Vytis SnarskisMoralinė atsakomybė privalo būti politikos varomoji jėga, įsitikinęs prezidentas Valdas Adamkus. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis sakė, kad per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos visuomenė padarė didelę pažangą, tačiau išsivaduoti iš sovietmečiu suformuotų elgesio rėmų dar nepavyko.
– Santykiai su kaimyne Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos užsienio politikos krypčių. Kokius esminius jų kūrimo etapus išskirtumėte ir kuo grįstumėte?
– Svarstant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir norint suprasti, kas sieja abi šalis, verta grįžti į istoriją, ieškoti svarbiausių bendradarbiavimo lūžių. Visų pirma, manau, reikėtų padėkoti buvusiam Lietuvos prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Aš manau, kad jis buvo vienas pirmųjų atsikuriančiose Lietuvoje ir Lenkijoje, žengusių pirmuosius žingsnius, siekiant mažinti įtampą ir pamiršti istorinę neapykantą, pradėjusią formuotis po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, paskatintą konflikto dėl Vilniaus.
Mano prezidentavimo laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos santykiai, politikos analitikų žodžiais tariant, įgijo „auksinių“ pavadinimą. Tai, mano nuomone, padiktavo gyvenimo sąlygos. Europos persitvarkymas ir nuolatinė grėsmė iš kaimynų Rytuose vertė Europos valstybes apsispręsti, kuriuo keliu jos nori eiti. Mes, ieškodami geriausio varianto, radome jį dviejose tarptautinėse organizacijose – ES ir NATO. Man pavyko išlaikyti gerus santykius ne tik su tuomečiu Lenkijos lyderiu Aleksanderiu Kwaśniewskiu, bet ir prie valstybės vairo vėliau stojusiu Lechu Kaczyńskiu. Svariai prie to prisidėjo mūsų bendras interesas tapti NATO nariais. Tiek Lietuvai, tiek Lenkijai tai buvo valstybės saugumo klausimas, o to priežastis taip pat buvo labai aiški: mūsų kaimynas Rytuose, kurio agresyvi laikysena jaučiama iki šiol.
