Asmeninis archyvasKeturi iš penkių amerikiečių gyvena prasiskolinę – beveik visas jų sukauptas turtas yra įkeistas bankui, o vidutinė amerikiečio namų ūkio skola siekia arti 245 tūkst. JAV dolerių, kaip rodo finansinių paslaugų bendrovės „Northwestern Mutual“ duomenys. Be būsto paskolų, daugiausia skolinamasi greitai poreikiams patenkinti, naudojantis kredito kortelėmis. Itin dažnai jos skiriamos įsigyti tokioms prekėms ir paslaugoms, kurioms einamųjų lėšų nebepakanka, pavyzdžiui, buitiniams prietaisams ar vakarienėms restorane. Visa tai lemia, kad vidutiniškai bent trečdalį kasmėnesinių pajamų amerikietis skiria savo skolai ir palūkanoms padengti, o žmonių, abejojančių, ar tai padaryti galės ateityje, smarkiai daugėja.
Valstybės lygmeniu amerikiečių finansai taip pat išduoda polinkį gyventi ne pagal išgales. Nuo 2001 m. JAV vyriausybės biudžetas kasmet buvo deficitinis – per tiek metų didėjančios valstybės išlaidos nepavejamai nutolo nuo pajamų augimo. Šiuo metu šalies skola vienam piliečiui siekia per 100 tūkst. JAV dolerių. Didėjant bendrai skolos sumai, galiausiai pasiekiamos vadinamosios skolos lubos, kurių tikslas yra apriboti viešąsias išlaidas. Tas lubas pasiekus, gali nutrūkti socialinės apsaugos programos, atlyginimų mokėjimas viešojo sektoriaus darbuotojams, mažėti darbo vietų – ekonomiką ištinka gili recesija. Tokios suirutės JAV baiminasi, todėl Kongresas šiais metais jau 78-tą kartą pakėlė skolinimosi ribą. Ir šalis vėl gali skolintis. Tam, kad patenkintų vis augančius poreikius.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Jeigu amerikiečiai jau abejoja, ar galės padengti asmenines skolas, verčiau jiems nė nepriminti, kad už augančią valstybės skolą jiems taip pat teks mokėti didesniais mokesčiais.
Daryti išvadą, kad tai, kaip valdome savo skolas, priklauso ir nuo valstybės, gali būti šiek tiek per drąsu, bet viena pasakyti tikrai galima: nevaldoma skola yra linkusi augti. Ir tai bendras visų skolų – tiek valstybinių, tiek asmeninių – bruožas.
Nevaldoma skola yra linkusi augti. Ir tai bendras visų skolų – tiek valstybinių, tiek asmeninių – bruožas.
Lietuviai savo finansus valdo kur kas atsakingiau. Mūsų šalyje įsiskolinęs kas dešimtas gyventojas ir vidutinė jo skola siekia apie 2 tūkst. eurų. Namų ūkių skola Lietuvoje, per pandemijos metus pasiekusi antrąjį savo piką po 2008 m. finansų krizės, šiuo metu yra džiuginančioje mažėjimo trajektorijoje ir nesiekia 22 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Štai Estijoje 2023 m. paskutinį ketvirtį namų ūkių skola viršijo 38 proc., o Latvijoje buvo lygi 20 proc. BVP.
Lietuvos valstybės skola dar vadinama palyginti saikinga ir laikoma viena mažiausių ES (2022 m. ji sudarė 37 proc. BVP). Dažnai tai pateikiama kaip geras dalykas. Gyventojų susidomėjimas asmeninių finansų valdymu, finansiniu raštingumu auga, apie ant savo pečių nešamą skolos naštą kalbame ir tuo rūpinamės dažniau. Kita vertus, apie valstybės skolą žinome gerokai mažiau ir jos augimą netgi esame linkę skatinti. Neatsispiriame saldiems politikų pažadams, kurie siūlo didesnes išlaidas, neproporcingas galimybėms. O tai mums irgi kainuoja.
Lietuvoje nuo 1995-ųjų iki dabar valdžios sektoriaus biudžetas tik ketverius metus buvo perteklinis. Tai reiškia, kad 25-erius iš 29 metų valdžios išlaidos lenkė pajamas, kurių skirtumą reikėjo dengti skolintomis lėšomis. Šiemet suplanuotos valdžios išlaidos viršija pajamas 7 proc., tad kas keturioliktas valstybės išleistas euras bus skolintas. Už pasiskolintus pinigus reikia susimokėti, o jų kaina kyla – 2022 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui valstybės skolos palūkanos atsiėjo po 90 eurų, o šiais metais bus dvigubai tiek. Ir ne kitaip, o per mokesčius.
Pasiskolinimas reikmėms, kurioms taip paprastai greitai nesutaupysi, kaip būstui ar automobiliui, gali atnešti gerovę anksčiau, o turto išliekamoji vertė džiugina ir vėliau. Tačiau nuolatinis gyvenimas į skolą ir greitam pasitenkinimui teikiama pirmenybė gali įtraukti į niekuomet nesibaigiančią skolinimosi ir palūkanų mokėjimo spiralę. Kuo daugiau pinigų skiriame skolai padengti, tuo mažiau mums lieka jiems leisti ir taupyti. Tai didina nerimą, mažina savarankiškumą ir kelia kitų psichologinių bei socialinių problemų. Lygiai ta pati logika galioja ir valstybės mastu.
Auganti skola valstybei reiškia didesnės mokesčiais surenkamų lėšų dalies skyrimą jai administruoti – palūkanoms padengti. Taip pinigų viešosioms paslaugoms finansuoti ir jų kokybei išlaikyti lieka vis mažiau. Ką ir kalbėti apie stabilumą garantuojantį valstybės rezervą, kurį reikia nuolatos pildyti. Neatsakingai valdoma skola turi dvi baigtis – skolos krizę (skolinių įsipareigojimų nevykdymas) arba drastišką mokesčių kėlimą gyventojams. Kiekviena iš jų veda į gilų ekonominį sunkmetį.
Reda Simonaitytė-Mikulė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
