Lietuviams tai Mažoji Lietuva, lenkams – Warmia i Mazury, rusams – Калининградская область, vokiečiams – Ostpreußen. Bet visi kalba apie tą patį kraštą, esantį tarp Vyslos ir Nemuno, kuriame istorija visuomet buvo žiauri pralaimėjusiems. Įsitvirtindami užkariautojai iš esmės keitė krašto etninę sudėtį, demografiją, visuomenės struktūrą, politinę sandarą ir net kultūrinį kraštovaizdį.
„Kaliningradą nagrinėju ne kaip teritorinį vienį, bet kaip tam tikrą reiškinį. Pokariu apsiriboti nepakanka, reikia atsispirti nuo daug toliau“, – kalbėjo Vilniaus universiteto istorikas Marius Ėmužis.
„Dabartinė Kaliningrado sritis yra viena tų Europos teritorijų, kurioms galima drąsiai pritaikyti istorikų mėgstamą palimpsesto metaforą. Kelis kartus istorijos sluoksniai čia buvo beveik visai nuskutami, ant viršaus bandyta rašyti iš naujo“, – teigė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.
Lietuviai, taip pat lenkai ir vokiečiai turi istorinių ir kultūrinių sentimentų šiai sričiai. „Šimtus metų egzistavo ir kitokia, Prūsijos, Lietuva. Ir, tiesą sakant, lietuvių kultūrai jos reikšmę sunku pervertinti. Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir daugelis kitų atsirado ne Vilniuje ar Kaune, bet Prūsijos Lietuvoje. Tik istorinę šio regiono reikšmę Lietuvai mes ir šiandien dar per mažai suvokiame. Didele dalimi dėl to, kad jau daugiau kaip šimtą metų į jį žiūrima pro „tikrosios“ Lietuvos akinius, o ne bandant pripažinti, kad iš tiesų egzistavo dvi Lietuvos – abi tikros, abi savitos, abi turtinusios lietuviškumą“, – kalbėjo V. Safronovas.
