Asmeninis archyvasViena įdomesnių frazių, daug kam vis dar išsprūstanti kalbant apie požiūrį į Rusiją, kuris vyravo iki 2014 m., yra „tada juk dar niekas negalėjo žinoti“ – ir įvairios šio kvailoko pasakymo variacijos.
Šitais žodžiais neretai teisinamas ir pavėluotas asmeninio požiūrio pokytis, ir kai kurių Lietuvos politikų ilgai trukęs noras tiesiog draugauti ir prekiauti su Rusija, nesukant sau galvos, ir Vakarų valstybių dramatiški klystkeliai, ypač išryškėję Vladimiro Putino epochoje ir neištaisyti iki pat 2022 m.
Tiesą sakant, iki galo neištaisyti net ir dabar.
Kai kas nors ima aiškinti, jog Vakaruose prieš 10 ar 18 metų niekas dar nesuprato, kur link juda ir kas apskritai yra ta Putino Rusija, galite ramia sąžine priskirti tokius kalbėtojus arba melagių, arba kvailių kategorijai, nes tuo metu buvo parašyta nemažai gerų tekstų, rodančių visiškai adekvatų Rusijos supratimą (pvz., žr.: Janusz Bugajski. Dismantling the West: Russia's Atlantic Agenda. 2009).
Tas pat sakytina ir apie Lietuvos auditorijas, kuriose nuolat tenka girdėti: „ak, kaip mes iš tiesų nesuprantame tos Rusijos“; „ak, kaip blogai, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie geriau pažintų Rusiją ir išmanytų jos vidaus gyvenimą, politiką, kultūrą ir istoriją“.
Tikrai? Visai nėra? Visai nieko nesuprantame? Kaip vienoje tokioje diskusijoje, išgirdęs eilinį „mes nesuprantame Rusijos“ paverkšlenimą, pastebėjo Rimvydas Valatka, „apie „nesuprantame Rusijos“ jūs, tamsta, kalbėkite vienaskaita, o ne daugiskaita, nes čia yra ir tokių, kurie neblogai supranta“.
Juokingiausia tai, kad kartais tie patys žmonės, kurie mėgsta aiškinti, jog Lietuvoje „niekas Rusijos nesupranta“, „Rusijos ekspertų visai neturime“, išsijuosę reikalauja nustoti mokyti rusų kalbos, nebedėstyti rusų literatūros ir uždrausti koncertuose atlikti Piotro Čaikovskio „Spragtuką“.
Juokingiausia tai, kad kartais tie patys žmonės, kurie mėgsta aiškinti, jog Lietuvoje „niekas Rusijos nesupranta“, „Rusijos ekspertų visai neturime“, išsijuosę reikalauja nustoti mokyti rusų kalbos, nebedėstyti rusų literatūros ir uždrausti koncertuose atlikti Piotro Čaikovskio „Spragtuką“.
Geriausias būdas visuomenei ir jos elitui nebeturėti adekvataus supratimo apie Rusiją – tai vadovautis cancel culture imperatyvais ir tiesiog uždrausti tyrimo objektą. Nebent tikimasi, kad sostinės Pilaitės rajone, netoli Valstybės saugumo departamento pastato, bus įrengtas slaptas bunkeris Rusijos ekspertams rengti, kuriame būsimi ekspertai, iki tol niekada gyvenime nesusidūrę nei su Rusijos kultūra, nei rusų kalba (nes jos jau bus uždraustos mokyklose, universitetuose ir koncertų salėse), slapta klausys rusų kalbos, istorijos ir literatūros kursų, o naktimis už garsui nepralaidžių sienų jiems bus atliekami Čaikovskio, Glinkos ir Prokofjevo kūriniai.
Geriausias būdas ugdyti atsparumą Rusijos minkštajai galiai – kaip tik mokytis suvokti tai, kas yra tos minkštosios galios kultūrinis ir pasaulėžiūrinis pagrindas. Mokytis kalbos, suvokti literatūrinės tradicijos ypatumus ir perprasti tikrąją dvasią, nieko bendra neturinčią su vakariečių taip smarkiai mėgstama ir šventai tikima apgaule – vadinamuoju „rusų dvasingumu“.
Kalbant apie šiandienos tendencijas, „Spragtuko“ draudimas net peržengia kalbamo cancel culture absurdo ribas ir pasiekia fenomenalaus bukaprotiškumo lygį, nes, vadovaujantis jo logika, Antrojo pasaulinio karo metais nacių nepalaikiusios šalys turėjo drausti atlikti, tarkime, Bacho ir Bethoveno kūrinius.
Cancel culture mada, kaip ir jos priešybė, – kultūros užkėlimas ant religinio pjedestalo, kai sakoma „atskirkime kultūrą nuo politikos“, kai politikos filosofijai šaukiama „šalin rankas nuo kultūros“, nes kultūra – šventa ir skaisti, o politika – purvina ir puolusi, yra iš esmės vieno reiškinio pusės. Tik pirmu atveju ginama šv. Politika, o antru atveju – šv. Kultūra. Abiem atvejais labiausiai nukenčia intelektas, nes ir politinė, ir kultūrinė cenzūra uždraudžia tą patį dalyką: kritinį mąstymą.
Tik pirmu atveju ginama šv. Politika, o antru atveju – šv. Kultūra. Abiem atvejais labiausiai nukenčia intelektas, nes ir politinė, ir kultūrinė cenzūra uždraudžia tą patį dalyką: kritinį mąstymą.
Kai prieš 18 metų drįsau parašyti apie Rusijos literatūros klasikų mąstymo atotrūkį nuo Vakarų idėjų tradicijos ir jo artumą carizmo ir bizantizmo patriarchalinei, imperinei dvasiai, Lietuvos viešojoje erdvėje kilo klyksmas. Portale „Delfi“ rimtais veidais buvo porinama, kad Laučius savo purvinais konservatoriaus kerzais mindo neliečiamus kultūros šedevrus, kurių, žinoma, niekada neskaitė arba / ir visiškai nesuprato.
„Bernardinuose“ kartojosi tuo metu labai populiari lietuviška mantra apie purviną politiką ir su ja nieko bendra neturinčią nuostabią rusų kultūrą ir literatūrą, apie tai, kad nevalia kultūros painioti su politika, Salomėjos Nėries – su sovietiniu režimu, etc.
2007 ar 2008 m. knygų mugėje, kurioje moderavau vieno autoriaus knygos pristatymą, vienas pirmųjų klausimų buvo net ne apie pristatomą knygą, o apie tai, ar Laučius pagaliau viešai išsižadės visų tų baisių dalykų, kuriuos parašė apie Dostojevskį.
Dabar sunku visu tuo patikėti, tiesa? Šiandien tas pats straipsnis apie Rusijos kultūrinį imperializmą būtų sukėlęs visai kitokias reakcijas nei prieš 18 metų. Bet dabar, kai kalbama apie Rusiją, nuolat tenka girdėti kitą juokingą mantrą: „Kodėl tik dabar atsibudote, kodėl anksčiau to nerašėte, kur jūs buvote prieš 10 ar 15 metų?“
Kad atsakymas į šį klausimą būtų pakankamai iškalbingas ir išsamus, pridedu ilgą ištrauką iš minėto straipsnio, publikuoto 2005 m. vasario mėn. žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“. Tais laikais Lietuvos viešoji erdvė tryško meile Dostojevskiui, neleidusia šio autoriaus kritikuoti iš politinės filosofijos pozicijų. Šiandien ji trykšta neapykanta Čaikovskiui, neleidžiančia jo kūrinių atlikti kultūrinio gyvenimo erdvėse.
Emocinių priešybių žaismas ir laisvė nuo intelekto: arba „šalin rankas“, „myliu“, „šventa“, arba – „nekenčiu“ ir „kacapai“. Kaip koks stūmoklis: pirmyn – atgal. Perpetuum mobile be protinių pastangų. Ir kaip užsikirtęs klaksonas – nesibaigiantis aimanavimas apie tai, kad „neturime Rusijos ekspertizės“.
Apie Rusijos kultūrinį imperializmą
„Naujasis židinys – aidai“, 2005 m. sausis – vasaris (Nr. 1 – 2).
Rusų poetas Fiodoras Tiutčevas paliko mums blogą žinią. Jis sako, kad Rusijos protu nesuvoksi – ji esanti per daug ypatinga, visuotinai priimtais matais nevertintina, viskas joje painu, ir tėra vienintelė išeitis – tikėti ja. Į santykį su valstybe čia tarsi perkeliamas žmogaus santykio su Aukščiausiuoju pobūdis. Rusija – autoritetas ir slėpinys, asmens protas prieš ją bejėgis, kol į pagalbą neateina tikėjimas. Per proto ir tikėjimo priešpriešą Tiutčevas apibūdina Rusijos „dvasią“, kurią, jo požiūriu, atskleisti gali tik pastarasis principas.
Kitą žinią apie Rusijos nacionalinio charakterio ypatumą paliko rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Valdomas jausmų, bet ne proto Raskolnikovas puola į kojas Soniai – emocinio, sentimentalaus tikėjimo įsikūnijimui – ir atgailauja, veržiasi į katorgą, nori katarsio. O kaip jis elgiasi prieš tai, kai mėgina racionaliai samprotauti ir motyvuoti savo veiksmus? Eina žudyti senutės palūkininkės! Taigi vėl matome proto ir tikėjimo priešpriešą: savarankiškas protas neišvengiamai veda į nusikaltimą ir blogį, o jausmingas tikėjimas savo ruožtu skatina atsivertimą į gėrį bei pilietinį lojalumą.
Kaip mąstytojas Dostojevskis nusipelno pagarbos savo nepaprastai giliomis psichologo įžvalgomis ir nesitaikstymu su nihilizmo bei agresyviojo socializmo pagundomis. Jis buvo iš esmės konservatorius ir – kaip pats leido suprasti – reakcionierius. Tačiau šis jo konservatyvumas – patriarchalinio pobūdžio, atmetantis klasikinius racionalumo ir laisvės principus. Šitai gerai matyti kad ir „Broliuose Karamazovuose“.
Romane pasakojama apie keturių sūnų maištą prieš nenaudėlį tėvą. Taip gvildenama laisvės ir proto priešprieša autoritetui bei tikėjimui to autoriteto neliečiamybe. Kodėl sūnūs turėtų paklusti autoritetui žmogaus, kuris visais atžvilgiais yra niekšas? Kodėl nenubaudus to niekšo už visas jo piktadarystes? Dostojevskio atsakymas vienareikšmis: šiukštu nevalia maištauti. Autoritetas neliečiamas, būtina jam besąlygiškai paklusti. Ivanas Karamazovas maištauja prieš Dievą, kaltindamas Jį dėl blogio pasaulyje ir romano pabaigoje išprotėja. Maištingąjį brolių Karamazovų santykį su blogį nešančiu tėvu Dostojevskis prilygina Ivano maištui prieš Dievą.
Autoriteto – „tėvystės“ tema Dostojevskiui, kaip iš dalies ir politiniam mąstytojui, keliančiam klausimą apie tai, kas ir kodėl turėtų valdyti, yra viena pagrindinių. Jo požiūriu, besąlygiška valdžia ir autoritetas priklauso „tėvams“: Dievui Tėvui, Bažnyčios tėvystę „Broliuose Karamazovuose“ simbolizuojančiam tėvui Zosimai, liaudies tėvui – Rusijos carui ir biologinę tėvystę įkūnijančiam Fiodorui Karamazovui. Šiuo atžvilgiu Dostojevskis – ryškus patriarchalinio konservatizmo atstovas. Kaip pažymi Česlovas Milošas, „Broliuose Karamazovuose“ apmąstomas rusų inteligentijos vaidmuo diskredituojant Dievo, caro ir šeimos galvų tėviškąjį autoritetą.
Dostojevskis neabejojo, kad visų autoritetų griūtis prasideda atsisakymu pripažinti dieviškąjį autoritetą ir baigiasi nihilizmu bei žiaurumu pasižyminčių socializmo adeptų siautėjimu. Apie šią liūdną baigtį jis pranašiškai įspėjo „Demonuose“. Socializmas ir ateizmas jam buvo broliai dvyniai. Tačiau kokią politinę alternatyvą įsisiūbuojančiam radikalizmui siūlė pats Dostojevskis? Jo siūlytas modernybės į laisvę paleisto džino problemos sprendimo būdas suvedamas į besąlygišką klusnumą tėvystės autoritetui. Pastarasis, kaip pažymi kai kurie Dostojevskio politinių įžvalgų tyrinėtojai, rašytojui atrodė turįs būti grindžiamas tikėjimu, bet ne protu.
„Broliuose Karamazovuose“ Dostojevskis prabyla apie „meilės bendruomenes“, kuriose mokiniai visa esybe turį paklusti „senoliams“. Šis absoliutus paklusnumas autoritetui, kuriam aprašomu atveju atstovauja tėvo Zosimos personažas, yra kertinis „meilės bendruomenės“ idealo ramstis. Romano pabaigoje Alioša Karamazovas telkia tokią bendruomenę, subūręs aplink save dvylika jaunuolių – sekėjų. Tačiau kyla esminių klausimų dėl šio idealo politinių implikacijų. Ar jis neatveria kelio totalitariniams sąjūdžiams? Ar gali meilės suvienytas gyvuoti didesnis už šeimą, draugų būrelį ar nedidelę tikinčiųjų bendruomenę politinis darinys?
Klasikinį požiūrį pastaruoju klausimu išreiškęs Aristotelis meilės politizavimo minčiai griežtai nepritarė. Maža to, Dostojevskis neišsklaido nuogąstavimų dėl galimo piktnaudžiavimo neribotu autoritetu. Jo siūlomą besąlygiško klusnumo tėvui koncepciją gadina potenciali blogo tėvo – tironijos galimybė. Dostojevskis su šia galimybe taikstosi, priimdamas ją kaip kainą, kurią verta mokėti už meilės bendruomenėje triumfą. Kaip ir kitur, čia Dostojevskio socialinį mąstymą persmelkia proto ir tikėjimo susidūrimo tema. Jis mato du nesutaikomus socialinės problemos sprendimo kelius: vienas jų veda į religinio pobūdžio iracionalizmą, kitas, grįstas proto ir laisvės idėjomis, veda į socialinio ir politinio radikalizmo liūną.
Rusija apskritai buvo imli užkrečiamiausioms ir pavojingiausioms XIX amžiaus europinės socialinės minties atmainoms. Tai galima aiškinti tuo, kad Rusijos šviesuomenei nepadarė apčiuopiamos įtakos nei klasikinis senovės graikų ir romėnų racionalizmas, nei nuosaikiųjų liberalizmo pradininkų, kaip Locke'as ir Montesquieu, mintis. Su europine politine filosofija Rusija susipažino tada, kai įtakingiausieji Europos mąstytojai jau buvo atmetę tiek senovės klasikų, tiek Locke'o mokymo pamatinę prielaidą, jog teisingą kelią gyvenime ir politikoje padeda rasti racionalus žmogaus prigimties suvokimas. Rusija savo ruožtu vienu šuoliu iš stačiatikybę ir politinę despotiją gaubusių iracionalumo akivarų įšoko į prigimties nepaisiusio pohėgeliškojo utopinio mąstymo srautą, nunešusį ją revoliucijos link.
„Raudonajame rate“ Aleksandras Solženicynas rodo („1914-ųjų rugpjūtis“), kaip Rusijai būdingas besąlygiškas tikėjimas autoriteto – Dievo, caro, „aukštesniųjų jėgų“ – galia atveda šalį prie katastrofos slenksčio. Tai, kas Dostojevskio požiūriu socialinę problemą turėjo išspręsti, iš tiesų, Solženicyno nuomone, ir buvo jos esminė dalis. Čia ir Levo Tolstojaus tikėjimas, kad asmens mąstymas ir protas esą nesvarbūs – viską mat lemia nepažini aukštesnioji galia, kurią jis priskiria istorijos dėsniams. Tolstojaus prisiskaitęs ir juo įtikėjęs Rusijos kariuomenės vadas grafas Samsonovas Tanenbergo mūšyje nesuka sau galvos dėl taktikos ir strategijos, atiduoda vadžias istorijai, ir rusai triuškinamai pralaimi. Taip Tolstojus, „Raudonojo rato“ autoriaus užsiminimu, gerokai priartino Spalio revoliuciją lėmusius įvykius.
Šių dienų Rusijos imperializmas, praradęs Sovietų Sąjungos XX amžiuje užtikrintą karinę ir politinę galią, remiasi dviem stulpais – ekonominiu ir kultūriniu. Kremliaus propagandininkai į sovietinę okupaciją ir įkalinimą už „geležinės uždangos“ patyrusias Vidurio bei Rytų Europos šalis dabar kartu su nafta ir dujomis pumpuoja kultūrinį žibalą, kurio vulgariausi pavidalai – pramoginis ir informacinis „popsas“ – stačiai badyte bado akis. Tačiau Rusijos kultūrinės įtakos potekstė kur kas subtilesnė už paviršinį „širpotrebo“ blizgutį. Ji daroma kuriant įvaizdį, kuris turėtų būti priimtinas buvusių imperijos pakraščių šviesuomenei. Šio įvaizdžio kūrėjai nepavargsta priminti apie nepakartojamą Rusijos „dvasingumą“ bei esą neišdildomos kultūrinės bendrystės saitus, kurie, nepaisant „antraeilių“ politinių peripetijų, neleisią atsisakyti „kultūros be sienų“ principo. Mintis daugiau nei aiški: politinės sienos įveikiamos, trapios, o ekonomikos ir kultūros ryšiai – nenutrūkstami. Juos įgalina, vaizdžiai tariant, kentauriškas „Gazprom“ ir „Lukoil“ bei Tolstojaus ir Dostojevskio kultūrinio palikimo monopolis.
Lyg ir nesunku suvokti, kad ekonomine ir kultūrine savo ekspansija, kurią mėgina pateikti kaip iš esmės apolitišką, Rusija dangsto politinius kėslus.
Lyg ir nesunku suvokti, kad ekonomine ir kultūrine savo ekspansija, kurią mėgina pateikti kaip iš esmės apolitišką, Rusija dangsto politinius kėslus. Tačiau kad ir Lietuvos pavyzdys gana iškalbingai liudija, jog tų kėslų daug kas nepastebi, nenori matyti arba net jiems pritaria. „Pragmatiškų“ santykių su Rusija šalininkai vis ragina nepainioti ekonomikos su politika ir žiūrėti pirmiausia medžiaginės naudos, o ne politinių principų. Lygiai taip pat aukštos kultūros ir dvasingumo alkstantys Lietuvos intelektualai, menininkai, politikai dažnai užkimba ant šen bei ten plūduriuojančių Rusijos „dvasinio peno“ kabliukų. Ir prasideda gražios kalbos apie neapsakomą „meilę Rusijai“, naiviai pasiduodant propagandinei klišei, skelbiančiai tariamą kultūros ir politikos atskirtį.
Šis reiškinys pavojingas ne tik dėl to, jog Rusijos valdžia puikiai suvokia kultūros politinės įtakos galią ir sumaniai ja naudojasi. Jis pavojingas dar ir todėl, kad Rusijos literatūros tradicija, plaukianti iš Tolstojaus ir Dostojevskio, kuriais taip žavimasi, kūrybinio palikimo, savo turiniu ir patosu bent jau netiesiogiai grindžia imperialistines Rusijos užmačias. Tikėjimo (antai Tiutčevo „v Rossiju možno tol'ko verit“) ir tėviškojo autoriteto priešpriešinimas protui ir laisvei pastarųjų nenaudai – anaiptol ne vakarietiškos mąstysenos, kurios Lietuvoje ir taip stinga, pamatas. Jeigu jis imtų atrodyti socialiai patrauklus, tai liktų tik vienas žingsnis iki psichologinės, intelektualinės, o gal ir politinės Lietuvos visuomenės santykio su Rusija būklės, kurią geriausiai nusako biblinis sūnaus palaidūno sugrįžimo motyvas.
Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI amžiaus patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje. Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.
Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyr. politikos analitikas.
