Idealiame pasaulyje teisėjas turėtų būti absoliučiai objektyvus ir nuo nieko nepriklausomas. Tačiau realybėje teisėjams tenka laviruoti tarp nelengvų sprendimų, teisiniuose procesuose nuolat dalyvaujančių institucijų ir tarnybų, turinčių savų interesų, visuomenės, politikų nuomonių ir spaudimo, galiausiai – ir tarp Europos Sąjungoje gimstančių praktikų. Kas gali paveikti teisėjus ir kaip jie apsaugoti (ar gali apsisaugoti) nuo poveikio? Apie tai – žurnalisto Dominyko Griežės pokalbis su Teisėjų tarybos pirmininke, laikinąja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke Sigita Rudėnaite.
– Teisėjų bendruomenė pastaruoju metu skiria nemažai laiko teisėjų nepriklausomumui užtikrinti. Vienas ryškesnių pavyzdžių – Vilniaus miesto apylinkės teisme kilusi istorija, kai teisėja Inga Štuopienė ėmė kelti klausimus dėl buvusio teismo pirmininko įgaliojimų ir valdžios. Kitas mažiau paliestas dalykas – jei teisėjai siekia karjeros, vienas rodiklių yra Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) išduodamos pažymos. Jeigu teisėjui užkertamas kelias kilti karjeros laiptais ir jis mano, kad dėl to kalta STT pažyma, ar jis gali su ja susipažinti ir apeliuoti?
– Į tai reikėtų žiūrėti plačiau. Tai, ką jūs sakote, vyksta, bet iš esmės teisėjas žino, kad kažkas apie jį yra teikiama, dar kai nebūna teisėju, nes Teismų įstatyme nurodyta: jeigu nori tapti teisėju, turi pereiti procedūrą, per kurią Valstybės saugumo departamentas (VSD) patikrina, ar gali dirbti su valstybės paslaptimi.
Pagal pareigas teisėjas turi teisę į valstybės paslaptį sudarančią informaciją, tai aiškiai parašyta įstatyme. Nacionalinė teismų administracija (NTA) teikia užklausą VSD, šis patikrina tam tikrus duomenis, aplinkybes ir teikia išvadą. Teisėjų atveju rašo, ar asmuo gali dirbti su valstybės paslaptimi. Tada viskas gerai. Bet jei, tarkime, būna išvada, kad ne, pagal mūsų vertinimą konkrečiam asmeniui negalima suteikti teisės dirbti su valstybės paslaptimi, tada pretendentui grąžinami dokumentai, jis, be abejo, sužino, kad grąžinimo pagrindas yra tai, jog VSD nelaiko jo patikimu. Tokiu atveju asmuo gali skųsti NTA veiksmus, dokumentų grąžinimą, tuomet bus ginčas būtent dėl VSD vertinimų.
O dėl STT pažymų – nėra taip, kad kokiame nors teisės akte būtų sureguliuota, tiesiai šviesiai surašytos taisyklės, procedūra. Bet iš esmės, praktiškai tai, be abejo, vyksta, nes patikimumui patikrinti net ir valstybės tarnautojams yra procedūros, galima kreiptis į STT ir gauti informaciją.
Praktiškai tai daro Prezidento kanceliarija, tačiau ta informacija, kurią pateikia STT, nėra matoma teisėjui. Nors iš esmės teisėjams iki šiol nebuvo reikalo su ja susipažinti, nes Prezidentas turi diskreciją teikti asmenį arba jo neteikti karjerai. Būna, kad neteikia konkretaus teisėjo paaukštinti, bet tai nėra kaip nors motyvuojama. Mes iš tikrųjų nė vienas nežinome, kodėl – gali būti dėl kitų priežasčių, gali būti dėl STT pažymos, tačiau ta pažyma niekada oficialiai nėra įvardijama kaip priežastis, kodėl neteikiama.
Nesu girdėjusi, kad, kol ji oficialiai netampa kokio sprendimo pagrindu, kas nors būtų kėlęs tokį klausimą. Vertinant teoriškai, be abejo, taip galėtų būti – teisė į informaciją apie mane, kurią turi kitos valstybės institucijos, ji, aišku, ne absoliuti, bet ginama. Bet kadangi nėra išdėstyto reguliavimo, tvarkos, tai daugiau vyksta susiklosčiusių tradicijų pagrindu.
Vertinant praktiškai – jei norėčiau apskųsti ką nors dėl STT, aš tiesiog nežinau, ką jie pateikė. Nėra reguliavimo, kad man pateiktų tai, ką apie mane kažkas parašė. Dėl to kol kas tai nebuvo tapę taip aktualu, kad kas nors būtų ėmęsi teisinių procedūrų ir tai sureguliavę. Geriausia, jei tai būtų kaip Teismų įstatyme surašyta.
Prezidentas savo sprendimų nemotyvuoja, jis turi diskreciją pasirinkti asmenį arba jo nepasirinkti. Kokia ta tikroji priežastis, dažniausiai lieka iki galo neatsakyta. Ir tai neskundžiama – teisėjas gali skųsti atrankos komisiją, tačiau Prezidento negali. Toks pas mus šiuo metu yra reguliavimo mechanizmas.
– Tokiu atveju į administracinį teismą eiti su skundu teisėjas negali?
– Jei turime mintyje panašią situaciją, kai Advokatūra kreipėsi į teismą su klausimu, ar pas juos buvo naudoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, kur Strasbūre yra jų byla, ten pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą gali klausti kad ir STT, ar prieš mane buvo vykdyti kokie nors veiksmai, rinkta informacija. Jei pateikti atsakymą atsisako, pagal įstatymą ginčas gali prieiti iki apygardos teismo. Aš manau, kad toliau būtų galima ir Konstitucijos pagrindu kitaip spręsti.
O teisėjams tiesiog niekada nebuvo ši dalis tokia aktuali ar reikšminga, kad dėl to būtų kilęs klausimas. Mes neturime galimybės žinoti, kokiu pagrindu Prezidentas nepasirenka vieno ar kito.
– Pasitikslinsiu. Jeigu teisėjas norėtų daryti karjerą, tačiau Prezidentas dėl tam tikrų priežasčių jo neteikia, tai teisėjas gali tik įtarti, kad galbūt STT pažyma tokiam sprendimui turėjo įtakos, bet jis negali to pasitikrinti?
– Manau, kad toks teisėjas gali paklausti Prezidento, kokia informacija apie jį yra. Ar man visą informaciją, ar ne visą teiktų, jau kitas klausimas – nėra tų absoliučių teisių. Tačiau manau, jei jau apie teisėją būtų tokia informacija, kuri nesuderinama su teisėjo veikla, tai Prezidentas, matyt, neapsiribotų vien tuo, kad šią informaciją laikytų pasidėjęs.
Bet niekas praktiškai to nėra bandęs. Be to, net jei iš STT ir kitų institucijų pateiktoje informacijoje nieko nėra, tai dar nereiškia, kad Prezidentas konkretų asmenį teiks.
Kadangi Prezidentas turi diskreciją teikti ar neteikti, bet tokie sprendimai nėra motyvuojami, dėl diskrecijos viskas gerai, bet dėl motyvavimo yra problema – tam tikras motyvavimas visgi turėtų būti.
Mes nuolat turime diskusiją su prezidentūra, kodėl tas kandidatas pasirinktas, o ne kitas. Kažkiek pavyksta išgirsti, kažkiek ne, bet nuoseklaus argumentavimo ir motyvavimo praktikos tiesiog nėra.
– Hipotetinė situacija: ambicingas teisėjas siekia karjeros, atsiranda galimybė pakilti aukščiau, tačiau mėginimas sustoja prezidentūroje. Teisėjas nusiteikia laukti kitos progos ir iki jos ištaisyti savo trūkumus. Jis kreipiasi į prezidentūrą su klausimais, dėl kokių pagrindų nesulaukė paaukštinimo, kaip vienas pagrindų nurodoma STT teikta informacija, tačiau ji nėra detalizuojama. Ar tokiu atveju toks teisėjas turi kokią nors išeitį, galbūt netradiciniais būdais siekti nuginčyti šią informaciją ar ją sužinoti?
– Pirmiausia gali siekti įsitikinti, ar tam tikra informacija yra objektyvi, teisinga. Manau, kad teoriškai tai galima – kiekvienam žmogui įstatymas garantuoja teisę reikalauti, kad institucija pateiktų apie jį turimą informaciją. Institucija, aišku, gali nepateikti, įstatyme numatytos išimtys, kai informacija nepateikiama dėl svarbesnių interesų, pavyzdžiui, gali pakenkti vykdomam tyrimui, yra kitos aplinkybės, kurios pateisina.
– Tačiau praktiškai to padaryti niekas nebandė.
– Nesu to girdėjusi, nes niekas dar nėra pasakęs, kad buvo patekęs į tokią situaciją. Tai nėra buvęs aktualus klausimas.
– Galima vertinti, kad tokioje situacijoje STT turi galios svertą, kuriuo gali bandyti derėtis su potencialiu kandidatu. Ar yra saugiklių, kitokių mechanizmų, kad vienokių ar kitokių pasiūlymų sulaukę teisėjai turėtų į ką kreiptis?
– Šiaip mes preziumuojame, kad nei STT, nei tuo labiau teisėjas tokių susitarimų neturėtų daryti – tai yra ta pati korupcija. Teoriškai vertinant, daug priklauso nuo to, kaip teisėjas įsivaizduoja, koks yra tas neteisėtas poveikis. Jeigu tiesiog ateina prokuroras ar kitas pareigūnas ir pateikia prašymą sankcionuoti kokį nors veiksmą, jeigu tiesiog pateikiamas tas prašymas, kiekvienas teisėjas turi labai paprastą instrumentą tam atsispirti – tu tiesiog nesankcionuoji, atsisakai duoti leidimą ir viskas. Bet jeigu tai pereina prie ko nors, kas peržengia įstatymo ribas, priklauso, kokio lygio yra bandymas paveikti teisėją. Gali būti prieita iki kreipimosi į bet kurias institucijas, kurios gali kontroliuoti STT. Aišku, yra administracija, teismų savivalda.
Aš manau, kad kiekvienas teisėjas, jeigu jau dirba teisėju, turėtų sugebėti įvertinti tokį dalyką ir jam atsispirti. Vien tai, kad tau atneša prašymą sankcionuoti kokį nors veiksmą ir taikyti kokias nors priemones prieš konkretų žmogų, nėra joks spaudimas – tai normali veikla. Bet jeigu būtų imtasi išreikšto spaudimo, yra kontrolės mechanizmai ir toms institucijoms.
– Paminėjote, kad VSD, prieš asmeniui tampant teisėju, pasisako dėl galimybės jam dirbti su valstybės paslaptimi pripažinta informacija. Anksčiau teisėjai taip pat buvo priklausomi nuo leidimo dirbti su slapta informacija, vėliau Konstitucinis Teismas (KT) pripažino, kad toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
– Buvo keliamas klausimas, ar teisėjui galima prieiti būtent prie valstybės paslaptį sudarančios informacijos, nes mes neturime leidimo. Iki tol nebuvo tiesiai įtvirtinta, reikia ar nereikia leidimo teisėjams, o tuomet KT pasakė, kad pagal pareigas, jeigu jau esi teisėjas, tu gali gauti tą informaciją. Jeigu jos gauti negali, tu negali būti ir teisėju.
Išties iš pradžių nebuvo aišku, nes visiems lyg ir reikia gauti leidimą, o teisėjams kažkodėl ne. Kadangi aš to leidimo negaliu pateikti, tuomet negalėčiau gauti informacijos. Dabar jau seniai to nebėra, visi pripažino doktriną.
– Yra koks nors skirtumas tarp teisėjų ir prokurorų šiuo aspektu?
– Jeigu prokuroras neturi leidimo, jis irgi nėra prokuroras. Tik tiek, kad jam tą leidimą reikia atskirai gauti. Prokurorui išduodamas leidimas, gali būti situacija, kad jis panaikinamas. Jeigu tau jį panaikina, tu netenki pareigų. Teisėjų atveju tokia situacija negalima – jei yra kokia nors medžiaga, kuri nesuderinama su teisėjo veikla, tai sprendžiama kitaip.
– Ar toks reiškinys, kai prokuroras yra priklausomas nuo šios periodiškai suteikiamos pažymos dirbti su slapta informacija, nedaro įtakos jo nešališkumui? Jei prokuroras yra politiškai neparankus arba jo veikla neįtinka vadovybei, po kurio laiko atsiranda būdas jį pašalinti, nesuteikus jam galimybės dirbti su slapta informacija.
– Nemanyčiau, nes tai yra skundžiama. Tarkime, VSD sprendimas gali būti skundžiamas, tokių bylų administraciniuose teismuose ne dėl prokuroro, bet dėl kitų pareigybių yra buvę. Tada nepakanka, kad VSD tiesiog pasakytų „ne“, turėtų būti motyvuojama ir argumentuojama tam tikromis aplinkybėmis. Jeigu ginčas persikelia į teismą, tada tai patikrinama.
Gal prokurorai galėtų geriau pasakyti, ar jaučia, kad galbūt bandoma jiems daryti kokią nors įtaką, bet patikros mechanizmas šiuo metu yra svarbiausias dalykas. Negalime paneigti, kad vis dėlto tam tikri duomenys turi būti renkami, jie turi būti kontroliuojami, kartu ir tie subjektai, kurie juos renka, turi būti kontroliuojami. Juk kai kurios valstybės institucijos negali būti atskirtos nuo patikros, ar žmogus patikimas.
– Paminėjote Lietuvos advokatūros siekius Strasbūre. Ji turi vieną argumentą – teisėjai sankcionuoja daugiau nei 99 proc. jiems pateikiamų prašymų dėl sekimo veiksmų. Pavyzdžiui, 2019 m. teikti 904 prašymai, du iš jų atmesti. Ar šis procesas yra tiesiog formalus, ar specialiosios tarnybos taip gerai atlieka savo pareigas, kad visi šie prašymai yra patenkinami?
– Tai, kad tenkinama tokia dalis prašymų, nieko daugiau nepasako, tik kad didžiąja dalimi tie prašymai yra patenkinami. O ar jie patenkinami pagrįstai ar nepagrįstai, kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas atskirai – negali daryti išvados, kad teismas nežiūri, ką sankcionuoja. Galbūt prašymai tenkinami dėl to, kad pareigūnai labai atsakingai juos teikia.
Be to, kontrolė paskui vis tiek vyksta – teismui nagrinėjant bylą kiti teismai vertina prašymų dėl sekimo veiksmų pagrįstumo. Jei matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai pradėti visiškai be pagrindo, taip gauti įrodymai nepriimami kaip įrodymai, kad ir kaip tai būtų nemalonu kai kuriems proceso dalyviams.
Nėra taip, kad, jeigu jau sankcionavo, niekas vėliau nė pirštu neprilies. Vertinami įvairūs klausimai, kaip nusikalstamo modelio imitavimas, privačių asmenų įtraukimas. Ten tokių dalykų būna, kad, sakant neteisiškai, tiesiog įrodymai būna išbrokuojami, jei matoma, jog neteisėtai pradėti rinkti.
Vienas taisytinas dalykas galėtų būti, kad dabar pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą kriminalinės žvalgybos subjektai gali patys pasirinkti teisėjus, į kuriuos kreipsis dėl sankcijų, vadovaudamiesi tuo principu, kad reikia išlaikyti konfidencialumą. Jie patys nusprendžia, kur jiems Lietuvoje nuvažiuoti, kuris apygardos teismas bus tas, kuris sankcionuos. Tai nereiškia, kad teismai daro ką nors netinkamai, bet tai visiškai neatitinka to principo, kad teisėjai turėtų būti atsitiktinai parinkti. Jei visais kitais atvejais taikomas toks principas, kodėl neturėtų būti taikomas ir šiuo atveju.
Naujoje įstatymo redakcijoje galbūt į tai bus atsižvelgta, galbūt ir neatsižvelgta.
– Prieš keletą metų žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad itin daug leidimų sekti išduoda Šiaulių apygardos teismo teisėjas Boleslovas Kalainis. Nors įstatymai nepažeisti, situacija buvo tokia, kad klausimų visgi kilo, kodėl pareigūnai važiuodavo pas vieną teisėją, galų gale – kokie jo ryšiai su šiais pareigūnais?
– Dėl to ir sakau – jei tai būtų sureglamentuota, kad visgi tie subjektai negalėtų laisvai pasirinkti teisėjo, tokių situacijų nebūtų. Jos natūraliai kelia žmonėms prielaidų, klausimų. Mes, teisininkai, to nedarome, bet iš tikrųjų tai gali žmonėms sukelti tam tikrų įtarimų, pamąstymų. Kodėl turėtų būti taip? Galbūt reikėtų tokių situacijų vengti, tuomet daugiau pasitikėjimo būtų tiek teismais, tiek pačiais kriminalinės žvalgybos subjektais.
– Europos kontekste lietuviai labai mėgsta kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Populiarus naratyvas – kadangi Lietuvoje teisingumo nepasieksi, bandoma jo ieškoti už šalies ribų. Pastaruoju metu būta kreipimųsi ir dėl sekimo. Ar pastaraisiais metais buvo atvejų, kad teisėjų savivaldai būtų tekę atsižvelgti į EŽTT sprendimus dėl taikytų sekimo priemonių?
– Buvo atvejų dėl nusikalstamų veiksmų imitacijos, dėl provokacijos, ar ji peržengė ribas, ar galima prisijungti [pareigūnams – aut. past.], jeigu gaunama informacija, kad kas nors ketina daryti nusikaltimą – galima prisijungti, bet negalima peržengti ribos ir pradėti provokuoti.
Tačiau mūsų teisėjai EŽTT praktiką stebi ne todėl, kad tai būtų Lietuvos teismuose kylančios klaidos. Mes šią praktiką sekame, nes privalome ja vadovautis.
– Esama nuomonės, kad EŽTT sprendimai pernelyg nutolę nuo realios situacijos, juos sunku įgyvendinti.
– EŽTT, matyt, nejaučia aplinkos, kurioje mes ginčus nagrinėjame. Mums dažnai atrodo šiek tiek kitaip nei EŽTT, mes, pavyzdžiui, bendrai žinome ir nepateikiame argumentų dėl aplinkybių, kurios Lietuvoje yra visiems suprantamos. Strasbūre EŽTT teisėjai yra nutolę nuo lietuviškos realybės. Keliami standartai ir praktika, nėra taip paprasta numatyti, kaip ta praktika plėtosis.
– Viena aktualiausių pastarųjų dienų problemų – Baltarusijos sukelta pabėgėlių krizė. Lietuvoje tvarkomasi paprastai – migrantai išstumiami atgal į Baltarusijos teritoriją. Tačiau baiminamasi, kad EŽTT tokią praktiką gali įvertinti kaip nederamą. Kad ir koks humaniškas toks požiūris būtų, Lietuvai jį įgyvendinti būtų sudėtinga. Koks, jūsų vertinimu, galėtų būti EŽTT sprendimas ir kaip Lietuvai reikėtų tuomet elgtis?
– Tai labai sunkus klausimas, apie jį daug kas dabar diskutuoja. Labai sunku prognozuoti, nes ši situacija iš principo yra unikali. Nesu girdėjusi tokio atvejo, kad pabėgėliai iš kitos valstybės būtų buvę sąmoningai siunčiami. Kai anksčiau Europoje būdavo pabėgėlių krizės, jie patys atplaukdavo jūra, patekdavo kitais keliais.
Šitas situacijos išskirtinumas gali būti pateisinimas, kad visgi nebūtų taikomos tradicinės konvencijos nuostatos, kad ne visi jie turėtų būti traktuojami kaip pabėgėliai.
Anksčiau žinojome, jog negalima taikyti kolektyvinio vertinimo, kad visi atvykėliai yra neteisėti arba visi negali gauti prieglobsčio. Ši praktika, manau, turi būti išlaikyta kažkokiu lygiu, dabar ji ir išlaikyta – bent jau humanitariniais tikslais pabėgėlių labai mažai, bet patenka į Lietuvą.
Dabar administraciniai, apylinkių teismai nagrinėja [pabėgėlių – aut. past.] bylas ir bando taikyti tą praktiką, įstatymą, koks jis buvo iki šiol, tarkime, dėl sulaikymo. Iš tikrųjų ne kiekvienas turėtų būti uždarytas kalėjime – to niekada nebuvo. Tos grupės yra pažeidžiamos, asmenys turėtų įsipareigoti likti Lietuvoje tam tikrose vietose, bet kad visi būtų uždaryti laisvės atėmimo sąlygomis – to niekad nėra buvę.
Tačiau dabar jau patiriame spaudimą iš politikų, inicijuojami nauji įstatymų pakeitimai, kad į įstatymą reikėtų tiesiai įrašyti, jog teismas negali skirti jokios kitokios priemonės, išskyrus praktiškai tų asmenų sulaikymą. Iš visų pusių ta situacija labai sudėtinga, taip pat teismams – spaudimas teismams yra labai didelis.
Galų gale yra 3 konvencijos straipsnis, kuris draudžia išsiųsti į kilmės valstybę bet kokį neteisėtą migrantą, kad ir koks jis būtų, jeigu ten jam gresia kankinimas ar mirties bausmė. Yra sudėtingų ir sunkiai suderinamų dalykų – kaip jie išsispręs, aš nežinau, bet galime tikėtis, kad gal tai paaiškės keičiantis Europos Sąjungos, Europos Komisijos pozicijai. Gal iš tikrųjų bus pasižiūrėta, kad ši situacija nėra standartinė.
S. Rudėnaitė
- 1987 m. Vilniaus universitete įgijo teisininkės kvalifikaciją.
- 1988–1997 m. Utenos advokatų kontoros advokatė.
- 1997–1999 m. Utenos rajono apylinkės teismo teisėja.
- 1999–2000 m. Aukštesniojo administracinio teismo teisėja.
- 2002–2003 m. Vilniaus apygardos teismo teisėja. 2003–2004 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja.
- 2004–2008 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja.
- Nuo 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, nuo 2012 m. ir Civilinių bylų skyriaus pirmininkė.
- Nuo 2020 m. Teisėjų tarybos pirmininkė.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Advokatas“ (Nr. 3, 2021 m.), kuris leidžiamas bendradarbiaujant Lietuvos Advokatūrai ir IQ redakcijai.
BEREKLAMOS:
