ShutterstockJūsų rankose laikomą „iPhone“ surinko kinai, bet gamykla priklauso Taivano verslininkams
Taivanas XX a. ne veltui buvo vadinamas vienu iš keturių Azijos tigrų. 1953 m. bendrasis vidaus produktas (BVP) siekė 1,7 mlrd., 2020 m. – 668 mlrd. JAV dolerių, BVP vienam gyventojui išaugo atitinkamai nuo 208 iki 28,3 tūkst. JAV dolerių. Ekonomika nuo 1950-ųjų šuoliavo kone kasmet apie 10 proc. ir tik apie 2000 m. kiek stabtelėjo. Šiuo metu Taivanas yra sparčiausiai augantis Azijos ūkis – plėtros tempu 2020-aisiais aplenkė ne tik Kiniją, bet ir likusius tris tigrus: Singapūrą, Pietų Korėją ir Honkongą.
Sunkiai pirmuosius metus po nenusisekusio pilietinio karo išgyvenusi sala sėkmingai įvykdė žemės ūkio reformą, o JAV parama padėjo suvaldyti hiperinfliaciją ir ištraukti kone pusę populiacijos virš skurdo ribos. Tačiau didelių plotų žemės ūkiui ir naudingųjų iškasenų neturinčio Taivano vadovybė netruko suvokti, kad ekonomikai auginti reikia prekybos ir gamybos. Po žemės reformų dėmesys nukrypo į industrializaciją, infrastruktūros kūrimą ir švietimo kėlimą. JAV subsidijos skatino greitai gaminti ir dar greičiau eksportuoti.
Iš pradžių bandęs remtis protekcionizmu, Taivanas greitai atvėrė savo rinkas užsienio investicijoms – pradžioje japonams, vėliau ir kitiems, susiviliojusiems pigesne darbo jėga ir gana geru darbuotojų išsilavinimo lygiu. Mainais už darbuotojų mokymus užsienio įmonės galėjo kurtis žemų mokesčių teritorijose. Tai netrukus davė dividendų – vien šeštajame ir septintajame dešimtmečiais šalies industrializacijos lygis kilo sparčiau nei Didžiosios Britanijos ir Japonijos. Taivanas ėmė greitai atitrūkti nuo komunistinės Kinijos.
