Europos Komisijos nuotr.Galėdami valdyti palūkanų normas centriniai bankai turi du tikslus – jas sumažinant padėti ekonomikai, kai ši patiria sunkumų, arba jas pakeliant pristabdyti infliaciją ar augimo tempą, kai kyla perkaitimo grėsmė.
Augant ekonomikai paprastai didėja ir infliacija, o gąsdinantys jos skaičiai abiejose Atlanto pusėse tiek Federalinę rezervų sistemą (FED), tiek Europos centrinį banką (ECB) verčia ieškoti seniai stalčiuose numestų įrankių ir imtis palūkanų normų. Jos, smarkiai sumažintos kovojant su finansų krize, sąstingiu ir pandemija, taip ir liko arti nulio ar net žemiau jo, ir beveik nebuvo liestos pastaruosius penkiolika metų vyraujant žemai infliacijai ir nerimui ypač Europoje dėl trapaus atsigavimo. Esminis klausimas – kaip mėginant įveikti infliaciją neįvaryti ūkių į recesiją?
Iniciatyvos ėmėsi FED – gegužę 0,5 procentinio punkto pakėlė JAV dolerio palūkanų normą ir žada ją didinti dar tris kartus šiais metais. Liepos 21 d. posėdžiausiantis ECB normą greičiausiai kilstels 0,25 procentinio punkto, kuri dabar yra –0,5 proc. ir dar liks neigiamoje zonoje. Manoma, kad vėliau ECB dar padidins palūkanų normą ir šiais metais ji išnirs virš nulio.
Kodėl ECB, nepaisydamas itin aukštos infliacijos, neskuba kelti palūkanų normų ir elgiasi itin atsargiai? „Centrinių bankų pinigų politika veikia per tam tikrą laikotarpį – įprastai dvejų metų, todėl sprendžiama pagal prognozes. Griežtos priemonės pasireikštų po 2–3 metų, kai ekonomika galbūt bus grįžusi į normalų lygį, ir tuomet jai pakenktume“, – kalbėjo Sigitas Šiaudinis, Lietuvos banko Pinigų politikos skyriaus vadovas.
