Vyčio Snarskio pieš.Tautų katilu vadinamame Kaukaze tik Armėnijai, Azerbaidžanui ir Sakartvelui pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Kelyje jos link netrūko kovų ir su regiono galybėmis, ir viena su kita.
Armėnai mėgsta pasigirti savo istorija, prasidėjusia daugiau nei prieš du tūkstančius metų. II a. prieš Kristų Armėnijos kalnyno dalyje (dabartinėje Turkijos teritorijoje) susikūrė Didžioji Armėnija, kuri IV a. pradžioje priėmė krikščionybę ir tapo viena pirmųjų krikščioniškųjų valstybių pasaulyje.
390-aisiais Didžiąją Armėniją pasidalijo Bizantija ir Persija. VII–XI a. sandūroje Armėniją valdė arabai, o XI a. pirmoje pusėje armėnų teritorijas vėl užkariavo Bizantija. Armėnai iš Rytų Romos imperijos pančių išsivadavo tiktai XII a., bet savo valstybės daugiau nebesukūrė – tapo Gruzijos karalystės dalimi. XVII a. pirmoje pusėje per amžius gyvavusios Armėnijos teritoriją pasidalijo Persija ir Osmanų imperija. Tiek persai, tiek osmanai Armėnijos kraštą valdė iki XIX a. pradžios.
2100–750 m. prieš Kristų Kaukazo regiono rytinės Gruzijos dalyje pradėjo formuotis gruzinų, arba kartvelų, tauta. Iki VII a. gruzinai, kaip ir visas Pietų Kaukazas, priklausė Bizantijos imperijai. Aprimus arabų puldinėjimams 1008 m. Gruzija tapo karalyste, kuri gyvavo iki XV a., kai ją užėmė mongolai. Nuo XVI a. gruzinų tautos etninė teritorija tapo dviejų imperijų, Persų ir Osmanų, įtakos zona.
