Kai rankose laikai turtingos šalies pasą, leidžiantį nuolat gyventi 28 ES valstybėse, nesusimąstai, kiek migracijos barjerų vis dar egzistuoja, teigė britų savaitraščio „The Economist“ užsienio naujienų redaktorius Robertas Guestas. Su juo IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė kalbėjosi apie laisvę, migracijos iššūkius ir geopolitinius lūžius.
– Neretai pokalbis apie politiką prasideda nuo asmeninės patirties. Tai subjektyvus, tačiau dažnai vertingas veiksnys, vertinant priimamus sprendimus. Ar galima geopolitiką, tarptautinius santykius paaiškinti vieno žmogaus istorija?
– Britų rašytojas George’as Orwellas yra pasakęs, kad laisvė reiškia galimybę teigti, jog du plius du yra keturi – tai yra sakyti tiesą ir nebūti nubaustam. 1993 m. Estijos prezidentas Lennartas Meri Hamburge, Vokietijoje, savo kalboje teigė, kad Sovietų Sąjunga buvo okupavusi Baltijos valstybes. Šiandien taip tvirtinti mums atrodo normalu. Tačiau tuo metu vienas renginyje dalyvavusių Rusijos valdžios pareigūnų demonstratyviai paliko auditoriją. Jis tikėjo, kad Sovietų Sąjunga buvo geras dalykas, kad Baltijos valstybės prie jos prisijungė savanoriškai.
Vilniuje yra memorialas Baltijos keliui. 1989-aisiais 2 mln. žmonių susikibo rankomis į grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Tuomet Estijos, Latvijos ir Lietuvos populiacija sudarė vos 7 mln. žmonių, įskaitant kūdikius, prie lovos prikaustytus ligonius ir rusų kareivius. Net du iš jų dalyvavo neteisėtoje demonstracijoje. Žmonės laikė plakatus su kūju ir pjautuvu greta nacių svastikos. Jie norėjo parodyti, kad nėra skirtumo tarp sovietinio ir nacistinio režimo, tik sovietai užsibuvo ilgiau ir nužudė daugiau žmonių. Taigi, Baltijos valstybių gyventojams sakyti, kad jie patyrė okupaciją, yra tas pats, kaip pakartoti, kad du plius du yra keturi.
