ShutterstockPuikūs greitkeliai ir Varšuvos panoramą puošiantys dangoraižių siluetai yra Lenkijos ekonominės sėkmės iliustracija. O vienas išskirtinių jos bruožų – atsparumas ekonomikos krizėms. Ji gana lengvai pergyveno 2008–2009 m. sukrėtimus, vos 2 proc. smuktelėjo per pandemiją 2020-aisiais.
Šeštas pagal dydį ES ir 22-as pasaulyje Lenkijos ūkis nuo įstojimo į Bendriją 2004-aisiais nuosekliai augo ir per pastaruosius dešimt metų dydžiu aplenkė Belgijos ir Švedijos ekonomiką. 2022 m., Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimais, šalis pirmą kartą istorijoje sukūrė 1 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) pagal perkamosios galios paritetą.
Pavyti Jungtinę Karalystę
„Lenkijos ekonomikos dydis suteikia jai atsparumo išoriniams poveikiams, be to, šalies vyriausybė bei Lenkijos nacionalinis bankas (NBP) aktyviai taiko fiskalinę ir monetarinę politiką ekonomikos ciklams stabilizuoti. Rusijos karas Ukrainoje gali turėti netgi teigiamą poveikį ekonomikai. Lenkija itin sparčiai didina gynybos biudžetą ir investuoja į jos pramonę, o tai turės tiek trumpalaikį poveikį dėl didesnių išlaidų, tiek ilgalaikį gamybos technologijų plėtrai. Didelis pabėgėlių iš Ukrainos srautas leidžia išvengti darbo jėgos trūkumo, kuris galėtų riboti Lenkijos ekonomikos augimo potencialą“, – įsitikinęs Marius Kušlys, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Lenkijai labai sėkmingai pavyko priartėti prie Vakarų Europos ekonomikos standartų. Ši šalis kartais net laikoma ekonominių permainų pavyzdžiu. Pasaulio banko duomenimis, tik Pietų Korėja per pastaruosius dešimtmečius iš visų didesnių besivystančių ūkių greičiau nei Lenkija pasiekė aukštų pajamų valstybės statusą.
Rusijos karas Ukrainoje gali turėti netgi teigiamą poveikį Lenkijos ekonomikai.
„Ši teigiama tendencija gali išlikti, nes Lenkijos ekonomika yra labai konkurencinga ir naudojasi intensyvėjančiu pasauliniu perkėlimu, kai tarptautinės įmonės iš Kinijos ar kitų vietovių perkelia savo veiklą arčiau vartotojų Europoje ir JAV. Jei Lenkijai pavyks išlaikyti didelį konkurencingumą ir išvengti didelių makroekonominių disbalansų, per artimiausius 10–15 metų ji gali pasiekti Jungtinės Karalystės BVP vienam gyventojui lygį. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad BVP vienam gyventojui tėra metinės gamybos ir pajamų ekonomikoje matas. Ekonomikos išsivystymo lygis taip pat susijęs su tokiais dalykais kaip sukauptas materialusis turtas (nekilnojamasis turtas, gamyklos), finansų rinkos gylis ir finansinio turto atsargos. Tad Lenkijai prireiks dešimtmečių, kad visiškai priartėtų prie labiausiai išsivysčiusių Europos šalių ekonomikos lygio“, – IQ sakė „PKO Bank Polski“ vyriausiasis ekonomistas Piotras Bujakas.
Pasaulinė 2008–2009 m. finansų krizė palietė daugelį šalių, o jos padariniai buvo ryškūs ir gilūs. Tačiau Lenkijos atvejis atskleidė gebėjimą prisitaikyti ir amortizuoti sunkumus – valstybės ekonomika buvo vienintelė ES, kuri išvengė nuosmukio.
Lenkija vykdė savitą pinigų politiką – leido nuvertėti zlotui ir taip užtikrinti mažesnes kainas eksportuojamoms prekėms bei išsaugoti savo konkurencingumą. Atlyginimus zlotais gaunantys lenkai nepajuto jų sumažėjimo, nors vertinant eurais jų pajamos per šią krizę gerokai smuko. Tas atotrūkis išliko iki šiol ir tai viena priežasčių, kodėl lietuviams Lenkijoje gana pigu, o lenkams – brangu ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Minijus Tilindis pasakojo, kad Lenkija galėjo devalvuoti valiutą nevykdydama vidinės devalvacijos (kainų ir atlyginimų), kuri turėjo įvykti Baltijos šalyse, nes šios litus, latus ir kronas buvo susiejusios su euru. Nuo 2008 m. antro pusmečio iki 2009 m. pradžios, vos per šešis mėnesius, zlotas neteko trečdalio vertės euro atžvilgiu. „Tai leido eksportuoti gerokai mažesnėmis kainomis, bet išlaikyti tą patį atlyginimų ir vidaus vartojimo lygį. Be to, palyginti su Lietuva, Lenkijos vyriausybė neturėjo mažinti šalies biudžeto išlaidų“, – sakė M. Tilindis.
Lenkijos vyriausybė vykdė fiskalinio skatinimo politiką, kuri leido išlaikyti vartotojų ir gamintojų pasitikėjimą. „Taip pat prisidėjo stiprus Lenkijos bankų sektorius, kur, skirtingai nei JAV, nebuvo naudojamos itin rizikingos finansinės priemonės. Galiausiai Lenkijos ekonomikos dydis daro ją mažiau paveikią išoriniams veiksniams ir tarptautinės prekybos nuosmukiui, todėl buvo lengviau išsaugoti augimą iš vidinių rezervų“, – aiškino M. Kušlys.
Lenkija užaugino stiprią pramonę, turi gerai išplėtotą žemės ūkį, todėl yra palyginti mažai priklausoma nuo importo. „Šalyje gaminamas platus prekių ir paslaugų spektras, todėl ji yra mažiau priklausoma nuo išorinių veiksnių, kurių neigiamą poveikį gali atsverti vidaus ekonomika“, – kalbėjo M. Kušlys. Šalies ekonominė struktūra yra subalansuota, o didelė vidaus rinka palanki naujus produktus diegiančioms įmonėms.
Plačiai į pasaulį atmerktos akys
Namų rinką aktyviai ginantys lenkai aktyvūs ir užsienyje. Didžiausia jos prekybos partnerė yra Vokietija, su kuria Lenkija turi teigiamą užsienio prekybos balansą – 2022 m. eksportavo prekių už 100 mlrd., o importavo už 96,8 mlrd. JAV dolerių. Vokietijai tenka 27 proc. viso eksporto ir jo apimtis didesnė nei kitų penkių didžiausių rinkų (Čekijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų ir Italijos) kartu sudėjus.
„Spartus Lenkijos eksporto augimas buvo pagrindinis ekonomikos variklis per pastaruosius tris dešimtmečius, tačiau nereikia pamiršti, kad Lenkija yra šešta pagal dydį ES ekonomika, daug didesnė už bet kurią kitą regione – beveik tris kartus didesnė už Čekiją ir beveik 10 kartų didesnė už Lietuvą. Be to, Lenkija yra penkta pagal gyventojų skaičių ES, namų ūkių pajamos sparčiai auga. Šalis turi didelę vidaus rinką ir yra mažiau priklausoma nuo išorės paklausos ir eksporto nei kitos regiono ekonomikos. Tai teigiamai veikia Lenkiją, kai pasaulio ekonomiką ištinka nepalankūs sukrėtimai“, – sakė P. Bujakas.
Vis didesnę reikšmę Lenkijos ekonomikai turi ir santykiai su Kinija. Ji yra antra pagal importą Lenkijos prekybos partnerė (39 mlrd. JAV dolerių), nors lenkiškoms prekėms ir paslaugoms tik 23-ia rinka (3 mlrd. JAV dolerių). Štai į Lietuvą pernai Lenkija eksportavo už 6,3 mlrd. JAV dolerių.
IQ kalbintas Lenkijos banko „mBank“ vyriausiasis ekonomistas Marcinas Mazurekas teigė, kad Lenkija tampa svarbiu centru Kinijos bendrovėms patekti į Europą. Savo dydį ir patogią geografinę padėtį Lenkija jau išnaudojo praėjusio amžiaus pabaigoje ir įstojusi į ES, kai didžiausioms pasaulio bendrovėms tapo patrauklia vieta perkelti gamybą ir kurti centrus prekybai su atsivėrusiomis rinkomis Rytų ir Vidurio Europos ir Baltijos šalyse.
Diversifikacija – dar viena Lenkijos ekonomikos stiprybė. Pasak P. Bujako, nė vienas iš sektorių nesudaro didesnės nei 10 proc. visos pramonės produkcijos dalies. Tačiau kai kurios pramonės šakos atlieka didesnį vaidmenį nei kitos, o kai kuriose srityse netgi tapo lyderėmis Europos ar net pasaulio mastu.
„Lenkija yra viena didžiausių baterijų elektromobiliams gamintojų ir apskritai turi stiprią automobilių pramonę, kurioje dirba tokie žaidėjai kaip „Daimler-Benz“, „Volkswagen“ ir „Toyota“. Lenkija taip pat yra viena pasaulinių lyderių buitinės technikos, elektronikos ir baldų gamybos ir eksporto srityje. Šalyje taip pat stiprus žemės ūkis. Be to, Lenkija tapo viena didžiausių pasaulio modernių paslaugų rinkos dalyvių. Bendrųjų paslaugų centruose Lenkijoje dirba apie 400 tūkst. žmonių, tarp jų daug talentų iš užsienio, kurie aptarnauja globalias finansų bendroves, pavyzdžiui, „Goldman Sachs“, „J.P.Morgan“ ir UBS“, – pasakojo P. Bujakas.
Euras? Ačiū, ne
Pagal stojimo į ES sutartį Lenkija privalo įsivesti eurą, bet neskuba to daryti, nors galimybių atitikti Mastrichto kriterijus jau turėjo.
Šis Lenkijos sprendimas leidžia vykdyti nepriklausomą pinigų politiką. M. Mazureko nuomone, laisvas zloto kursas yra pranašumas – pigus zlotas naudingas eksportuotojams ir kartu yra saugiklis nuo staigių ekonominės aplinkos svyravimų: „Nemanau, kad yra tyrimų, rodančių, jog pasilikti prie zloto būtų labai nepalanku. Tradiciniai argumentai, grindžiami sandorių sąnaudomis, tapo mažiau svarbūs dėl elektroninės prekybos pažangos. Viskas priklauso nuo rizikos valdymo ir, mano nuomone, puikiai veikia.“
Zloto naudą Lenkijos ekonomikai įžvelgia ir kalbinti Lietuvos ekspertai. M. Kušlys įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, kodėl Lenkija neskuba įsivesti euro, yra galimybė vykdyti savarankišką pinigų politiką ir valdyti valiutos kursą: „Įsivedusi eurą Lenkija atiduotų pinigų politikos vykdymą Europos Centriniam Bankui (ECB). Tai reiškia, kad dėl pinigų kiekio ir palūkanų normų spręstų nebe NBP, bet ECB. Pastarasis pinigų politikos sprendimus priima atsižvelgdamas į visų euro zonos šalių interesus, kurie gali būti visiškai priešingi. Kitaip tariant, ECB pinigų politika yra ta pati tiek Graikijai, tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Todėl ECB sprendimai nebūtinai būtų tinkamiausi Lenkijai. Be to, vykdydama pinigų politiką, Lenkija gali kontroliuoti valiutos kursą ir taip išlaikyti eksporto konkurencingumą.“
Zlotas praeityje, taip pat per pastaruosius sukrėtimus, pasirodė esąs veiksmingas amortizatorius, o euro zona vis dar turi tam tikrų struktūrinių trūkumų.
M. Kušlio nuomone, savarankiškos pinigų politikos nauda buvo itin aiškiai matoma tiek per pasaulinę finansų krizę, tiek per pandemiją, kai Lenkijos ekonomika demonstravo, jo nuomone, puikius rezultatus: „Lenkijos ekonomika yra gana didelė, kad sėkmingai išnaudotų savarankiškos pinigų politikos pranašumus, bet nepakankamai didelė, kad galėtų ECB politiką pakreipti sau naudinga linkme, todėl įsivesti eurą Lenkijai nėra prasminga.“
Pasak P. Bujako, Lenkijos požiūris į eurą panašus kaip Švedijos. Lenkijos visuomenė yra viena iš labiausiai palaikančių ES, bet euro įvedimo šalininkų – mažuma. Tačiau M. Tilindis priminė, kad tokios nuotaikos vyravo ir kitose šalyse prieš įvedant eurą. P. Bujakas užtikrintas zloto nauda: „Lenkijos zlotas praeityje, taip pat per pastaruosius sukrėtimus, pasirodė esąs veiksmingas amortizatorius, o euro zona vis dar turi tam tikrų struktūrinių trūkumų. Turėdama savo valiutą Lenkija galės greičiau ir lengviau prisitaikyti prie įvairių sukrėtimų nei euro zonos narės. Svarbu tai, kad lenkai mato, jog narystė bendros valiutos zonoje nepadėjo išvengti infliacijos šuolio regiono šalyse – matome labai didelę infliaciją Baltijos šalyse ir Slovakijoje.“
Katovicų ekonomikos universiteto profesorius Eugeniuszas Gatnaras IQ teigė, kad euro zona buvo politinis, o ne ekonominis projektas, todėl joje vis dar yra tam tikrų makroekonominių disbalansų tarp Šiaurės ir Pietų arba tarp didelių ir mažų šalių. „Lenkijai dar per anksti prisijungti prie euro zonos, nes Lenkijos ekonomika vis dar nėra pakankamai stipri ar inovatyvi, nors ir plėtojasi, kad galėtų konkuruoti su Vokietija ar Prancūzija. Mūsų BVP vienam gyventojui vis dar per mažas. 2022 m. jis sudarė tik 74 proc. euro zonos vidurkio“, – dėstė E. Gatnaras. Pasak jo, Lenkija turėtų stiprinti ekonomikos konkurencingumą ir tik pasiekusi BVP vienam gyventojui euro zonos vidurkį turėtų apsvarstyti galimybę įsivesti eurą.
M. Tilindis teigė, kad Lenkijos sprendimas neįsivesti euro slepia ir politinį pragmatiškumą, nes įtemptoje politinėje kovoje itin paisoma gyventojų nuomonės: „Valdančioji dešiniųjų koalicija ir premjeras Mateuszas Morawieckis griežtai pasisako prieš euro įvedimą, opozicijoje esanti Donaldo Tusko Pilietinė koalicija prisijungimo prie euro zonos irgi nelaiko savo pagrindiniu tikslu.“
Duobės lenkiškame greitkelyje
Įspūdingi Lenkijos ekonominiai pasiekimai neturėtų sumenkinti jos laukiančių iššūkių ir iki šiol neišspręstų problemų.
Pasak M. Kušlio, siekiant užtikrinti ekonomikos ir gyvenimo lygio augimą ilguoju laikotarpiu, neužtenka didelių tiesioginių užsienio investicijų ir sėkmingos fiskalinės bei monetarinės politikos: „Vakarų šalių investicijos į pramonę po Šaltojo karo pabaigos leido Lenkijai sėkmingai transformuoti planinę ekonomiką į rinkos ekonomiką. Tačiau, jei Lenkija ilguoju laikotarpiu nenori būti tik pigios darbo jėgos šalis, reikia didinti investicijas į tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, kurios leistų spartinti šalies technologinį progresą ir kurti aukštos pridėtinės vertės produkciją. Tai turėtų būti pagrindinis prioritetas siekiant ilgalaikio gyvenimo lygio augimo.“
P. Bujakas įsitikinęs, kad didžiausias Lenkijos ekonomikos iššūkis – energetikos sektoriaus transformacija: „Energijos šaltinių rūšių derinys yra prasčiausias visoje ES, o akmens anglių dalis energijos gamyboje – didžiausia. Tad artimiausiais metais reikės didžiulių investicijų, patirsime daug išlaidų. Jei šis procesas nebus vykdomas greitai ir veiksmingai, Lenkijos ekonomika gali prarasti konkurencingumą.“
Lenkija 79 proc. elektros energijos gamina iš iškastinio kuro ir pagal šį rodiklį jos padėtis yra blogiausia ES. 2022 m. 69 proc. šalies elektros energijos buvo pagaminta iš anglių ir vos 21 proc. elektros energijos – iš atsinaujinančiųjų išteklių. Tai vienas mažiausių rodiklių ES. Nepaisant didelio atsinaujinančiųjų išteklių energijos potencialo, nacionalinė energetikos perėjimo politika vis dar nėra tokia ambicinga. Šalis iki 2030 m. ketina padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekį iki 32–50 proc., t. y. gerokai mažiau nei Europos Komisijos plano „RePowerEU“ nustatytas 69 proc. tikslas.
Lenkija susiduria ir su demografinėmis problemomis, išgyveno didelę emigraciją, visuomenė sensta ir stokoja darbo jėgos. „Padėtį gali sušvelninti tolesnė imigracija (pastaraisiais metais Lenkija sulaukė daugiausia darbuotojų migrantų ne iš ES šalių tarp visų Bendrijos ūkių) arba pažanga naudojant automatizavimo, robotų ir dirbtinio intelekto technologijas įvairiose ekonomikos srityse“, – teigė P. Bujakas.
Tačiau, kaip IQ sakė Piotras Bartkiewiczius, „Bank Pekao“ ekonomistas, padidėjus migrantų skaičiui reikės keisti dabartinę vykdomą politiką: „Kils iššūkių turėti nuoseklią migracijos politiką ir sugebėti be įtampos integruoti naują darbo jėgą į visuomenę. Taip pat vyriausybė turės pradėti aktyviai finansuoti švietimą, kol kas to nedaroma.“
M. Mazurekas įsitikinęs, kad imigracija ir naujosios technologijos nėra panacėja, reikės atliepti didėjančius atlyginimus ir suvaldyti aukštą infliaciją. „Ilgalaikėje perspektyvoje viskas bus gerai, tačiau kol kas Lenkijos palūkanų normos turės būti išlaikytos aukštesnės (BVP augimo rizika) arba zlotas bus silpnesnis (didesnė infliacija, bet ir būdas išlaikyti tarptautinį konkurencingumą, kol bus sukurti nauji pranašumai). Pereinamasis laikotarpis bus sunkus, tačiau, mano nuomone, perspektyvos vis dar geros“, – kalbėjo M. Mazurekas.
ShutterstockBendrovės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė aiškino, kad posovietinės šalys yra dar gana jauni ūkiai ir tebeišgyvena vadinamąjį konvergencijos procesą, kai dar tik artėjama link brandžių Europos šalių lygio: „Negalime teigti, kad šios šalys labai stabilios. Pastarąjį dešimtmetį jos sparčiai augo, ieškojo konkurencinių pranašumų. Lenkijai nemaža dalimi pasiteisino savarankiška pinigų politika. Tačiau viešųjų finansų valdymas pastaraisiais metais kėlė nemažai klausimų ir nerimo, kad skolos tik didės, nes sprendimai, kuriuos priėmė valdžia ne ekonominių šokų kontekste, buvo gana populistiniai ir valdžios finansams brangiai kainavo. Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio sumažinimas. Tai paprastai netaiklūs sprendimai, kurie kainuoja patiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniu laikotarpiu nepadedantys išlikti tvariame viešųjų finansų valdymo kelyje. Nuo kitų metų pradės vėl galioti fiskalinės ES drausmės taisyklės, kai Lenkijai teks rimtai pagalvoti apie savo viešųjų finansų tvarumą ir kaip įvykdyti tuos pažadus, kuriuos dalijo pastaraisiais metais.“
BEREKLAMOS:
