Vyčio Snarskio pieš.Prieš dvejus metus prisiekusi dešiniųjų Vyriausybė pasiekė kadencijos vidurį. Kaip sekėsi ministrų kabinetui ir atskiriems jo nariams, aiškinosi ir analizavo IQ vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius ir žurnalo apžvalgininkės Agnė Piepaliūtė ir Liepa Žeromskaitė.
Ten, kur Ingrida Šimonytė, ten ir krizės. Ar ten, kur krizės, ten ir I. Šimonytė. Nors nė vienas šių teiginių nėra teisingas, krizės ir I. Šimonytė kol kas neatsiejamos. 2009-aisiais recesijai varginant Lietuvą I. Šimonytė pasuko į didžiąją politiką ir finansų ministro poste pakeitusi Algirdą Šemetą prisijungė prie Andriaus Kubiliaus kabineto. Į Vyriausybės rūmus ji grįžo 2020 m. gruodžio 11 d. – pradėjo vadovauti ministrų kabinetui. Ji vėl žengė į krizių vandenis. Iš pradžių pandemijos, po to ir visų kitų: nelegalios migracijos, karo Ukrainoje, pabėgėlių, energetikos, infliacijos ir, gana tikėtina, dar vienos recesijos.
Šis krizių maratonas nulėmė, kad negalima žinoti atsakymo, ar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kartu su Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija sudaryta koalicija buvo pajėgi imtis įgyvendinti seniai laukiamas švietimo, sveikatos apsaugos, mokesčių ir kitas reformas. „Ministrų kabinetas neturėjo progos ramiu laiku paimti ir nuspręsti, kad darome vienokios ar kitokios srities reformas. Tam yra objektyvių priežasčių. Dėl to sudėtinga vertinti, kaip būtų buvę ramybės laikotarpiu“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis.
Tad Vyriausybės darbą tenka vertinti kitais apsektais. Pirmiausia, kaip jai sekėsi dorotis su viena kitą keitusiomis krizėmis? Taip pat kokius santykius plėtojo su Seimo dauguma ir opozicija, prezidentūra ir visuomene apskritai?
