Antrojo pasaulinio karo iniciatoriai buvo du totalitariniai režimai – ne tik nacių, bet ir sovietų, įsitikinęs britų istorikas ir rašytojas Rogeris Moorhouse’as. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis piešė to meto įvykių paveikslą.
– Šiemet minime 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pakto – nepuolimo sutarties bei slaptų jos protokolų – aštuoniasdešimtmetį. Kokiame kontekste ir kokiais motyvais remiantis sudarytas šis susitarimas?
– Vokietijos fiureriui Adolfui Hitleriui, manau, tai buvo padėtis, į kurią jis pateko ne savo noru. Kitaip tariant, prancūzai ir britai jam paskelbė šachą ir matą. Tad nacių partijos lyderis buvo priverstas ieškoti priemonių, pirmiausia diplomatinių, kaip iš tos situacijos išsivaduoti. A. Hitleris svarstė, kad galbūt galėtų pakartoti Miuncheno susitarimo, pagal kurį Čekoslovakija turėjo Sudetų kraštą perduoti Vokietijai, scenarijų. Tačiau jo šį kartą nepalaikė Prancūzija ir Didžioji Britanija.
Tai privertė A. Hitlerį griebtis susitarimo su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Jis žinojo, kad Sovietų Sąjungos lyderis garsėja revizionistinėmis pažiūromis, panašiomis į paties Vokietijos nacių lyderio. A. Hitlerio siūlymas turėjo patenkinti slapčiausius J. Stalino troškimus: Rytų Lenkija, Baltijos valstybės, Suomijos ir Besarabijos teritorijos mainais į sutartį. A. Hitleris buvo neįmanomai dosnus, siūlydamas SSRS tai, kas iš tiesų jam nepriklausė. Tai matė kaip laikiną susitarimą, ateityje padėsiantį jam įgyvendinti tikrąjį tikslą – A. Hitleris norėjo žygiuoti į Rytus, idealiu atveju prisijungti Ukrainą, Baltarusiją, Rusijos teritorijas, nors ir tuo metu dar nežinojo, kaip tai padarys.
