ir padarėme. Tai gal jie nagrinėjo, kaip čia mes padarėme, kad gavome pažeidimą, o ne ką mums reikia keisti, kad ateityje klaidų nedarytume?“
Š. Narbutas pridūrė svarstantis, kad gal ne pati institucija turėtų vertinti tokį elgesį, bet kas nors iš aukščiau. „Ir mes negirdėjome, nei kad Seimas kažkokią parlamentinę kontrolę vykdytų ar Teisingumo ministerija. Dabar teismai nustato, kad buvo pažeidimai, tai ką jūs darote, kad kitą kartą taip nenutiktų?“ – klausė pašnekovas.
R. Lideika pridūrė, kad jau tuomet, kai jo kliento byla judėjo finišo tiesiosios link, iš valstybės institucijų atstovų girdėjo kurioziškų pasiteisinimų dėl šios bylos – esą ekstremalioji situacija dėl COVID-19 pandemijos tarsi leido 2020-aisiais Baudžiamojo kodekso normas interpretuoti plačiai, pavyzdžiui, Š. Narbutą prilyginti valstybės tarnautojui, nes buvo paskelbta ekstremalioji situacija, duotas žodinis viceministrės nurodymas. Anot R. Lideikos, tiek tokie išvedžiojimai, tiek ir tyla iš valdžios institucijų optimizmo nesuteikia – nors ketverius metus trunkančioje istorijoje rasta ne viena tyrimą atlikusių tarnybų klaida, taisyti jų neskubama.
„Kai Šarūno byloje, ypač EŽTT, sprendimą išgirdome, perskaitėme, aš labai džiaugiausi. Galvojau, kad tai bus postūmis, kad bus pakeista praktika dėl tų sulaikymų, dėl panašių turto apribojimų. Bet dabar jau pradedu suvokti, kad ne – tai yra tiktai molis, iš kurio ateities bylose turi lipdyti tuos pačius klausimus“, – sakė R. Lideika.
*****susije*****
Apie tave kalbėti gali, bet tu kalbėti negali
Vienas teisės pažeidimų, dėl kurių pasisakė EŽTT, buvo draudimas Š. Narbutui kalbėti apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, nors pastarąją istoriją plačiai komentavo tiek prokurorai, tiek STT atstovai. Anot Š. Narbuto, šis momentas visoje istorijoje buvo ypač nemalonus, nes jis matė, kad įtarimai nepagrįsti, tačiau kalbėti apie tai buvo uždrausta: „Tai yra būdas užčiaupti. Teisėsaugos institucijos turi Konstitucijos garantuojamą teisę valstybės prievartos monopoliui. Kaip sugalvoju, taip ir naudoju. Turėtų naudoti atsakingai. Kai naudoju belekaip, belekada, išeina taip, kad šneku, ką noriu, kaip institucija. Ir ne viena – STT, prokuratūra, tada jau ant to paties malūno pila ir politikai, ir Seimo nariai, ir ministrai ar pats prezidentas, ir visi komentuoja, kaip yra. Faktus gal teisingai pateikdami, gal ne – iš savo situacijos sakau, kad ne, iškraipydami – pasakydami viską, ko nebuvo. Ir tada aš nieko negaliu pasakyti, net kad visa tai – nesąmonė. Kai sakau, kad taip nebuvo ir čia yra nesąmonė, tada arba grasina, kad tu baudžiamąją atsakomybę gausi, arba niekas nesiklauso. Tu esi visiškai nelygioje kovoje. Tokie dalykai Strasbūro teismo buvo įvertinti kaip didelis, reikšmingas, žalojantis pažeidimas, kurio neturi būti.“
R. Lideika atkreipė dėmesį į kitą aspektą – draudimas kalbėti apie tyrimą, pasak advokato, atsirado tik po kurio laiko, greičiausiai, kai prokurorai ir tyrėjai pamatė, kad pirmosiomis valandomis garsiai skelbta versija gali nepasitvirtinti. „Jeigu į faktus įsigilinsime, tas draudimas Šarūnui atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis atsirado ne nuo pirmos dienos ir ne nuo antros – po mėnesio. Kas pradėjo tą viešųjų ryšių akciją apie šitą bylą? Šiaip idealus atvejis, kad teisėsaugos institucijos apskritai neturėtų viešinti, kad pradėjo kokius nors ikiteisminius tyrimus, juo labiau neturėtų viešinti, kam yra pareikšti įtarimai, neturėtų nurodyti vardo, pavardės. Teisės mokslininkai apskritai visą šitą situaciją apie leidimą komentuoti ikiteisminio tyrimo duomenis ar neleidimą vertina taip – turėtų būti prokuroro nutarimas. To prokuroro, kuris yra atsakingas už bylą, rašytinis nutarimas, kuriame jis leidžia tą ir tą atskleisti tokiu ir tokiu metu. Formaliai žiūrint, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą leisti atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis gali tik bylą prižiūrintis prokuroras – pagal įstatymą to negali daryti nei jokia STT, nei jokia FNTT, net to prokuroro viršininkas. Bet Lietuvoje sušaukiamos spaudos konferencijos, kuriose dalyvauja Generalinės prokuratūros atstovas, FNTT, STT ir panašūs, o paskui, jeigu kas nors tą klausimą iškelia – kur prokuroro leidimas, sako, mums žodžiu leido.“
Vieni sako, kad čia neteisėtos lėšos, tu nieko neturi sumokėti, nes tau jos nepriklauso. VMI sako: tu nuo jų sumokėk – nemoki, mes skaičiuojame delspinigius.
Nors prokuratūra dažnai laikosi pozicijos, kad įtariamieji neturėtų kalbėti, nes pakenks ikiteisminiam tyrimui, o prokurorai ar kitų institucijų atstovai gali komentuoti tyrimus, nes to prašo viešasis interesas, R. Lideika su tokiais argumentais nesutinka. „EŽTT tą ir vertino, kur čia viešas interesas ir kur privatumas. Čia balanso kiekvienu atveju reikia, o Šarūno byloje EŽTT ir pasakė, kad čia balanso nėra. Pirma, Šarūnas tuo metu nebuvo joks viešas asmuo, kad galėtum pateisinti, kad štai sulaikėme asmenį ir apie jį reikia paskelbti. Strasbūras kiekvienu atveju sako, kad teisę žinoti visuomenei su teise į privatumą reikia kiekvienu atveju devynis kartus apsvarstyti ir tiktai dešimtą nuspręsti, ką tu atskleidi. O šitas draudimas Šarūnui atskleisti neva ikiteisminio tyrimo duomenis buvo priimtas tada, kai pati prokuratūra pradėjo jausti, kad ji pradeda pralaimėti tą viešųjų ryšių akciją“, – teigė R. Lideika.
Dominykas GriežėGyvenimas be cento
Draudimas kalbėti apie visą Lietuvą dominantį ikiteisminį tyrimą, kai tai daro prokurorai, ne vienintelis nemalonus prisiminimas iš to laikotarpio, kurį išgyveno Š. Narbutas. Yra ir kitas jautresnis klausimas – pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo nutarta areštuoti ne tik 303 tūkst. eurų, kuriuos vyras kaip atlygį gavo iš Ispanijos bendrovės, bet ir visas kitas jo turėtas lėšas. Taip Š. Narbutui nepalikta nė cento.
„Areštavo visas lėšas, visą turtą, kaip sakoma, iki cento. Aš jokiu būdu negaliu susimokėti už automobilio stovėjimą mieste, nes viskas areštuota. Įsivaizduokite, taip gyveni neapibrėžtą laiką, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Turi mokėti mokesčius ar nuomą, ar už sveikatos paslaugas, ir tu negali, nes turi nulį. Ir tame procese privalai gintis – tai kaip gintis, jeigu turi nulį?“ – sunkų laikotarpį prisimena Š. Narbutas.
Išteisintasis verslininkas sakė suprantantis, kodėl buvo nutarta areštuoti 303 360 eurų, kurie jam buvo pervesti, tačiau nesupratęs, kam reikėjo areštuoti ir visas kitas jo turėtas lėšas. „Ir mes sakome – kokiu pagrindu, nes nėra to įtarime? Ir tada teismai sako, tai gal jums dar ką nors pareikš, gal dar kokių dalykų bus. Turi suformuotą įtarimą, areštuojame sumą, bet areštuojame ne tik ją, bet ir visa kita, nes gal mes sugalvosime, kad tu dar ką nors gavai neteisėtai“, – piktinosi Š. Narbutas.
Pasak jo, klausimą dėl viso turto arešto ikiteisminio tyrimo metu teisėjai nagrinėjo gal devynis kartus, ir visais atvejais pažeidimų nebuvo nustatyta, kol galiausiai, bylai pasiekus teismą, klausimas pajudėjo iš vietos. Š. Narbutas prisimena, kad dėl gautų pinigų buvo ir kuriozinių situacijų – bankui teko pateikti įvairiausius dokumentus, kad pagrįstų 300 tūkst. eurų pervedimą, o kai gavo pinigus, teko skambinti į mokesčių inspekciją, bandant išsiaiškinti, kaip šiuos pinigus įforminti. Anot Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI), nuo šios sumos Š. Narbutui reikėjo sumokėti mokesčius, apie 50 tūkst. eurų. Bet tuomet paaiškėjo, kad VMI klausė STT, ar gali leisti jam sumokėti šiuos mokesčius, o STT ir prokuratūra to nenorėjo leisti.
„Vieni sako, kad čia neteisėtos lėšos, tu nieko neturi sumokėti, nes tau jos nepriklauso. VMI sako: tu nuo jų sumokėk – nemoki, mes skaičiuojame delspinigius“, – pasakojo Š. Narbutas. Pasak jo, vėliau teko sumokėti ne tik mokesčius, bet ir delspinigius. Tačiau pastarąją sumą jam vėliau iš Lietuvos priteisė EŽTT – tai buvusi vienintelė turtinė žala, kurią pripažino Strasbūro teismas.
Nors buvo paliktas be pinigų, Š. Narbutui teko rūpintis savo gynyba, samdytis advokatą. Surinkti lėšas teisinėms išlaidoms tuo metu teisiamam vyrui padėjo artimieji, visuomenė. Vėliau teismuose kilo klausimas, ar valstybė išteisintajam turi atlyginti šias išlaidas, ar ne? Nors teismų sprendimai buvo permainingi, Aukščiausiasis Teismas galiausiai pasakė, kad net ir tokiu atveju, kai išteisintajam lėšas teisininkams padeda surinkti artimieji ar visuomenė, išteisintasis vis tiek turi teisę atgauti išleistus pinigus.
„Jeigu ateityje bus toks klausimas, kad štai sulaikė arba asmenį nepagrįstai apkaltino, o asmuo kreipiasi į visuomenę ir sako: klausykite, man areštavo visas sąskaitas, neturiu nei už ką gintis, nei pragyventi. Tada už šio asmens teisinę gynybą sumoka kiti asmenys. Dabar jau baudžiamosiose bylose žinosime, kad nesvarbu, kas sumoka. Svarbu, kad tos išlaidos būtų pripažintos būtinomis, ir tada tam asmeniui teismai privalo priteisti iš valstybės“, – sakė R. Lideika.
Bylos laimėtos. O kas toliau?
Nors savo nekaltumą ir teisių pažeidimus Š. Narbutas jau įrodė tiek Lietuvoje, tiek Strasbūre, vyras su advokatu neslepia, kad teismų maratonas greičiausiai dar nesibaigė – yra svarstymų patiems kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. „Turime EŽTT sprendimą, bet labai norėčiau, kad ir nacionaliniame teisme šitie dalykai būtų vertinami“, – sakė Š. Narbutas.
R. Lideika pabrėžė, kad dėl prokuratūros ir kitų institucijų veiksmų išties yra pagrindas kreiptis į teismą, tačiau kitas klausimas – ką daryti, kad ateityje dėl tokių dalykų kreiptis į teismą nereikėtų?
„Tas perteklinis žaidimas procesu ir valstybės institucijų saiko neturėjimas taikant prievartos priemones paverčia tą normalų, įstatyme sureguliuotą procesą į tokį inkvizicinį, smerkiamąjį procesą“, – sakė advokatas.
