FreepikPraėjusiais metais akcijų rinka patyrė nuosmukį, dabar atsigauna. Ko finansų rinkos dalyviams tikėtis 2023-iaisiais? „IQ verslo“ studijoje – dr. Lukas Macijauskas, „Synergy Finance“ bendraturtis ir fondų valdytojas.
– Patyrusi smūgį akcijų rinka atsigauna. Kas tai lemia?
– Finansų rinkos turi sezoninius ir istorinius dėsningumus. Nėra taip, kad jos amžinai kyla, bet nėra taip, kad jos amžinai krenta po to kilimo. Kadangi praeitais metais buvo neblogas pakritimas, visiškai natūralu, kad po jo yra kažkoks sugrįžimas prie normų vidurkių ir panašiai. Apie tai kalbame gal nuo kokio spalio mėnesio, žiūrint iš statistinės pusės, 40 metų istorija: jeigu pasaulio akcijos per 12 mėnesių nukrenta daugiau negu 20 proc., per kitus trejus metus nė karto nėra buvę, kad nebūtų teigiamo rezultato. Matyt, kad rinkos į tai reaguoja ir bando peržengti tą baubų liniją, kurią turėjome praeitais metais.
– Jūsų nuomone, kaip atrodys šių metų rinka?
– Šiais metais, atrodo, yra mažiau nežinomųjų, kuriuos matėm praeitais metais, nes vėlgi buvo pokovidinės infliacijos šokas, kur centriniai bankai turėjo smarkiai vytis augančią infliaciją, keldami palūkanas. Investuotojams nepatinka per greiti kėlimo tempai, kai nežinai, kiek čia kels, kiek greitai ir kas nutiks. Šis dalykas, atrodo, sprendžiasi – kovo mėnesį JAV centrinis bankas, matyt, gal ir stabdys savo kėlimo programas. Tai bus vienas iš tokių neramumų, nuimtų nuo stalo. Taip pat atrodo, kad Kinija po nesėkmingo nulinės kovido politikos atsidaro. Tai vėlgi lengvesnis atsikvėpimas visam pasauliui, nes Kinija yra pasaulio gamykla – kai ji nedirba, visi kažkurioje vietoje pradeda stresuoti. Atrodo, kad ši problema sprendžiasi.
Mūsų regione vis dar jaučiamas karinis konfliktas, Rusijos invazija į Ukrainą, bet bendrai žiūrint pasaulio kontekste, kas nėra taip arti šito karo, pradeda jį užmiršti ir nelabai žino, kas su kuo kariauja. Visi grįžta prie savo namų problemų, ekonomikos aktualijų. Jeigu nenutiks naujų netikėtumų, kaip klimato katastrofa, cunamiai, ugnikalnio užsiveržimai arba nenusileis ateiviai, galbūt sakytume, kad šie metai bus ramesni negu praeiti. Bet ar jie bus teigiami, ar bus rekordiniai metai, labai sunku pasakyti, nes įvairių situacijų būna, kad ir po neigiamų metų kiti nebūna fantastiškai geri, bet, kaip minėjau, manome, kad per trejus metus turėsime teigiamą rezultatą. Remiantis statistika, kitaip nėra buvę.
– Minėjote pandemiją. Per ją atsirado daug smulkių investuotojų, kurie sukėlė ir nemažai sumaišties. Ar jie vis dar yra įtakingi žaidėjai?
– Smulkūs investuotojai kaip pavieniai, kurie prisijungę prie savo paskyros daro sprendimus, nėra labai rimtas rinkos dalyvis. Pagrindiniai pinigai yra nusėdę į pensijų ir draudimo fondus, kuriuos tie patys smulkūs dalyviai netiesiogiai veikia.
Daug kam atrodo, kad fondų valdytojai čia viską valdo, bet iš tikrųjų nuotaikas ir madas diktuoja tų pasaulio investuotojų, tarp jų ir smulkių, kurių yra masė, jų psichologinė elgsena ir sveikata ir kai jiems atrodo, kad viskas gerai, tada jie linkę didinti riziką. Tie pinigai toliau plaukia į fondus, kurie toliau perka. Kai jie išsigąsta ir sunerimsta, kad kažkas gali būti blogai, o jie dažniausiai vėluoja, jie pradeda reaguoti, kai kažkas jau blogai, kai nukrenta akcijos 20–30 proc. Tada jie gali mažinti riziką, bandyti išeiti iš rizikingų pozicijų, eiti į obligacijas ir panašiai. Kai ta masė sukruta, tada būna didžiausi judesiai. Šiaip tai pavieniai užėjimai ar išėjimai nėra labai reikšmingas rinkos pastūmimas į priekį ar atgal.
– Kaip įvertinate, kad rinkai bus ar jau yra blogai?
– Mes remiamės statistiniu modeliavimu ir tyrimais. Mūsų pagrindinis išskirtinumas nuo tradicinių valdytojų, kad mes absoliučiai neteikiam jokio svorio analitiniam talentui. Savo disertacijoje teko nemažai nagrinėti šią temą, kur matom, kad finansų rinkų analitikai labai silpnai nuspėja ateitį. Silpnai iki tokio lygio, kad jie net nepataiko krypties kaip praeitais metais.
Tai nėra tragedija ar problema, tačiau pasaulis yra per daug nenuspėjamas, jame labai daug atsitiktinumų kaip COVID-19 pandemija. Galbūt buvo virusologų perspėjimų, bet kur prasidės, kaip prasidės – nieko nežino. Karo ekspertai irgi nenuspėjo, kas ir kaip čia bus. Tad kai tokių dalykų nutinka labai daug, ekonomikos prognozė, darant prielaidas, kaip seksis vienai ar kitai rinkai ar įmonei, ilgainiui sunkiai pasiteisina.
Mes labiau žiūrim į rinkos nuotaikas. Jeigu rinkos dalyviai jaučiasi gerai ir perka, dažniausiai laikosi tam tikra inercija. Mes save vadiname inercijos investuotojais, mums aktualu, kad kažkur vystytųsi kažkokia tema, paskui kurią ateina pinigai, ir mes sakom, kad ji gali vystytis metus, penkerius ar dešimt. Mes taip labiau dalyvaujam ir dabar galim pasakyt, kad istoriškai prastokai geriau atrodė pastaruosius 10 metų besivystančios rinkos, labai įspūdingai atrodė technologijų akcijų sektorius, galbūt kažkuriuo metu matysime apsivertimą ir iš naujo atrastą besivystančių rinkų temą, nes prieš 15 metų retas lietuvis nebuvo investavęs į kokią nors Braziliją, Kiniją, Rusiją, Indiją.
Dabar retas ten investavęs, ir tai vyksta globaliu mastu. Bet tai gali apsiversti ir mes tokių situacijų ieškom, kai matysim, kad pinigai vėl atranda tą rinką ir tos kainos, palyginti su kitais regionais ir kainų indeksais, atsigauna greičiau arba kyla daugiau, mes va taip sistemingai bandome sekti madas, bet neprisirišam ilgam periodui. Investuojame dažniausiai mėnesiui, ir jeigu kas nors keičiasi, vėl galime kažką kardinaliai pakeisti.
– Kokia dalis kapitalo yra naudojama spekuliuoti, o kokia dalis vertei auginti?
– Finansų rinkose nedidelė suma skirta aktyviai prekybai, lošti ir panašiai. Tam yra atskiros turto klasės, žaislai, kaip sakom, kriptovaliutos. Ten galime nevartoti žodžių „vertės kūrimas“. Bendrai vertė yra subjektyvus dalykas, filosofinis klausimas, ar finansų rinkos yra didelės, ar mažos vertės, bet kol kas atrodo, kad kapitalizmas yra tokia santvarka, kuri veikia geriausiai, ir žmonija lygtais pasiduoda toms taisyklėms, kad yra geriau investuoti, nes yra verslai, kurie uždirba, jeigu jie uždirba, jų akcijų kainos gali kilti, dažniausiai taip ir yra, ir daugelis investuoja, kad dalyvautų pasaulio kapitalizmo diskotekoje. Aišku, yra dalis investuotojų, kurie pavargsta nuo to periodinio investavimo, nuo nuosaikaus, tvarkingo, racionalaus investavimo ir nori paįvairinti. Tokių atskirų fondų, temų, turto klausių yra. Bendram pasaulio kontekste tokia dalis yra maža, išauga vienu ar kitu momentu, bet tai nėra pasaulį valdantis elementas.
– Pastaraisiais metais kylantys startuoliai nesiveržia į akcijų rinkas, bet ieško privačių investuotojų. Kaip manote, kas tai nulemia?
– Startuoliai yra kaip kokie paaugliai. Jie talentingi, didelį potencialą turintys paaugliai, bet jie dar negali savęs išlaikyti, nes dar gyvena su tėvais, jie dar negeneruoja teigiamo pajamų srauto. Bet jie turi didelį potencialą, jie visada nori išeiti iš namų. Tas išėjimas iš namų ir pasidarymas IPO yra daugelio siekiamybė, bet tas momentas, kai geriausia išeiti, kai viskas yra gerai, kai tėvai turi pinigų, kad tu galėtum į tuos mokslus išvažiuoti į užsienį, į geriausią universitetą, apie kurį svajoji.
Kai yra ekonominė recesija, finansų rinkos, investuotojai gali užsukti čiaupą ir pasakyti, kad dabar teks palaukti, todėl jie dar laukia. Jie norėtų eiti, bet tiesiog jiems pasakyta, kad kiti 12 ar 17 mėnesių gali būti labai vidutiniški šeimai, tad tuos mokslus atidedame porai metų. Ne nuo jų noro priklauso, o nuo rinkos situacijos, kad dabar nėra geras metas išeiti į tą pasaulį ir būti savarankiškiems.
– Paminėjot žaislus. Kriptovaliutos susidūrė su ne viena reputacine krize. Kas laukia šios rinkos?
– Labai plati tema. Jeigu kripto suprantame kaip kriptovaliutas, sakyčiau, kad tai labai maža viso to kriptorevoliucijos, renesanso, pridėtinės vertės dalis. Niekas neperka valiutų siekdamas uždirbti iš valiutų, nes retai kada perkam Šveicarijos franką, Kanados dolerį, kad turėtume portfelį tikėdami, kad šimtą kartų pabrangs valiutos. Nors kripto visgi vadinama valiuta, žmonės ją laiko ne kaip valiutą, kaip kažkokį stebuklingą, galingą, daug uždirbsiančią finansinę priemonę. Jeigu tai yra valiuta, ji kol kas nepasiteisino. Nežinau, kiek kartų jums teko pirkti picą ar gauti algą, ar mokėti už telefono sąskaitą kriptovaliutomis. Man irgi neteko.
Daug kitų priemonių, kurios puikiausiai veikia, kriptovaliuta to klausimo nesprendžia. Pagrindinis klausimas, ar tai gerai, ar blogai, kriptovaliuta iš principo veikia, bet pritaikomumas bus tik ateityje. Kai realiojoje ekonomikoje bus sprendžiamos realios problemos, pavyzdžiui, kaip europiniu mastu turėti blokų grandine paremtą diplomų registrą. Kaip sužinoti, kad žmogus tikrai baigė universitetą? Kai kurios įstaigos turi kažkokią duombazę, kitos neturi, trečia net svetainės neturi, tad kaip sužinoti apie diplomą? Tam galėtų būti bendras decentralizuotas registras. Bet čia jau visai kitos temos ir kalbame kaip apie internetą 1995 m. Kripto klausimas buvo tas, kad tik prasidėjus internetui jau siūloma „Uber“ programėlė, nors dar telefono net nėra. Manau, viskas priešaky, bet ne valiutos bus tas klausimas, apie ką mes kalbėsim, ar kripto turi prasmę.
– O apie ką kalbėsime, jūsų nuomone?
– Manau, kad žmonija dar nėra pasiruošusi decentralizacijai. Bet tas klausimas artėja. Girdėsime, kad ir centriniai bankai paleis virtualias valiutas, popierinis pinigas tikrai eina į pabaigą, ir manau, kad kažkiek asimiliuosis tos temos, kad kripto bandė išspręsti problemą, kad atgyvenęs tas popierinis pinigas, bet centriniai bankai anksčiau ar vėliau tai pasidarys. Visi pinigai bus kripto, tik jie bus prižiūrimi ir centralizuoti. Ar tai bus decentralizuoti?
Nebūčiau linkęs manyti, nes matom, kaip būtų sunku, jei per pandemiją centriniai bankai nebūtų įšokę į ekonomiką ir nenuraminę tiesiog, nes jie gali spausdinti pinigus ir tai yra vienas iš kapitalizmo, finansų rinkų, pastarojo dešimtmečio geriausių išradimų, tad kripto kaip tik bando tai spręsti, kad šios valiutos turi limituotą kiekį, kiek yra – tiek. Tai yra skambi, romantizuota frazė, realybėje nelabai turi prasmės.
JWPLAYER_MAIN:1826
