Vyčio Snarskio pieš.Idealiame pasaulyje Lietuva apie migracijos sistemą rimčiau būtų pradėjusi galvoti ne per vadinamąją 2021-ųjų imigrantų krizę, o prieš 10 ar 15 metų.
Migracijos departamentui būtų skirtas didesnis finansavimas, paruoštos aiškios gairės, kiek ir kokių imigrantų norime priimti, užmegzti tvirti dvišaliai santykiai su šalimis, kurios juos, atrinktus iš anksto bei motyvuotus dirbti, galėtų atsiųsti. Integracija vyktų gerokai sklandžiau, nes atvykę imigrantai dėl gausių viešųjų paslaugų iškart mokytųsi lietuvių kalbos, sužinotų vietos papročius ir jų laikytųsi bei gerai sutartų su savo kaimynais. Daugiau užsieniečių čia įleistų šaknis ir, tapę visuomenės dalimi, praturtintų ir ekonominį, ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą, pagerintų demografinius rodiklius, o ne išvyktų į kitas ES valstybes, palikę Lietuvą kaip tarpinę stotelę į geresnį gyvenimą.
Tačiau idealiame pasaulyje negyvename, ir jau kelerius metus sprendimų priėmėjai, verslininkai, valstybės tarnautojai bei paprasti Lietuvos piliečiai migracijos politiką tampo į visas puses tarsi antklodę, kurios visiems niekaip neužtenka. Kol vyksta antklodės dalybos, kenčia Lietuvos ekonomika ir saugumo situacija, auga ksenofobija.
Ekspertai teigia – imigracija Lietuvai būtina, tačiau ją reikia kontroliuoti (plačiau apie tai skaitykite straipsnyje „Kiekybė ir kokybė“). Kaip šiuo metu atrodo mūsų imigracijos sistema?
