Asmeninis archyvasPrabėgo dar vieni metai, kurie įvairiomis spalvomis nuspalvino mūsų valstybės teisinę pusę. Šiandienos politikoje matome daug svarbių diskusijų apie teisinę valstybę, ypač susijusių su teisingumo sistema, teismų nepriklausomumu ir politiniu spaudimu teisminiam procesui.
Keli politiniai įvykiai ir sprendimai gali turėti didelę įtaką teisinės valstybės principams ir jų įgyvendinimui. Stebime neįtikėtinų pavyzdžių, kaip kėsinamasi į teisės viršenybę, griaunamas pasitikėjimas teisine sistema, kaip valdančioji dauguma stengėsi jėga prastumti projektus ir kokios skylės puikuojasi mūsų įstatymuose. Tačiau sulaukėme ir pergalių, pavyzdžiui, ginant vaikų teises ir asmens privatumą.
Kalbant plačiau, gal verta būtų pasigilinti, kaip gerai ar blogai dirba mūsų teisinės valstybės mechanizmas. O kad mechanizmas dirba, tai tikrai – Lietuvoje turime jau beveik 11 tūkst. galiojančių įstatymų.
Apžvelkime, ką šiais metais galime vadinti sėkmingais sprendimais, o ko galbūt nelabai. Kalbama ir apie ESO, ir apie „čekiukų“ skandalą, ir apie priimtas pataisas, leisiančias vaikams kreiptis teisinės pagalbos. Taigi pabandome išskirti po 5 šių metų teisines sėkmes ir nesėkmes.
Pradėti galima nuo nesėkmių:
Mokesčių reforma – svarbiausias metų projektas, kurio visi labai laukė, tačiau išėjo „niekas“. Tai puikus pavyzdys, kai stengiamasi parodyti, kas yra valdžia, neįsiklausant ir nekuriant dialogo. Projektas žlugo svarstymo stadijoje – ir nenuostabu – visgi neįvertinti ekspertų argumentai, nepateikti skaičiai ir sumanipuliuota statistika puikiai atspindi tai, kaip valdančioji politinė jėga žiūri į įstatymleidystę.
Vadinamasis „čekučių“ skandalas – dar vienas dėmesio vertas įvykis. Atskleidė, kad visgi neveikia teisėtvarkos institucijų antikorupcinės ir prevencinės veiklos mechanizmas. Kaip galima leisti „įsisavinti“ valstybės ir savivaldybės lėšas pagal imituojamas paslaugas? Beje, politiniai vertinimai atskleidė, kad politinės atsakomybės yra vengiama, o tai ne tik mažina pasitikėjimą politine valdžia, bet ir užkoduoja ateities politinius sprogimus ir skandalus. Problema – nekuriami teisiniai mechanizmai politikų teisinei atsakomybei.
Tai monopolinės paslaugos ir atsakomybės neišvengiamumo principo akivaizdžiai netinkamas pavyzdys. Spalio mėnesį Valstybės kontrolė, atlikusi auditą, paskelbė, kad 2018–2021 m. kiekvienas elektros vartotojas už elektros skirstymo paslaugas ESO sumokėjo vidutiniškai 88,8 euro daugiau, nei turėjo. Suskaičiuota, kad gyventojai ir verslas ESO permokėjo 160,2 mln. eurų. Nustatyti elektros kainų skaičiavimai (algoritmai) sudarė galimybes ne vienus metus gauti nepagrįstas pajamas ir jas išsimokėti akcininkams dividendų būdu, o dabar siūlomas žalos kompensavimas ir jo trukmė teisiškai yra nepateisinami. Kas ir kaip sudarė algoritmus – nutylima. Kas, kada ir kiek permokėjo – irgi paslaptis. Teisėtas ir sąžiningas žalos grąžinimo mechanizmas – irgi neatskleidžiamas.
Dar vienas neapgalvotas ir skubotas sprendimas – galimo smurto orderis. Per pirmus 3 mėnesius nuo priėmimo išduota beveik 5500 arešto orderių; policija pati panaikino 50 proc. apskųstų orderių, o 25 proc. jų panaikino teismai. Tai kam naudingas toks orderis? Jeigu jau įvyko smurtas – tai ne orderis išduodamas, o pradedamas ikiteisminis tyrimas, o orderis išduodamas, kada tiesiog yra prielaida, jog smurtas kils. Ar ne geriau būtų turėti bent šiokį tokį išdirbtą mechanizmą, kaip reikėtų dirbti su orderio prašančiu ir gaunančiu? Ši gausiai taikoma priemonė yra laikina ir ji savaime niekaip nesprendžia šeimoje galinčių kilti ir kylančių konfliktų.
Įstatymai yra būtini teisinei valstybei, bet ar Lietuva neįsibėgėjo per daug? Šiandien galiojančių Lietuvoje įstatymų yra 10 891, LR Vyriausybės nutarimų – 60 796. Jeigu mes dabar galiojančius įstatymus bandytume perskaityti skaitydami po 1 valandą kiekvieną darbo dieną, tai užtruktume 1938 darbo dienas, arba 7 metus ir 9 mėnesius. Lyginant mus su kitomis šalimis, atrodome kaip olimpiniai čempionai – per dvejus metus Prancūzija priima 29 įstatymus, Vokietija – 115, Lenkija – 191, o mes – 695. Tik lyginant reikia nepamiršti ir ženkliai besiskiriančio gyventojų skaičiaus. Tad klausimas vienas – ar mes išlaikome įstatymų kokybę, ar atliekame įstatymo poveikio vertinimą? Atsakymas – ne. Ar politikai prisiima bent politinę atsakomybę už netinkamų įstatymų gamybą?
Bet nustumiant į šoną nesėkmes, kai kuriais įvykiais galima ir pasidžiaugti – tad be didelių įvadų, padiskutuokime, ką gero mums atnešė šie metai:
Laimėjome kovą prieš jau anksčiau aptartą mokesčių reformą. Susivienijus visuomenei (54 organizacijoms), Advokatūrai parengus mokesčių skaičiuoklę, ekspertams vieningai pareiškus, kad pateikta mokesčių „reforma“ priešina visuomenę, neigiamai palies visus mokesčių mokėtojus, neišspręs mokesčių perskirstymo problemos, valdančiajai daugumai nepavyko jėgos principu stumiamos reformos pateikti balsavimui. Galime pasidžiaugti, kad išvengėme dar vieno skubos tvarka priimto sprendimo.
Vaiko teisių apsauga. Dar vienas nuostabus laimėjimas – priimta pataisa, kuri leis Vaikų apsaugos tarnybai, nelaukiant policijos sprendimo pripažinti vaiką nukentėjusiuoju, kreiptis į Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kad vaikui būtų suteikta advokato pagalba. Nors šią pergalę pastūmėjo skaudūs įvykiai, reikia džiaugtis, kad priimto įstatymo pokytis iš dalies gali pakeisti situaciją vaiko teisių gynimo naudai.
Pergalę švenčia ir žmogaus teisių apsauga – nepritarta naujos redakcijos Kriminalinės žvalgybos įstatymo projektui. Dabartinis teisinis reguliavimas (Kriminalinės žvalgybos įstatymas) nepateikia apibrėžtumo, kokie ir kaip ilgai saugomi surinkti su asmeniu susiję duomenys. Taip pat įstatymai nenumato galimybės asmeniui sužinoti apie tai, kodėl jis buvo sekamas. LR Seime buvo svarstomos KŽĮ pataisos mums leido padaryti savo įžvalgas, jog naujuoju įstatymu žmogaus teisių Lietuvoje daugiau nebūtų atsiradę, todėl nepavykęs naujo įstatymo įvilkimas į seną rūbą laikytinas pergale prieš netinkamą įstatymo leidybą.
Kėlėme diskusijas – šiemet antrą kartą LR Seime įvyko Teisės forumas. Lietuvos Respublikos Seimas, Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos teismai, Lietuvos Advokatūra, Lietuvos Respublikos prokuratūra, Lietuvos teisininkų draugija pademonstravo, jog galima diskutuoti, keistis nuomonėmis svarbiais teisinės valstybės aspektais. Šiemet daugiau dėmesio skirta teisinei valstybei, įstatymų leidybai, diskutuota apie teisės aktų kiekybę ir kokybę, apie teisingumo kainą, kiek jis kainuoja žmogui ir kodėl ne visos žmogaus patirtos išlaidos kompensuojamos žmogui, su diskusijos dalyviais bandyta ieškoti galimų sprendimų būdų, kuriais būtų galima įtvirtinti pusiausvyrą, didesnį teisingumo jausmą, pasitikėjimą teise ir valstybe.
Teisės viršenybės ginančių politinių jėgų pergalė Lenkijos rinkimuose. Politinė intervencija į teisę, teisminę sistemą, valdžių atskyrimo pažeidimai, trukę ne vienus metus Lenkijoje privedė prie teisės viršenybės pažeidimų, kurie leido ne tik Lenkijos šalies teisininkams, bet ir ES bendruomenėms nusivilti Lenkijos pasirinktu teisės vystymosi keliu ir tik 2023 m. rinkimai leidžia turėti viltį, kad Lenkijos teisinė sistema vėl grįš į teisinių, o ne autokratinių valstybių šeimą.
Taip sukosi mūsų valstybės teisinis mechanizmas šiais metais. Svarbu paminėti, kad, pavyzdžiui, tokie priimti sprendimai, kurie liečia vaikų apsaugą ar asmens privatumo teisę, yra pagirtini. Į tokias pataisas reaguoja ir advokatų bendruomenė – šiuo metu Lietuvos advokatūra kartu su akademine bendruomene yra paruošusi specializuotą programą VGTP advokatų mokymams. Nuo kitų metų šiuos mokymus galės pereiti dalis advokatų, kurie dirbs išskirtinai su vaikais, gindami jų teises (tiek nukentėjusiųjų, tiek įtariamųjų).
Tačiau dar yra ir vietų, kur dėmesį reikėtų atkreipti labiau, – vis dar per mažai teikiamas dėmesys narkotikų prevencijai mokykloje. Turbūt vėl laukiame, kol į viešumą iškils skaudus įvykis, kad būtų pajudinti įstatymų projektai. Svarbiausia, kad nebūtų nueinama lengviausiu keliu – griežtinant bausmes nepilnamečiams, o dirbama su priežastimis, o ne su pasekmėmis. Siūlytina svarstyti galimybę svarbias bylas, jautrias bylas spręsti kiek įmanoma greičiau, per mėnesį paskiriant teismo posėdžius kasdien, o ne kartą per mėnesį.
Taip ir sukosi mūsų teisinis mechanizmas šiais metais – nors „pirmaujame“ įstatymų leidybos lenktynėse, ne visi jie neša naudą. Kartais užtektų sustoti ir įsivertinti, ar tikrai to reikia.
Nepagarba teisei, teisės viršenybei, nepagarba žmogaus teisėms užgožia visas reformas, visas pozityvias teisinės valstybės vystymosi idėjas ir siekius.
2024 metams norėčiau palinkėti daugiau įsiklausymo, pagarbos oponuojančiai pusei, bendradarbiavimo, atsakomybės neišvengiamumo, inteligencijos ir orumo, kokybės visuose gyvenimo procesuose bei vieningumo mūsų teisinės valstybės gerovei.
Mindaugas Kukaitis yra Advokatų tarybos pirmininkas.
