Meniu
Prenumerata

antradienis, birželio 18 d.


EUROPOS RYŽTAS GINTIS
Ar pacifistinės Europos visuomenės yra pasirengusios apsiginti ir ginti savo sąjungininkus?
Karolis Juršys
Scanpix
Pasiryžę ginti Prancūziją.

Senajame žemyne išaugo ištisos kartos, nemačiusios nei karo, nei rimtesnių konfliktų.

XXI a. Vakarų Europos visuomenėje nėra gausu ženklų, kurie išduotų apie norą kariauti, net jei reikėtų gintis nuo priešo. Kultūrą persmelkęs individualizmas ir į karjerą orientuota visuomenė lemia asmeninės sėkmės paieškas, o ant vartojimo pamato stovintys verslai siekia stabilių ir augančių pardavimų. Bet kokios kalbos apie visuotinį šaukimą drebina jaunas Z kartos širdis, o investuotojams sukelia abejonių dėl patikimos investicinės aplinkos.

Tačiau jau trečius metus Europoje siaučiant sekinančiam karui, kuris labiau panašus į Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinį, nori nenori tenka ieškoti atsakymo į klausimą, ar Europos visuomenės būtų pasirengusios, jei konfliktas išplistų už Ukrainos ribų?

Laikas prisiminti statutą

Vis dėlto Vakarų Europos valstybės imasi priemonių stiprinti savo krašto gynybą. Remiantis „The Economist“ skelbtais duomenimis, Vokietija iki 2030 m. tikisi padidinti savo karių skaičių nuo 182 iki 203 tūkst., Prancūzija – nuo 240 iki 275 tūkst., o Lenkija – nuo 197 iki 220 tūkst. jau iki šių metų pabaigos, o ilgainiui pasiekti ir 300 tūkst.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Tačiau pagrindinė problema, galinti trukdyti tokiems tikslams, – jaunieji europiečiai vangiai jungiasi į kariuomenės gretas. Priežasčių tam gali būti daugybė: tiek jau minėtas išaugęs individualizmas, tiek sąjungininkų pasitraukimas iš Afganistano ir Malio, kuris reiškė, kad karinių intervencijų laikai baigėsi, tiek suvokimas, kad laisvoji rinka gali suteikti daugiau finansinių galimybių nei tarnyba valstybinėje ir griežtai hierarchizuotoje karinėje struktūroje.

Situaciją Vakarų Europoje tyręs Amsterdamo laisvojo universiteto tarptautinio saugumo profesorius Wolfgangas Wagneris IQ teigė, kad Nyderlandai, kaip ir dauguma Vakarų Europos šalių, susiduria su žmogiškųjų išteklių problema. „Kariuomenės ir gynybos sektoriuje yra daugiau laisvų darbo vietų nei į jas kandidatuojančių“, – teigė profesorius.

Iš Europos vertybių (EVS) ir Pasaulio vertybių tyrimų (WVS) duomenų matome, kad didžiosios dalies Europos ir NATO narių visuomenių ryžtas ginti savo šalį yra vidutiniškas, dažnai nesiekiantis net 50 proc. visuomenės. O štai tokios šalys kaip Estija, Norvegija, Suomija, Švedija, Danija ar Lenkija yra lyderiaujančios savo pasiryžimu atremti priešą.

Ukrainos visuomenė taip pat 2020 m. dalyvavo šioje apklausoje. Rezultatas – 60,3 proc. visuomenės teigė esanti pasiruošusi ginti savo šalį. Vėliau, po pirmųjų karo mėnesių, Norvegijos globojamo VALREF projekto tyrimas atskleidė, kad šis skaičius net ir per karą smarkiai nepasikeitė. 2022 m. balandį 63 proc. apklaustų ukrainiečių teigė, kad yra pasiruošę mokytis valdyti ginklą, o 67 proc. buvo pasiruošę padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms priešinantis Rusijai (nebūtinai ginklu). Taigi Ukrainos pavyzdys rodo, kad išankstinės apklausos gana tiksliai gali atspindėti vienokį ar kitokį visuomenės nusiteikimą, kaip elgtųsi iškilus realiai karo grėsmei. Tačiau gąsdina tai, kad tose pačiose apklausose Rusija lenkia didžiąją dalį NATO valstybių narių visuomenių. Remiantis WVS 2017 m. duomenimis, 67,9 proc. Rusijos visuomenės buvo pasiruošusi ginti savo šalį. Nekalbama apie nusiteikimą pulti kaimyną, tačiau Rusijos propaganda invaziją Ukrainoje pateikia kaip prevencinę gynybą.

Atrodo, kad pasibaigus Šaltajam karui daugelio Europos valstybių ir visuomenių požiūris į valstybės gynybą tapo daug nuosaikesnis. Vakarai dėmesį sutelkė į aukštųjų technologijų kovos su sukilėliais kampanijas, pavyzdžiui, Afganistane ir Irake. Būtent tada visuotinį šaukimą pakeitė mažesnės profesionalios karinės pajėgos – po Šaltojo karo visuotinį šaukimą Europoje išlaikė tik Danija, Estija, Suomija, Norvegija, Kipras, Graikija, Austrija ir Šveicarija. Todėl nenuostabu, kad didžioji dalis šių šalių yra lyderiaujančios savo visuomenių pasiryžimu gintis.

Pirma – savas kiemas

Tačiau aplinkybės kartais keičiasi, o su jomis keičiasi ir požiūris. W. Wagnerio ir Alexanderio Sorgo iš Amsterdamo laisvojo universiteto bei Michalo Onderco iš Roterdamo Erazmo Roterdamiečio universiteto rengtame straipsnyje teigiama, kad dėl karo artumo gyventojai vis labiau linksta kovoti. „Konflikto apsuptyje asmenys gali suvokti karą kaip tragišką, tačiau neišvengiamą aspektą“, – rašoma straipsnyje. Tai paaiškina ne tik tai, kodėl Rytų Europos šalys kratosi taikos balandžio plunksnas, bet ir tai, kodėl Vakarams sudėtinga suvokti aštrėjančią Rytų retoriką.

Akivaizdu, kad dalies Europos valstybių nusiteikimas ginti savo šalį yra prastesnis, nei buvo ukrainiečių prieš Rusijai plačiai įsiveržiant į Ukrainą 2022 m.

Vis dėlto Amsterdame ir Roterdame organizuotos tikslinių grupių sesijos su universitetų studentais atskleidė, kad universitetinio amžiaus žmonės suvokia pasipriešinimo svarbą. Priešingai, nei tikėjosi tyrimo organizatoriai, vos keli studentai išreiškė pacifistinius įsitikinimus, o visi kiti pripažino, jog gintis juos motyvuotų įsipareigojimas demokratinėms vertybėms. Kaip pabrėžia tyrimo autoriai, įdomu tai, kad tarp šių vertybių tautybė nėra dominuojanti.

2022 m. Nyderlanduose vykusios apklausos metu į klausimą „Ar gintumėte savo šalį, jeigu kiltų karas?“ teigiamai daugiausia atsakė vyresnio amžiaus žmonės – daugiau nei pusė 45–59 bei 60 metų ir vyresnių grupių apklaustųjų, o jauniausia 18–29 metų grupė vos perkopė 30 proc. ribą. Kaip teigiama straipsnio autorių, tai gali būti ankstesnės šaukimo į kariuomenę politikos, kuri galėjo daryti ilgalaikę įtaką vyresnėms Nyderlandų kartoms, rezultatas. Čekijoje ir Vokietijoje savo šalį gintų atitinkamai 39,6 ir 48,8 proc. 18–29 metų grupei priklausančių asmenų, o prieš karą vykusi apklausa Ukrainoje parodė, kad 65,4 proc. jaunų ukrainiečių buvo pasiruošę kovoti už Ukrainos laisvę.

Akivaizdu, kad dalies Europos valstybių nusiteikimas ginti savo šalį yra prastesnis, nei buvo ukrainiečių prieš Rusijai plačiu mastu įsiveržiant į Ukrainą 2022 m. Tai paaiškina ir kariuomenių verbavimo centrų iššūkius, kurių kyla bandant privilioti jaunuolius iš privačios darbo rinkos. Šiuo metu dėl jaunų talentų varžosi daug darbdavių – daugumoje turtingų šalių Z karta darbą gali rinktis iš kelių darbo pasiūlymų. Kaip rašo „The Economist“, ES valstybėse 15–24 metų jaunuolių nedarbas 2015 m. buvo 22,4 proc., o pernai jis nukrito iki 14,5 proc. Vokietijoje jis siekė tik 5,8 proc. Turint omenyje, kad nemaža šios amžiaus grupės dalis vis dar trina mokyklos ar universiteto suolus, toks darbo rinkos užimtumas vargiai leidžia įkišti nosį kariuomenės štabo pareigūnams. Be to, sėdėti prie rašomojo stalo yra kur kas maloniau, nei šliaužioti purvu.

Tiesa, vertėtų paminėti, kad į šį tyrimą įtraukta Lietuva atrodo prasčiausiai – vos 33 proc. visuomenės atsakė, kad būtų pasiruošusi ginti savo valstybę. Tačiau turime atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje EVS apklausa buvo vykdoma 2018 m. Naujausi Lietuvos pilietinės visuomenės instituto duomenys rodo, kad prie krašto gynybos prisijungtų daugiau nei pusė Lietuvos visuomenės (apie tai daugiau skaitykite straipsnyje „Nepabuvęs kareivėliu...“).

Tačiau kai kuriose turtingose šalyse jaunimo noras kovoti išlieka didelis. Remiantis WVS duomenimis, Prancūzijoje šis skaičius siekia 58 proc., o Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Švedijoje 60 proc. ir daugiau piliečių teigia, kad yra pasiryžę kovoti. Galime teigti, kad šios šalys sugriauna prieš tai matytą tendenciją, kuri turtingumą sieja su vangumu gintis, tačiau vėl būtina pabrėžti tai, kad arba šios šalys yra išlaikiusios privalomąją karo tarnybą nuo pat Šaltojo karo pabaigos, arba pačios yra susidūrusios su Rusijos grėsme.

Tikėtis, kad visa Vakarų visuomenė vieningai palaikytų NATO narės gynybą, būtų per daug naivu ir, ko gero, nereikalinga, nes į koalicinę gynybą įsitrauktų ne mobilizuoti kariai, o profesionali kariuomenė.

Kaimynui į pagalbą

Stebint nevienodas Vakarų tendencijas dėl pasirengimo ginti savo šalį, natūraliai kyla ir kitas NATO kontekste svarbus klausimas – kaip tos pačios Vakarų visuomenės reaguotų į karinę intervenciją NATO partnerės šalyje? Jeigu nutiktų taip, kad Lietuva ar bet kuri kita Rytų Europos šalis būtų užpulta, ar Ispanijos, Belgijos ir kitų šalių visuomenės lygiai taip pat ją palaikytų, kaip Lietuva ar Lenkija palaiko Ukrainą?

Galime teigti, kad Ukrainos karo kontekste atverstos Europos politinių lyderių kortos leido suprasti, kurios šalys palaiko kolektyvinės gynybos stiprinimą ir prie to prisideda, o kurios dvejoja. Mūsų kaimynė Lenkija dar 2008 m. išpranašavo ateities scenarijų. „Atsimename Lenkijoje tapusią visuotinę žinią, kai buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis 2008 m. Tbilisio pagrindinėje aikštėje sakė, kad šiandien Gruzija, po to Ukraina, vėliau Baltijos valstybės, o galiausiai galbūt ir Lenkija“, – IQ teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mariuszas Antonowiczius ir pridūrė, kad būtent tokia logika vadovaujasi Lenkijos politinis elitas – šis mąstymas yra įsišaknijęs ir Lenkijos visuomenėje. Tad dėl visuomenės paramos iš kaimynės Lenkijos dvejoti tikrai nevertėtų.

Tačiau, prakalbus apie Europoje vis labiau mėgstamas kraštutinių dešiniųjų politines jėgas, sunerimti vertėtų. Kaip teigė profesorius W. Wagneris, tyrimo metu nagrinėtas politinės ir partinės ideologijos poveikis ryžtui priešintis atskleidė netikėtų rezultatų. „Tikėjomės, kad kraštutinių dešiniųjų pažiūrų piliečiai bus pasirengę kovoti už savo šalį, tačiau taip tikrai nėra. Įdomu tai, kad Vokietijoje ir Nyderlanduose kraštutiniai dešinieji tai darytų nenoriai“, – aiškino jis. Prisiminkime Vokietijos kraštutinės dešinės partiją „Alternatyva Vokietijai“ arba Prancūzijos Nacionalinį susivienijimą, kurių deklaruojamos vertybės būtų ganėtinai nesunkiai suderinamos su Rusijos sienos pasistūmimu į Vakarus. Todėl čia galime užduoti retorinį klausimą – ar ši visuomenės dalis palaikytų Baltijos šalis karo atveju?

Žinoma, NATO 5 straipsnis ir pamažu stiprėjančios NATO kariuomenės švelnina šias rizikas. Tikėtis, kad visa Vakarų visuomenė vieningai palaikytų NATO narės gynybą, būtų per daug naivu ir, ko gero, nereikalinga, nes į koalicinę gynybą įsitrauktų ne mobilizuoti kariai, o profesionali kariuomenė. „Visuomenė yra labiau linkusi neprotestuoti, nes ji jaučia, kad iš jos šioje vietoje nieko papildomo nebus pareikalauta“, – apie Lenkijos visuomenės nusiteikimą kalbėjo M. Antonowiczius. Ko gero, šią taisyklę būtų galima pritaikyti ir likusioms NATO narėms.

Tačiau kaip dėl politinių manipuliacijų ir autoritarinių režimų bandymų sužlugdyti Rytų Europos valstybių kaip patikimų NATO sąjungininkių įvaizdį? Profesorius W. Wagneris atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant esamų politinių įsipareigojimų, Rytų valstybės gali sulaukti mažesnio palaikymo tokiu atveju, jeigu kilusio konflikto priežastys taptų neaiškios. „Prisimenu epizodus, pavyzdžiui, kai Turkija buvo ties įsitraukimo į regioninį karinį konfliktą riba (2012 m. Sirija numušė Turkijos paieškos ir gelbėjimo lėktuvą, dėl to išaugo Turkijos ir Sirijos karinės konfrontacijos rizika – IQ past.). Tada NATO šalyse vyko diskusijos, ar tai būtų 5 straipsnis, ar mes privalėtume ginti Turkiją ir pan. Daug kalbėta apie tai, kiek tai galėjo būti išprovokuota, – svarstė profesorius. – Taigi, jeigu, pavyzdžiui, Rusija įsiveržtų į Lietuvą šiaip sau, esu įsitikinęs, kad visuomenė Europoje suprastų, jog tai yra 5 straipsnis. Jeigu bus kitų scenarijų, kai atsiras pagrindo manyti, kad Baltijos šalių, Lietuvos ir t. t. vyriausybė išprovokavo tam tikrą konfliktą, pamatysite, kad parama smarkiai sumažės.“

2024 06 10 06:45
Spausdinti