Vytis SnarskisRusijos karas prieš Ukrainą, daugeliui netikėtas ir pribloškęs cinizmu, taip pat greita, vieninga ir stipri vadinamųjų kolektyvinių Vakarų reakcija iškėlė idėją, kad demokratinis pasaulis turi susivienyti kovoje prieš autoritarinius režimus ir diktatūras. Ar ji reali? Ar liberalios demokratijos, ką ir kalbėti apie tarpinius režimus, pajėgs rasti bendrus vertybių vardiklius ir suderinti interesus? Pagaliau kieno pusėje – demokratijų ar autokratijų – yra jėgos persvara?
Tirpstanti demokratija
Vasarį britų savaitraštis „The Economist“ paskelbė kasmetį Demokratijos indeksą. Jo antraštės kiekvienais metais vis niūresnės, šiemet – ne išimtis. „Naujos žemumos pasaulinei demokratijai“, – rašo leidinys, apskaičiavęs, kad prispaustas autoritarinių režimų šiuo metu gyvena daugiau nei trečdalis pasaulio, ir vos 6,4 proc. žmonijos gali džiaugtis gerai funkcionuojančia demokratija. Demokratijos indeksas krinta nuo 2015-ųjų, tokios žemumos (5,28 iš 10 balų) pastarąjį kartą nuo indekso rengimo pradžios 2006-aisiais fiksuotos 2010 m. po finansų krizės.
Nors „The Economist“ dėl demokratijos traukimosi didžiąja dalimi kaltina pandemiją, verta atkreipti dėmesį, kad šie skaičiavimai paskelbti prieš Rusijos invaziją į Ukrainą. Nors pasaulinio rezultato tai smarkiai pakeisti neturėjo, vien Rusijos, itin apribojusios savo piliečių teises, surinktas balas dabar būtų kur kas mažesnis.
