Istorikas ir žmogaus teisių aktyvistas Robertas Van Vorenas įsitikinęs, kad kolektyvinės traumos, sukeltos kruvinų XX a. įvykių, paliko gilias žaizdas daugelio europiečių pasąmonėje. Marijai Lariščevai profesorius teigė, jog Lietuva nėra išimtis – tolimesnis jos gyvenimas priklausys nuo to, ar sugebėsime persvarstyti istorijos puslapius iš naujo.
– Prieš kelis mėnesius su bendraminčiais surengėte konferenciją „Mintys apie kitą Rusiją“. Kalbant apie istorines traumas ir atsakomybę už tautos praeitį susidaro įspūdis, kad tai aktualu būtent tik „kitai Rusijai“ – asmenims, nesutinkantiems su valdžia, kuri žaidžia patriotizmo didinimo žaidimą. Kas svarbiau – patriotizmas ar istorijos faktų priėmimas?
– Vienas dalykas neprieštarauja kitam. Tikriems patriotams Rusijoje reikėtų pripažinti, kas nutiko jų valstybėje ir kokia žala padaryta šalims kaimynėms. Tai – tikras patriotizmas, nes tai yra šalies istorijos dalis. Daugelis rusų būtent taip ir daro. Jie bando susigrąžinti prarastą praeitį, dokumentuoti terorą, žmogžudystes ir konfliktus su savo šalies gyventojais.
Vienintelė problema ta, kad dabartinė valdžia Rusijoje skatina ir remia visiškai kitokią patriotizmo formą, kai tikrasis patriotizmas tapo nusikalstamas. Vienas mano draugas šiuo metu yra prieglobstyje Vokietijoje. Jis dirbo su organizacija „Memorial“. Viena jo veiklų organizacijoje buvo lietuvių tremtinių kapinių valymas ir restauravimas. Bičiuliui pavyko pabėgti dieną prieš valdžiai planuojant jį suimti. Jam pareikšti visiškai melagingi kaltinimai – neva neteisėtai kirto medžius. Jie visada stengsis ką nors rasti ir už ko nors užsikabinti. O iš tikrųjų jiems tiesiog nepatiko, kad draugas mėgino saugoti nusikalstamo lietuvių deportavimo į Sibirą įrodymus.
