ScanpixKeliu, kuriuo Baltijos valstybės nužengė per tris dešimtmečius, mėgina sukti Ukraina, Baltarusija ir Moldova. Joms sekasi kiek skirtingai, tačiau kliūtys panašios: tenka kovoti ne tik su Rusijos įtaka – susiskaldžiusios ir pačios visuomenės, ir valstybių elitas.
Ukrainos kova trunka jau 17 metų ir ji – dramatiškiausia. Baltarusija dar tik bunda. O Moldovoje dvejuose pastaruosiuose rinkimuose – pirma prezidento, po to ir parlamento – pergalę šventė provakarietiškos jėgos.
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorės Dovilės Jakniūnaitės, šiose valstybėse susiformavo du skirtingi politiniai elitai – viena grupė mato save kartu su Vakarais, kita dėl skirtingų idėjinių ar ekonominių priežasčių siejasi su Rusija. Vyksta kova dėl valstybės, kokia bus Ukraina, Baltarusija ar Moldova.
„Ukrainos atvejis parodė, tai gerai supranta Moldova ir net Baltarusija, – neįmanoma sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu, turėti ir Rusijos, ir Vakarų palankumą, – aiškino profesorė. – Tai nepatinka Rusijai ir ji imasi griežtų, kategoriškų priemonių „įtikinti“, o Vakaruose atsiranda abejonių dėl šių šalių įsipareigojimų.“
Ukraina turi aiškų pasirinkimą, ir alternatyvos valstybėje dominuojančiame diskurse nebėra. Moldova stengiasi, bet kova dar nebaigta, nepaisant dabartinių pergalių. „Baltarusijoje, kaip matome, yra štilis blogąja prasme“, – teigė D. Jakniūnaitė.
Kelio atgal nebėra
Ukraina pirmąją krizę dėl noro gręžtis į ES išgyveno dar 2004 m. kartu su Oranžine revoliucija. Tuo metu taikūs, Ukrainos valdančiųjų – ar juolab Rusijos – agresijos nepaskatinę protestai pasiekė pergalę, taip pat pakeitė visos Ukrainos veidą.
„Ko gero, ribinis lūžis Ukrainoje įvyko 2004 m., kai žmonės pajuto, kad turi teisę rinktis, jų sąmonėje pradėjo formuotis nacionalinis identitetas“, – svarstė analitikas Marius Laurinavičius.
2004 m. Kremliaus statytinis Viktoras Janukovyčius taip ir netapo prezidentu, tačiau vietoj jo į postą atėjęs proeuropietiškas Viktoras Juščenka nesugebėjo ištesėti savo pažadų. 2010 m. V. Janukovyčius laimėjo rinkimus, bet Ukraina per šešerius metus spėjo labai pasikeisti – nuo žiniasklaidos, kuri suprato savo kaip arbitro vaidmenį, iki visuomenės, kuri išmoko nebebūti stumdoma.
Būtent šis visuomenės savivertės ir tautinio identiteto jausmas pagelbėjo dar po ketverių metų stovint Maidano aikštėje. Šįkart V. Janukovičius spruko į Rusiją, tačiau ukrainiečiai sulaukė keršto – Krymo aneksijos ir karo Donbase.
Ukraina, kaip ir Baltarusija, Rusijos suvokiama kaip duotybė – Maskvos įtaka esą nekvestionuojama. Kol prie Baltarusijos vairo stovi Aliaksandras Lukašenka, Kremlius dar gali raminti save išlaikant kontrolę. Tačiau 2014 m. „Euromaidanas“ parodė, kad Rusijos įtaka regione sparčiai silpsta.
„Permainos pačios savaime katalizuoja žmonių norą spręsti, o tada atsiranda ir daugiau veiksnių, galinčių lemti žmonių norą judėti Vakarų link, – aiškino M. Laurinavičius. – Net ir kalbant apie paprasčiausius buitinius dalykus akivaizdu, kad nei Rusija, nei Baltarusija, nei Ukraina negyvena taip gerai, kaip net neturtingiausios ES šalys.“
Nieko nuostabaus, kad Maskva nesiruošia taip lengvai paleisti Ukrainos iš glėbio – tai ne tik bandymas išlaikyti savo įtakos sferą, bet ir parodyti kitiems, kas laukia pasipriešinusiųjų.
Vietoj J. Janukovyčiaus po „Euromaidano“ išrinktas prezidentas Petro Porošenka pradžioje sulaukė didelio palaikymo, tačiau jau 2016 m. reformos sustojo – kovoti su korupcija buvo sunkiau, nei atrodė iš pradžių. P. Porošenkos populiarumas krito ir 2019 m. rinkimuose jis pralaimėjo jokios politinės patirties neturinčiam Volodymyrui Zelenskiui.
Ko gero, ribinis lūžis Ukrainoje įvyko 2004 m., kai žmonės pajuto, kad turi teisę rinktis, jų sąmonėje pradėjo formuotis nacionalinis identitetas.
Maža to, buvęs prezidentas šiuo metu tampomas po teismus dėl jam mestų kaltinimų 2018 m. neteisėtai skyrus Ukrainos žvalgybos vadovą. Pats P. Porošenka kaltinimus vadina politiniu susidorojimu, o Vakarų valstybės ragina išlaikyti teismų sistemos skaidrumą ir neišnaudoti jos senoms sąskaitoms suvesti.
Svarbiausiu V. Zelenskio rūpesčiu išlieka atkurti taiką separatistiniuose regionuose, kur kiekvieną dieną žūsta ukrainiečių karių, o civiliams gyvenimas tampa nepakeliamas. Vis dėlto jis gali mažai ką padaryti be pačios Rusijos noro derėtis – net ir turėdamas trečią pagal dydį kariuomenę Europoje Kijevas yra gerokai per silpnas mesti iššūkį Maskvai. V. Zelenskiui derėtų labiau susikoncentruoti į kitus vidaus politikos klausimus, tęsti reformas ir kovą su korupcija.
O kas po A. Lukašenkos?
Po nelegalių prezidento rinkimų praėjusį rugpjūtį prasidėję protestai Baltarusijoje vis dar tęsiasi – tiesa, gerokai silpnesni. Vis dėlto šįkart baltarusiai jaučiasi nuėję per toli ir paaukoję per daug, kad galėtų sustoti.
27 metus valdžioje sėdintis diktatorius yra įspraustas į kampą. Netekęs legitimumo visame pasaulyje, jis prieglobstį tegali rasti Maskvoje – nors supranta, kad ir čia jis nėra naudingas ir mėgstamas. Vos Kremlius ras sprendimą, kaip stabilizuoti situaciją Baltarusijoje nepraradus savo įtakos, A. Lukašenka bus patrauktas. Svarbiausias klausimas, ar su tuo taikysis bundanti Baltarusijos visuomenė.
„Nepaisant įvykusios revoliucijos, jos rezultatai dar nematomi, jos geopolitinė orbita visiškai neaiški – net ir tie žmonės, kurie nori nuversti A. Lukašenką ir turėti mažų mažiausiai demokratinius rinkimus, nėra nei dauguma, nei vieningi. Vieni norėtų mažesnės Rusijos įtakos, kiti – didesnės, kitiems išvis jokio skirtumo“, – teigė M. Laurinavičius.
Žingsnis po žingsnio
Moldova, viena skurdžiausių Europos valstybių, 2013 m. su ES pasirašė Rytų partnerystės sutartį ir lėtai, bet ryžtingai žingsniuoja Vakarų link.
1991 m. pabaigoje, dieną prieš formaliai griūvant SSRS, nepriklausomybę paskelbusi valstybė devintąjį dešimtmetį išgyveno skaudžiai. SSRS dirbtinai sukurtą Moldovą į skirtingas puses traukia trys grupės – prorusiški slavai, rumunai (jie sudaro apie 85 proc. valstybės populiacijos) ir turkų krikščionių ortodoksų gaugazų mažuma.
Dar 1992 m. slavai Rusijos tiekiamais ginklais atsiriekė teritorijos dalį ir pavertė ją autonominiu Padniestrės regionu, o 1994 m. kiek taikiau iškilo Gaugazijos autonomija. Kalbas dėl likusios Moldovos prijungimo prie Rumunijos malšina būtent šis valstybės padalijimas, kuris tarptautiniu mastu nepripažįstamas.
Didžiulė emigracija tarsi lazda su dviem galais – didelė dalis šalies ekonomikos priklauso nuo emigravusių gyventojų pinigų srautų namo, tačiau prarasdama jauną darbo jėgą valstybė negali atsigauti. 2007 m. Rumunijai įstojus į ES ir nuo 2014-ųjų bendrijai suteikus Moldovos piliečiams bevizį režimą, o daliai gavus ir Rumunijos pasus, emigracija tik išaugo.
„Moldovoje lieka didžiulė Rusijos įtaka, gana ryškus visuomenės susiskaldymas, trukdo milžiniška korupcija, – vardijo M. Laurinavičius. – Yra ir natūrali trauka, nes Moldova turi gerą pavyzdį ir ryšius su Rumunija, ir ta trauka veikia.“
BEREKLAMOS:
