Net kelios iš komunizmo glėbio išsivadavusios Rytų ir Vidurio Europos valstybės trumpiau ar ilgiau buvo ar yra valdomos kraštutinių nacionalistinių ir populistinių jėgų. Geriausiai žinomi atvejai – be pertraukos nuo 2010-ųjų Vengriją valdantis Viktoras Orbánas ir kraštutinės dešinės „Fidesz“ partija bei Lenkija, kurioje pernai po dviejų kadencijų iš valdžios rinkėjų buvo patraukta populistinės dešinės „Teisė ir teisingumas“ (PiS), valdoma svarbiausių politinių postų vengusio Jarosławo Kaczyńskio.

Slovakijoje trečią kartą į premjero postą grįžo Robertas Fico, tiesa, su radikaliai kairei priskiriama partija „Kryptis – socialinė demokratija“, tačiau ir ji su dešiniaisiais regiono radikalais turi daugiau panašumų nei skirtumų.

ES nepriklausančios Serbijos politikoje įsitvirtino nacionalistinė Serbijos pažangos partija, kurios atstovas Aleksandras Vučičius 2017-aisiais iš premjero kėdės persėdo į prezidento krėslą. Valdant už karo nusikaltimus teistam diktatoriui Slobodanui Miloševičiui A. Vučičius buvo paskirtas informacijos ministru.

Tad kuo ypatingi Rytų Europos nacionalistai ir kuo jie skiriasi nuo idėjinių brolių ir seserų brandžiose Vakarų Europos demokratijose?

2024 02 12 00:00

Spausdinti

Dalintis