Paulius PeleckisLietuvoje neretas reiškinys, kai praūžus rezonansiniams įvykiams, politiniams ar kitokiems skandalams, siekiant susirinkti visuomenės simpatijų taškus, skubama ištraukti kokią nors idėją, kuri, kaip deklaruojama viešai, turėtų išspręsti kilusias problemas. Viena tokių idėjų – prisiekusiųjų ar tarėjų dalyvavimas bylas nagrinėjant teismuose. Ši idėja nėra nauja ir periodiškai keliama jau daugiau kaip dešimtmetį, tačiau suaktyvėjo po 2019 m. kilusio teisėjų korupcijos skandalo, kai tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretus, kuriais leido baudžiamojon atsakomybėn patraukti 8 teisėjus, įtariant juos padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Kurį laiką jau atrodė, kad ši mintis nugrimzdo į užmarštį, bet ji neseniai vėl buvo pradėta kultivuoti tiek viešai, tiek įvairiose darbo grupėse dėl baudžiamojo proceso pakeitimų.
2019 m. Lietuvos Respublikos Seimas parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisas, kuriose buvo numatyta, kad įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka bylas kartu su teisėjais nagrinės ir sprendimus priims ir piliečiai, davę tarėjo priesaiką. Tad procese buvo numatyta įtvirtinti tarėjų institutą, kuris jau 2021 m. turėjo pradėti funkcionuoti praktiškai. Šiam tikslui įgyvendinti buvo parengti Lietuvos Respublikos tarėjų įstatymo projektas (registruotas 2019-09-27, XIIIP-3891) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų projektai. (Paminėtina, kad buvo atliktas reikšmingas darbas teisėkūroje ir parengti Administracinių nusižengimų kodekso papildymo 226(2) straipsniu ir 589 straipsnio pakeitimo, Baudžiamojo kodekso 230 ir 231 straipsnių pakeitimo, Baudžiamojo proceso kodekso 40 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo XVIII(1) skyriumi, Civilinio proceso kodekso 62 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo XIV skyriaus pirmuoju (1) skirsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 109 straipsnių pakeitimo įstatymų projektai.)
Šiandien jau nereikia įrodinėti, jog vienas esminių demokratinės valstybės atributų yra siekis, kad piliečiai pasitikėtų teismine valdžia. Šiam tikslui įgyvendinti kuriamos įvairios piliečių interesus atliepiančios institucinės ar procedūrinės reformos. Viena tokios reformos krypčių, kuria siekiama didinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema, teismų darbo atvirumo skatinimu, laikomas tarėjų institutas. Čia, viena vertus, būtina paminėti, kad teismas yra vienas iš socialinės pusiausvyros įrankių, garantuojantis, kad visuomenei bet kuriuo atveju bus užtikrintos piliečio teisės bei laisvės ir bet koks kilęs ginčas bus išspręstas teisingai nešališko teismo. Pasitikėjimas teismais užtikrina visuomenės saugumo pojūtį ir yra jos gerovės kūrimo pagrindas. Tačiau, kita vertus, tarėjų instituto įgyvendinimas gali būti naujas išbandymas Lietuvos teisinei sistemai, šioje sistemoje dirbantiems teisėjams, jų padėjėjams ir pačiai visuomenei.
Taigi kas tie tarėjai ir kaip jiems esant pagal valdžios sumanymą jau nuo 2021 m. liepos 1 d. turėjo vykti bylų nagrinėjimas?
Remiantis Lietuvos Respublikos tarėjų įstatymo projektu, tarėjais buvo numatyta laikyti visuomenės atstovus, kurie atitiktų įstatyme numatytus reikalavimus ir galėtų būti skiriami kartu su teisėjais nagrinėti bylų teismuose ir priimti teismo sprendimų. Svarbu paminėti, kad vieninteliai reikalavimai, kurie anuo metu buvo keliami tarėjams, buvo jų pilnametystė, nepriekaištinga reputacija, Lietuvos Respublikos pilietybė ir aukštasis universitetinis išsilavinimas – magistro kvalifikacinis laipsnis. Tiesa, įstatyme buvo numatyta ir apribojimų – tarėjais negalėjo būti valstybės politikai, valstybės pareigūnai, statutiniai valstybės tarnautojai, teisėjai, prokurorai, advokatai (advokato padėjėjai), notarai (asesoriai), antstoliai (antstolio padėjėjai), teismo, prokuratūros ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, Nacionalinės teismų administracijos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, kariai.
Taigi, kaip matyti iš įstatymo projekte vartotos „tarėjo“ sąvokos, tarėju iš esmės galėjo būti bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis formalius reikalavimus, kuris pareikštų norą tapti tarėju, nes įstatymas numatė savanorišką tapimo tarėju pagrindą, ir toks asmuo galėjo neturėti absoliučiai nieko bendro su teise – nei suprasti materialiosios teisės, nei proceso, nei teismų darbo ypatumų. Kitaip tariant, tiek statybininkas, tiek agronomas, tiek inžinierius, tiek gydytojas, veterinaras, tiek ir vadybininkas, pareiškęs norą, galėjo tapti tarėju ir spręsti bylas teismuose.
Tarėjų instituto įgyvendinimas gali būti naujas išbandymas Lietuvos teisinei sistemai, šioje sistemoje dirbantiems teisėjams, jų padėjėjams ir pačiai visuomenei.
Buvo planuojama, kad tarėjai dalyvautų bylų nagrinėjime tik pirmosios instancijos teismuose kartu su teisėjais. Detalesnė tarėjų skyrimo ir dalyvavimo nagrinėjant bylas tvarka buvo numatyta proceso įstatymuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimais buvo numatyta, kad tarėjai skiriami kartu su teisėjais nagrinėti žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismuose nagrinėjamų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225–228 straipsniuose, t. y. kyšininkavimo, prekybos poveikiu, papirkimo ir piktnaudžiavimo bylose.
Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte buvo reglamentuota, kad, jei byla paskirta nagrinėti vienam teisėjui, į teismo sudėtį įtraukiami du tarėjai, o jei byla paskirta nagrinėti trijų teisėjų kolegijai, į teismo sudėtį įtraukiami keturi tarėjai. Procesiniai sprendimai bylose priimami dalyvaujant teisėjui(-ams) ir tarėjams balsų dauguma, o tai iš esmės reiškė, kad galėjo susiklostyti situacija, kad apkaltinamasis arba išteisinamasis nuosprendis galėjo būti priimtas išimtinai remiantis tarėjų, kurie nebūtų teisės profesionalai, balsais, nes jų įstatymo projekte buvo numatyta absoliuti dauguma. Tačiau nepaisant to, procesinį sprendimą buvo pavesta surašyti bylą nagrinėjusiems teisėjams.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte tarėjų dalyvavimas nagrinėjant bylas buvo numatytas iš esmės toks pat, kaip ir baudžiamosiose bylose – tarėjų dalyvavimas buvo numatytas pirmosios instancijos teismuose nagrinėjant tik bylas dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį (dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų). Tokių bylų nagrinėjime buvo numatomas vieno teisėjo ir dviejų tarėjų dalyvavimas. Sprendimai analogiškai kaip ir baudžiamosiose bylose turėjo būti priimami balsų dauguma, o sprendimą buvo numatoma pavesti surašyti teismo posėdžio pirmininkui, kuris būtų teisėjas.
Būtent tokia visuomenės atstovų dalyvavimo nagrinėjant bylas teismuose koncepcija anuomet buvo pristatyta visuomenei, teigiant, kad ji išspręs žemo pasitikėjimo teismais ir visa teisine sistema Lietuvoje problemą. Ypač po teisėjų korupcijos skandalo imta eskaluoti, kad visuomenė nepasitiki teismais, kad juose klesti korupcija, todėl reikia priartinti pačius piliečius prie teismų, teisingumo vykdymo, ir tai, pasak tarėjų instituto iniciatorių, turėjo į teismų sprendimus įnešti požiūrių įvairovę, suartinti gyvąją ir formaliąją teisę, padėti teismams saugotis nuo korupcijos ir taip reabilituoti teisinę sistemą visuomenės akyse.
Vis dėlto šiandien nuo numatytos tarėjų instituto funkcionavimo pradžios praėjo daugiau kaip treji metai, o tarp valdžios atstovų, institucijų ir teisinės visuomenės dar vyksta diskusijos, ar tarėjų institutas apskritai Lietuvai reikalingas. Taigi 2019 m. priimti teisės aktų projektai taip ir liko projektų stadijos, ir manytina, kad tai nėra blogai.
ShutterstockProcesas galėtų tapti paprasčiausiu šou
Kai ateiname pas odontologą, automobilių mechaniką, siuvėją, tikimės, kad mus aptarnaus savo srities specialistas ir suteiks kvalifikuotą bei profesionalią paslaugą. Vargu ar atsirastų norinčių, kad jiems dantis taisytų ar automobilį remontuotų, pavyzdžiui, floristas, geodezininkas ar mokytojas. Visiems yra aišku ir suprantama, kad tokie asmenys objektyviai neturi nei žinių, nei kompetencijos suteikti reikiamas paslaugas ir atlikti darbus, todėl, kad ir kokie būtų geri jų norai ir ketinimai, jie baigtųsi nesėkme. Tad kodėl manoma, kad asmenys, neturintys teisinio išsilavinimo, neįgiję teisinių žinių visumos, ką ir kalbėti apie praktinių įgūdžių ir minimalių žinių turėjimą, gali atlikti teisėjo darbą ir priimti „geresnį“ sprendimą baudžiamojoje ar civilinėje byloje nei tos srities profesionalas – teisėjas?
Tai, kas, visuomenės akimis, yra teisinga, ne visuomet yra teisėta, o teismų sprendimai privalo atitikti tiek teisingumo, tiek teisėtumo kriterijus. Tai aiškiai įtvirtinta įstatymuose, konstitucinėje doktrinoje ir teismų praktikoje. O tarėjai, neišmanydami teisės ir neturėdami praktinių įgūdžių, natūraliai remtųsi vieninteliu kriterijumi priimdami sprendimą – savo vidiniu gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo supratimu, kurie dažnu atveju absoliučiai nieko bendro neturėtų su teise. Todėl jų sprendimai dėl bylos esmės būtų paremti emocijomis, asmenine patirtimi ir pirmuoju įspūdžiu, o gal net simpatijomis ar antipatijomis, kurios gali susiformuoti proceso metu. Tad siekiant tarėjų palankumo palengva bylos šalys natūraliai pradėtų spekuliuoti tarėjų emocijomis, taikytis prie jiems suprantamos kalbos ir bylos nagrinėjimas virstų ne teisine diskusija, įrodymų tyrimo ir teisinių argumentų bei faktų išdėstymu, ne nešališku teisiniu procesu, o savotišku šou, kuriuo būtų siekiama pavergti tarėjų širdis. Vienareikšmiškai tai nėra gerai, nes teismo darbe ne tik įsivyrautų visiškas chaosas, bet ir būtų neužtikrinamas teisėtumas, lygybės įstatymui principo pažeidimas, būtų nepaisoma vienodos teismų praktikos formavimo principų. Be abejo, tai turėtų įtakos teismų darbo organizavimui, padidintų jų darbo krūvį, kuris jau šiuo metu yra didelis, taip pat ilgėtų ir procesų trukmė. Vargu ar būtent tokio teisingumo trokšta visuomenė.
Tarėjai natūraliai remtųsi vieninteliu kriterijumi priimdami sprendimą – savo vidiniu gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo supratimu.
Juk jei įstatymu būtų sudarytos sąlygos priimti sprendimą procese dominuojant tarėjams, teisėją paliekant tik kaip vieną iš proceso dalyvių, savaime suprantama, kad toks teismas gali priimti sprendimą, kuris neatitiks teisinio reguliavimo nuostatų ir pagrindinių baudžiamojo ar civilinio proceso principų, formuojamos teismų praktikos. Galiausiai turėsime sprendimą, kuris pažeis esminius teisingumo ir teisėtumo reikalavimus ir kuris apeliacinėje instancijoje greičiausiai bus panaikintas. Kitaip tariant, sprendimas bus priimtas dėl paties sprendimo priėmimo, pažymint, kad procese dalyvavo tarėjas. Todėl visiškai pagrįstai kyla klausimas, ar tokiu atveju, kai vienas po kito sprendimai bus naikinami apeliacinės instancijos teismuose, visuomenė labiau ims pasitikėti teismais?
Ar gali išspręsti nepasitikėjimo problemą?
Manytina, kad, atsiradus tarėjų institutui, bus socialinių grupių, kurios baiminsis proceso, kuriame dalyvauja tarėjai, dėl jų nekompetencijos, ir iš anksto nepasitikės tokiu teismu, arba atvirkščiai – kitos visuomenės grupės pasitikės tik tarėjų sprendimais, tačiau kai juos apeliacinė instancija, kurioje byla jau bus nagrinėjama tik profesionalių teisėjų (tarėjams nedalyvaujant), panaikins, nepasitikėjimas teisėjais ir teisine sistema tik dar labiau augs. Taigi visuomenės atstovų įvedimas į bylų nagrinėjimą gali tik pagilinti nepasitikėjimo teismais problemą. Be to, kaip minėta, tų kategorijų bylose, kuriose dalyvaus tarėjai, tikėtina, išnyks teismų praktikos nuoseklumas, jos paprasčiausiai nebus paisoma. Visa tai gali pažeisti teisinio saugumo, jo tikrumo ir stabilumo principus, paskatinti neprognozuojamus sprendimus, kurie vėlgi neprideda pasitikėjimo teisine sistema. Be abejo, galima teigti, kad tokia padėtis ribos žmonių galimybes ginti savo teises. Grėsmė jurisprudencijos nuoseklumo, jos tęstinumo principams kartu gali padidinti teismų pasyvumą, norą išvengti teisėjų ir tarėjų konfliktų, taip pat nepateisinamą ilgesnio nei vidutinė proceso trukmę.
Negalima paneigti ir fakto, kad tarėjų atsiradimo teismuose atveju proceso dalyviams iškiltų didesnis poreikis pasirūpinti kvalifikuotu teisiniu atstovavimu, kad būtų tinkamai apgintos jų teisės proceso metu (Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. spalio 11 d. Nr. XII-2676 nutarimas dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcijos patvirtinimo), o, žinia, advokatų trūkumas atskiruose šalies rajonuose yra akivaizdus, todėl ir kvalifikuotas atstovavimas jau šiandien nėra pigus. Kita problema – bylų nagrinėjime dalyvaujant tarėjams procesas neabejotinai pailgėtų, ir tai inter alia reiškia, kad jau pirmojoje instancijoje advokato paslaugos bylos šalims kainuos daugiau, nei atsieitų nesant tarėjų. Be to, tarėjams priėmus sprendimą, kuris gali būti nesuderinamas su galiojančiomis teisės normomis ar akivaizdžiai prieštarauti teismų praktikai, atsiras apeliacijos poreikis, kurio galbūt visiškai nebūtų, jei bylą būtų nagrinėjęs vienas teisėjas (ar teisėjų kolegija), be abejo, šalims reikės papildomai mokėti už advokato paslaugas apeliaciniame procese.
Tad tarėjų institutas brangina procesą ne tik valstybei, bet ir proceso dalyviams – paprastiems žmonėms, nepriklausantiems valdžios ar oligarchinėms struktūroms. „Kas gali paneigti“, kad gali nutikti ir taip, jog asmuo paprasčiausiai neturės finansinių galimybių sumokėti už kvalifikuotą pagalbą. Tokiu atveju gali likti galioti teisingumo principą pažeidžiantis arba net neteisėtas tarėjų balsais priimtas sprendimas, kurį išgirdęs žmogus gali nepagrįstai būti pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės. Tad vėl iškyla klausimas, ar tokio teisingumo nori visuomenė ir ar toks teisingumas yra tai, ko reikia Lietuvos teisinei sistemai, kad didintume pasitikėjimą teismais? Juk yra valstybių, kuriose tarėjų nėra, o pasitikėjimas teismais – aukštas.
Visuomenės atstovų dalyvavimas teismuose nėra nepriklausomos Lietuvos tradicija.
Pastebėtina, kad iš šiandien visuomenė turi realią galimybę stebėti, kaip vyksta bylų nagrinėjimas, ir taip priartėti prie teisinės sistemos ir teisingumo vykdymo proceso – absoliuti dauguma bylų yra nagrinėjamos viešai, tad kiekvienas asmuo gali užeiti į teismo posėdžių salę ir stebėti procesą. Tačiau kitas klausimas, kiek tokių užeinančių yra? Praktiškai nė vieno. Išimtiniais atvejais teismo posėdžių salėje galima pamatyti vieną kitą studentą, kurie atėjo priverstinai dėstytojo nurodymu, arba žurnalistų, kurie susirenka vykstant visuomenės susidomėjimo sulaukusios bylos posėdžiui. O pati visuomenė bylų nagrinėjimu domisi tik žiniasklaidos puslapiuose.
ShutterstockTarėjų institutas egzistavo sovietmečiu
Derėtų prisiminti, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo tarėjų institutas, kuris kaip sovietinis palikimas ir po nepriklausomybės atkūrimo funkcionavo iki pat 1994 m. pabaigos. Tad dar turime praktikuojančių teisininkų, kurie dirbo dalyvaujant „visuomenės atstovams“ teisme. Tokie teisės profesionalai dažniausiai teigia, kad iš tarėjų buvo mažai naudos, jie veikiau trukdydavo teismo darbui, nes buvo pasyvūs proceso metu, būdavo sunku juos prisikviesti, todėl dažnai buvo vilkinamos net sudėtingos baudžiamosios bylos. Taigi pagalbos buvo mažai – tarėjai atbūdavo laiką ir tiek.
Šiandien įstatymai, teismų praktika dar sudėtingesni nei anuomet. Bylos neretai būna didelės apimties, sudėtingos. Net teisėjams, advokatams būna sunku suprasti, įsigilinti ir priimti teisingą bei teisėtą sprendimą, tad vargu ar galima tikėtis, kad eiliniai Lietuvos piliečiai, kurie niekada nėra turėję nieko bendro su teise, galėtų suprasti daugiatomę bylos medžiagą, teisės aktus, padėti teisėjui ar juo labiau priimti teisėtą ir teisingą sprendimą. Žmogui, neturinčiam teisinių žinių visumos, tai objektyviai neįmanoma. Klausimas, apie kokią požiūrių įvairovę, pažangias idėjas, gyvosios ir formaliosios teisės suartėjimą, kuriuos neva turėtų įnešti tarėjai į teismų sprendimus, galime kalbėti? Mano nuomone, tai dažnai tik skambios deklaracijos su abejotina praktine nauda. Ar teisėjas negyvena visuomenėje, ar jis nepalaiko socialinių ryšių ir kontaktų, kad galėtų teisę taikyti atsižvelgdamas į besikeičiančius visuomeninius santykius, gyvenimo realijas? Juk elementarūs teisės principai ir konstitucinė teisės doktrina to tiesiogiai reikalauja iš teisėjo ir jam nereikia visuomenės atstovo šalia, kad gebėtų atsižvelgti į tam tikro santykio aspektus. Kita vertus, ar bylos turi būti sprendžiamos išimtinai remiantis visuomenės požiūriu? Tikrai ne. Visuomeniniai santykiai turi būti derinami su teisiniu reglamentavimu, todėl tam, kad šis derinimas galėtų būti atliktas, akivaizdžiai reikalingos kvalifikuotos teisinės žinios ir įgūdžiai, kuriuos gali turėti tik teisės profesionalas – teisėjas.
Įvedus visuomenės atstovų teismuose institutą galimi du scenarijai – tarėjai remdamiesi emocijomis ir savo asmeniniu suvokimu priims sprendimus, nesuderinamus su teise, tad šias klaidas reikės taisyti apeliacinės instancijos teismams, o proceso dalyviams už tai apmokėti išlaidas už advokatų atstovavimą, arba tarėjai, kaip tai buvo sovietmečiu, tiesiog formaliai išbus laiką byloje ir sprendimą paliks priimti teisėjui, bet tai, beje, nepadės išvengti nei favoritizmo, nei korupcijos. Nepaisant to, valstybė turės tarėjui sumokėti už išbūtą laiką. Akivaizdu, kad tiek vieno, tiek kito scenarijaus atveju pasitikėjimo teismais lygis nepadidės.
*****susije*****
Mažiau korupcijos – tiesiog mitas
Lietuva yra maža šalis tiek geografiškai, tiek pagal žmonių skaičių, todėl naivu tikėtis, kad tarėjai galėtų sumažinti korupcijos riziką teismuose. Priešingai, korupcijos apraiškos teismuose ne tik kad nesumažės, bet, tikėtina, netgi gali padidėti. Kad ir kaip būtų, teisėjas yra valstybės tarnautojas, kuris pirmiausia yra atitinkamų vertybių ir statuso žmogus, kuriam pats savaime neteisėtas elgesys turėtų būti svetimas. Kita vertus, jis žadėdamas palankumą byloje mainais į kažkokią naudą rizikuoja savo darbu, karjera, reputacija, ateities perspektyvomis įsidarbinti ir pan., kas turi atgrasomąjį poveikį nuo neteisėto elgesio. Tarėjas tokių rizikų neturi, todėl tarėją netgi lengviau papirkti nei teisėją, ir šios rizikos niekaip neeliminuos nei tarėjo funkcijų atlikimo trukmės ribojimas, nes tarėjų skaičius nebūtų didelis, dėl to tie patys asmenys tarėjo funkcijas atliktų labai dažnai nepriklausomai nuo to, bus ar ne ribojama funkcijų atlikimo trukmė, nei skaidrios tarėjų atrankos procedūros, nes teisėjų atrankos procedūra neabejotinai yra skaidri, tačiau vis tiek pasitaiko korupcinių atvejų.
Tad kalbant apie visuomenės atstovų įtraukimą į bylų nagrinėjimą reikia suprasti, kad visuomenės atstovų dalyvavimas teismuose nėra nepriklausomos Lietuvos tradicija, tai naujas institutas, kuris nebūtinai gali duoti tą efektą, kuris yra tose šalyse, kurios turi gilias prisiekusiųjų (pavyzdžiui, JAV, Anglijoje) ar visuomenės atstovų dalyvavimo vykdant teisingumą sistemų (pavyzdžiui, Belgijos, Austrijos, Švedijos ir kt.) tradicijas, ir juo labiau negalima tikėtis, kad tarėjai gali padidinti pasitikėjimą teismais, nes minėtose šalyse pasitikėjimas teismais gali būti aukštas dėl visai kitų priežasčių, o ne dėl visuomenės atstovų dalyvavimo juose. Kaip minėta, yra nemažai šalių, kuriose visuomenės atstovų teismuose nėra (pavyzdžiui, Liuksemburge, Nyderlanduose), o pasitikėjimas teisine sistema – aukštas.
Manytina, kad Lietuvos atveju visuomenės atstovų įvedimas į šalies teisminę sistemą tik pagilintų tas problemas, su kuriomis šiandien susiduria Lietuvos teismai: didelis darbo krūvis, ilgas bylų nagrinėjimas ir to nulemtas kokybės sprendimuose trūkumas. Tai tik susilpnintų teisinę sistemą, o tai neprisidės prie žmogaus teisių užtikrinimo, todėl negali būti įgyvendinta remiantis naiviais argumentais apie pasitikėjimo teismais didinimą ir korupcijos rizikų mažinimą.
Romualdas DRAKŠAS yra advokatas, profesorius, teisės mokslų daktaras
