Vyčio Snarskio pieš.Tautų katilu vadinamame Kaukaze tik Armėnijai, Azerbaidžanui ir Sakartvelui pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Kelyje jos link netrūko kovų ir su regiono galybėmis, ir viena su kita.
Armėnai mėgsta pasigirti savo istorija, prasidėjusia daugiau nei prieš du tūkstančius metų. II a. prieš Kristų Armėnijos kalnyno dalyje (dabartinėje Turkijos teritorijoje) susikūrė Didžioji Armėnija, kuri IV a. pradžioje priėmė krikščionybę ir tapo viena pirmųjų krikščioniškųjų valstybių pasaulyje.
390-aisiais Didžiąją Armėniją pasidalijo Bizantija ir Persija. VII–XI a. sandūroje Armėniją valdė arabai, o XI a. pirmoje pusėje armėnų teritorijas vėl užkariavo Bizantija. Armėnai iš Rytų Romos imperijos pančių išsivadavo tiktai XII a., bet savo valstybės daugiau nebesukūrė – tapo Gruzijos karalystės dalimi. XVII a. pirmoje pusėje per amžius gyvavusios Armėnijos teritoriją pasidalijo Persija ir Osmanų imperija. Tiek persai, tiek osmanai Armėnijos kraštą valdė iki XIX a. pradžios.
2100–750 m. prieš Kristų Kaukazo regiono rytinės Gruzijos dalyje pradėjo formuotis gruzinų, arba kartvelų, tauta. Iki VII a. gruzinai, kaip ir visas Pietų Kaukazas, priklausė Bizantijos imperijai. Aprimus arabų puldinėjimams 1008 m. Gruzija tapo karalyste, kuri gyvavo iki XV a., kai ją užėmė mongolai. Nuo XVI a. gruzinų tautos etninė teritorija tapo dviejų imperijų, Persų ir Osmanų, įtakos zona.
Azerbaidžano valstybė, kitaip nei Armėnija ar Gruzija, senovėje ar viduramžiais sukurta nebuvo. VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorija buvo užkariauta arabų ir islamizuota, o XI–XIII a. krašte įsivyravo tiurkai. Dėl dabartinio Azerbaidžano teritorijos XVII–XVIII a. vyko aršios kovos, kol galiausiai krašte įsitvirtino Persijos ir Osmanų imperijos.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Carų valdžioje
XIX a. armėnų, azerų ir kartvelų istorija klostėsi panašiai. Stiprėjanti ir besiplečianti Rusijos imperija Kaukaze susidūrė su persais ir osmanais. XVIII a. kilus Rusijos ir Turkijos karams, imperatorienė Jekaterina II siekė gruzinus paversti savo sąjungininkais prieš Turkiją, tačiau šis planas neišdegė. Kartvelų žemes į Rusijos imperijos sudėtį XIX a. pradžioje įtraukė caras Pavelas I. Nuo 1803 iki 1878 m. po daugybės Rusijos karų su Turkija ir Persija Rusijos imperija prisijungė dar daugiau Gruzijos teritorijų: Batumį, Artviną, Achalcichę, Potį, Abchaziją.
XIX a. pradžioje įsiplieskus ketvirtajam Rusijos ir Persijos karui persai prarado dabartinį Dagestaną, visą dabartinio Sakartvelo ir didžiąją dalį dabartinio Azerbaidžano teritorijos. 1826 m. kilo penktasis persų ir rusų karas, po kurio carinei Rusijai atiteko visa dabartinė Armėnijos teritorija ir dalis azerų žemių. Rusijai atiteko ne visa azerų gyvenama teritorija, ir ši tauta iki šių dienų liko padalyta tarp dviejų valstybių – Azerbaidžano ir Irano, kuriame, įvairiais duomenimis, gyvena iki 17 mln. azerų.
XIX a. armėnų, azerų ir kartvelų istorija klostėsi panašiai. Stiprėjanti ir besiplečianti Rusijos imperija Kaukaze susidūrė su persais ir osmanais.
Kaukazo regione įsitvirtinus carinei Rusijai, daugėjo keliautojų, rašytojų pasakojimų apie mažai ištyrinėtą kalnuotą kraštą. Nuo XIX a. vidurio rusų rašytojai savo atsiminimuose aprašė Kaukazo kalnų grožį ir išskirtinį dėmesį skyrė Gruzijai, kurią vadino rusiškąja Italija.
ShutterstockNors daugelis rašytojų XIX–XX a. pradžioje Kaukazą vaizdavo kaip didingų kalnų ir ramybės oazę, čia buvo pralieta daug kraujo. Labiausiai sukrėtę to laikotarpio įvykiai – 1915–1917 m. jaunaturkių vykdytas armėnų genocidas, per kurį nužudyta, skirtingų šaltinių vertinimu, 1–2 mln. armėnų.
Laisvės gurkšnis
1917 m. kilus bolševikų revoliucijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą susilpnėjus Rusijos imperijai, trims Pietų Kaukazo tautoms prasivėrė galimybių langas. 1918 m. įkurtas Specialus Užkaukazės komitetas tų metų balandį sujungė Armėniją, Azerbaidžaną ir Gruziją į Užkaukazės demokratinę federacinę respubliką, kuri gyvavo vos mėnesį – gegužę visos trys šalys paskelbė nepriklausomybę. Praėjus dvejiems metams, 1920-ųjų sausį, Paryžiaus taikos konferencijoje Azerbaidžano nepriklausomybė buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės, ir azerai pradėjo rašyti, nors ir trumpą, savo nepriklausomybės istoriją.
Vis dėlto tarp kaimynių tvyrojo įtampa. Azerai siekė atgauti Armėnijai priklausančias buvusias Rusijos provincijas. 1919-aisiais prasidėjo pirmieji armėnų ir azerų susirėmimai dėl Nachičevanės, Kalnų Karabacho ir Siuniko teritorijų. Po metų nepriklausomą Armėnijos valstybę užpuolė Osmanų imperija, reikalavusi grąžinti dalį teritorijų, tačiau šiems planams sutrukdė įtaką regione susigrąžinantys rusai, tik dabar su sovietine vėliava. Gruzija taip pat neišvengė karo. Gruzinai ir armėnais susirėmė dėl Lori ir Džavachetijos provincijų, kuriose nuo XIX a. daugiausia gyveno armėnai.
Kaukaze iki šiol nėra dialogo kultūros, todėl konfliktai sprendžiami impulsyviai.
Nepriklausomybę atkūrusios Kaukazo valstybės gyvavo neilgai. Pirmasis krito Azerbaidžanas, kurį Raudonoji Armija okupavo 1920 m. balandį, po to, tų pačių metų lapkritį, atėjo Armėnijos eilė.
Istoriko, Vilniaus universiteto docento Algirdo Jakubčionio teigimu, Pietų Kaukazo šalys buvo spaudžiamos iš visų pusių – čia įtakos ribas stumdė Rusija, Turkija ir Iranas. „Stalinas niekada nepripažino Kaukazo respublikų teisių į egzistavimą, nes, jo įsitikinimu, Sovietų Rusijoje turėjo vyrauti griežtas centralizuotas valdymas, – pasakojo A. Jakubčionis ir atkreipė dėmesį, kad šis gruzinų tautybės SSRS lyderis nevengė eksperimentuoti su Kaukazo tautomis: – Stalinas manė, kad, suvienijus visas respublikas, ryšiai tarp Kaukazo tautų sustiprės. Vis dėlto iš to beveik nieko neišėjo.“
Azerbaidžano okupacija dar labiau sustiprino armėnų ir azerų nesutarimus. Iki XXI a. užsitęsusius Kalnų Karabacho karus užprogramavo būtent Stalinas, šią armėnų gyventą teritoriją perdavęs valdyti sovietiniam Azerbaidžanui.
Paskutinė iš visų Kaukazo regiono valstybių 1921 m. vasarį buvo užimta Gruzija. „Tuo metu Gruzija buvo viena stipriausių Kaukazo respublikų, turėjo savo kariuomenę. Gruzijos užėmimas prasidėjo nuo vietos komunistų sukilimo, o po 12 valandų į šalį įžygiavo Raudonoji armija“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Shutterstock1921–1922 m. sandūroje Sovietų Rusija Gruzijoje paskelbė Adžarijos ir Pietų Osetijos autonomines sritis. Nuo 1931-ųjų autonomine sritimi paskelbta ir Abchazija.
1922 m. gruodžio 13 d. buvo įkurta Užkaukazės Federacija, kurią sudarė sovietinės Armėnija, Gruzija ir Azerbaidžanas. Netrukus, gruodžio 30 d., naujasis darinys kartu su sovietinėmis Baltarusija, Rusija ir Ukraina sujungti į Sovietų Sąjungą.
Tačiau ir ši Pietų Kaukazo tautas vienijusi sovietinė federacija gyvavo neilgai. Pagal 1936 m. SSRS konstituciją Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija tapo sovietinėmis socialistinėmis respublikomis.
Sienų inžinerija
Žlugus Sovietų Sąjungai, Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas tapo nepriklausomomis valstybėmis su sovietinės okupacijos metais nubraižytomis valstybių sienomis. Tik Iranas greitai pripažino naująją Azerbaidžano valstybę ir sienas, nes baiminosi azerų pretenzijų į jų istorines žemes. Dėl kitų sienų XX a. pabaigoje kilo daugybė etnoteritorinių konfliktų.
„SSRS manipuliavo tautomis – kas perkėlė tautas, keitė mažumų ir daugumų santykius regionuose, vykdė demografinę inžineriją ir kūrė etninius konfliktus. Pavyzdžiui, dalis ingušų buvo perkelti į Centrinę Aziją ir Sibirą. Taip pat buvo sudaryti dirbtiniai dariniai iš Šiaurės ir Pietų Osetijų“, – pasakojo Sakartvele gyvenanti Kaukazo ekspertė Regina Jegorova-Askerova.
Anot jos, beveik visi etnoteritorinių konfliktų židiniai – SSRS pakraščiuose: „Jei dabar pažvelgtume į buvusios SSRS žemėlapį, matytume, kad visuose pakraščiuose yra etnoteritoriniu pagrindu susidariusių konfliktų židiniai: ar tai būtų Moldova ir Padniestrė, ar Čečėnija ir Ingušija, Dagestanas, Abchazija, Kalnų Karabachas, Krymas ar kiti karšti taškai tarp Uzbekistano, Turkmėnistano ir Tadžikistano.“ Pietų Kaukaze iki šiol daugybė neišspręstų konfliktų rusena dėl nacionalizmo ir derybų stokos. „Kaukaze iki šiol nėra dialogo kultūros, todėl konfliktai sprendžiami impulsyviai“, – IQ sakė R. Jegorova-Askerova.
BEREKLAMOS:
