Scanpix1818 m. jauna britų rašytoja Mary Shelley anonimiškai išleido romaną „Frankenšteinas“, kuris, kaip jau žinome, mėgavosi ilga šlove literatūroje, kine ir populiariojoje kultūroje. Romano sėkmė buvo nulemta ne prozos meninės kokybės, bet pranašiškų įžvalgų. Frankenšteinas išlieka tamsių ir visa griaunančių jėgų, ištrūkusių iš savo kūrėjų ir prižiūrėtojų kontrolės, simboliu bei mūsų rizikingų ir neatsakingų eksperimentų su gamta ir žmonėmis metafora.
Aiškėja, kad tris dešimtmečius trunkantis eksperimentas su Rusijos demokratija davė panašų pražūtingą rezultatą, kurį iš esmės nulėmė ne tariamas Rusijos nesuderinamumas su demokratija ir liberaliomis vertybėmis, bet ydingi santykiai ir daugybė eksperimentuotojų padarytų klaidų.
Maskva propagavo, o dauguma Vladimiro Putino apologetų, bent jau iki šiol, palaikė leitmotyvą, kad Rusija, valdant Michailui Gorbačiovui ir ypač Borisui Jelcinui, pasuko demokratinės plėtros keliu (žinoma, su tam tikrais vietos ypatumais) ir laikėsi Vakarams draugiškos ar bent nekonfliktinės pozicijos. Iš dalies tai tiesa, tačiau turime nepamiršti, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga bankrutavo tiek ekonomiškai, tiek politiškai ir M. Gorbačiovas neturėjo kito pasirinkimo, tik tyliai susitaikyti su sovietinio bloko, pačios SSRS ir komunistinės diktatūros žlugimu. Ir nei jis, nei B. Jelcinas niekada nebandė vietoj prarastos imperijos sukurti tautos, o tai buvo svarbiausia sąlyga ją sėkmingai modernizuoti ir veiksmingai apsaugoti nuo imperinės nostalgijos ir pasipiktinimo.
Rusijos „pažeminimo“ mitas
