Kas geriau atskleistų prancūziškąjį požiūrį į tarptautinę politiką, Rusiją ar NATO, jei ne Bernard’as Guetta, buvęs žurnalistas, dabar Europos Parlamento narys, ataskaitos „Rusija ir mes: 7 pastebėjimai ir pasiūlymai“ autorius? Su juo IQ biuro Briuselyje vadovas Evaldas Labanauskas kalbėjosi apie NATO smegenų mirtį, Baltijos šalių ir Prancūzijos požiūrio į Rusiją skirtumus, silpstantį Vladimiro Putino režimą.
– Prieš tapdamas europarlamentaru padarėte neprastą žurnalisto karjerą. 1987–1990 m. net dirbote tuomet vis dar sovietinėje Maskvoje. Gal galite papasakoti plačiau, kaip ten atsidūrėte ir ką matėte?
– Tai buvo mano pasirinkimas, nes iki tol labai ilgai domėjausi komunistinėmis šalimis ir pačiu komunizmu. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai dar buvau labai jaunas žurnalistas ir dirbau kairiosios pakraipos savaitraštyje, kuris buvo socialdemokratiškas ir net antikomunistiškas, susidomėjau sovietiniais disidentais. Po kelerių metų ir kelių susitikimų su tais pačiais disidentais, kurie paliko sovietinį bloką, supratau, kad disidentai – tai ne tik moralinis, bet ir politinis fenomenas. Taip pat pirmasis komunistinių šalių evoliucijos ženklas arba pabaigos pradžia, nors tai ir atrodė labai tolima ateitis. Tiesa, komunizmo pabaiga tuomet buvo labai nauja mintis, bet aš ja patikėjau.
Galiausiai vienas didžiausių Prancūzijos dienraščių „Le Monde“ pateikė man pasiūlymą, kurio negalėjau atsisakyti – keliauti į Vieną ir „dengti“ visą Vidurio Europą, t. y. tuometes „liaudies demokratijas“. 1979 m. gruodį persikrausčiau į Vieną. Kitų metų rugpjūtį prasidėjo įvykiai Gdansko laivų statykloje, Lenkijoje, ir aš ten buvau nuo pat pradžių, aprašiau visą „Solidarumo“ istoriją.
