Arnas BalčiūnasDonaldo Trumpo vizito Kinijoje metu Xi Jinpingas pavadino JAV nykstančia galia. Pasibaigus susitikimui JAV prezidentas įsijungė „Truth Social“ ir parašė tekstą, kuriame pasakė, kad Xi Jinpingas įžvalgiai pastebėjo, jog Joe Bidenas sunaikino Amerikos prestižą, bet jį dabar sėkmingai pavyko atkurti pasitelkus karines operacijas ir diplomatiją.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Netrukus dvyliktokai rašys egzaminus, interpretuos Žemaitę, Alfonsą Nyką-Niliūną ar Antaną Škėmą ir bus baudžiami už tai, kad netinkamai paaiškino, ką apie žmogaus savastį gali pasakyti jo požiūris į liftininko profesiją. Įdomu, ką egzaminuotojai pasakytų apie D. Trumpo gebėjimus interpretuoti tekstą, bet tai, kas galima Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui.
Aišku, tekstai socialinėse medijose yra specifinis žanras, tačiau Jupiterio interpretacijas tiražuoja viso pasaulio žiniasklaida ir rimtais veidais komentuoja ekspertai. Šiokia tokia šiuolaikinės viešosios erdvės ironija – girdėsime interpretacijos interpretacijas, tada jas interpretuosime. Xi Jinpingo pastaba apie nykstančią JAV galią šiaip jau buvo tikrai nemalonus geopolitinis signalas apie daug lemiančius pokyčius pasaulyje. D. Trumpui ji tapo komplimentu jam pačiam ir kritika jo politiniams oponentams. Xi Jinpingo nebeliko, teksto nebeliko, kalbame ne apie jį, o kažkieno sukurtą drąsų naują pasaulį.
Manau, kad JAV prezidentas džiaugėsi, jog pavyko nukreipti viešąjį diskursą nuo atvirų pašaipų, tačiau ar mums nereikėtų daugiau dėmesio skirti tai realybei, kurioje esame, o ne toms, kurios atsiranda socialinėse medijose?
Kaip visuomenė nuolat pasikabiname ant to paties kabliuko – ar tai būtų D. Trumpas, ar Remigijus Žemaitaitis, ar Ingrida Šimonytė, ar bet kuris kitas politikas, užsiimame ne įvykių, bet nuomonės aptarimu. Apie dvyliktokus užsiminiau ne be reikalo, jiems nepasakome svarbiausios egzamino pamokos: interpretacijos yra ne apie teisingą elgesį su tekstu, bet apie tai, kas turi galią primesti savo nuomonę kitiems.
Tada ir ginčijamės ne dėl to, kaip gyventi geriau, o dėl to, kuriuo pranašu tikėti.
Galite sakyti, jog čia tik išvedžiojimai, bet problema yra tai, kad gyvename viename pasaulyje, o kalbame apie kitą. Blogiausia, kad realybė egzistuoja. Kad ir kaip sukiotumei, dangus mėlynas, žolė žalia, o Hormuzo sąsiauris, rašant šį komentarą, uždarytas. Degalai už du eurus išlaikė dėmesį dvi dienas, pamiršome ir pradėjome kalbėti apie diskotekas ir tai, kaip labai normalu yra kratos Seime (nenormalu šiaip jau), nes į faktą susikoncentruoti ir sprendimo realiai problemai ilgiau paieškoti nesugebame – į sceną vis veržiasi naujos nesąmonės.
Tada ir ginčijamės ne dėl to, kaip gyventi geriau, o dėl to, kuriuo pranašu tikėti. Vieni gyvena valstybėje, kuri tuoj žlugs dėl migrantų, LGBT ideologijos ar Briuselio sprendimų, kiti saugo LRT, piktinasi dėl korupcijos ir Lietuvos įvaizdžio pasaulyje. Ir abi pusės kasdien gauna daugybę nedidelių patvirtinimų, kad būtent jos šiandien yra teisios. Kaip politikos tyrėjui nerimą man kelia tai, kad per lėtai spręsdami realias problemas ir per daug diskutuodami apie tai, kas teisus, kuriame mažiau saugią, mažiau teisingą ir mažiau atsparią valstybę.
Taip sakau todėl, kad akademikai dažnai sieja populizmą ir didėjančią poliarizaciją su politikų negebėjimu atliepti bazinius piliečių poreikius. Jei žmonės jaučiasi saugūs ir užtikrinti dėl savo fizinės gerovės, joks populistas jų neįtikins, kad su šalimi kažkas ne taip. Valstybės saugumo departamentas prieš beveik 10 metų socialinę atskirtį įvardijo kaip vieną pagrindinių grėsmių saugumui. Nuo to laiko iš principo niekas nepasikeitė. Aiškink neaiškinęs, tam penktadaliui šalies gyventojų, gyvenančių ant skurdo ribos ar žemiau, kovos dėl demokratijos nėra ir negali būti įdomios.
*****susije*****
Tokia realybė, bet apie ją kalbėti nei smagu, nei apsimoka. Nėra lengvo sprendimo, o mes kolektyviai norime rinktis tai, kas saugiausia, patogiausia, kas labiausiai paglosto ego. Lengva apkaltinti žiniasklaidą ar socialines medijas dėl primetamo tempo, bet problema yra, kaip kadaise sakė Rolandas Paksas, mūsyse.
Svarbiausias įgūdis šiandien yra ne kritinis mąstymas, apie kurį taip dažnai kalbame. Svarbiausia atskirti, ar diskutuojame tikrai svarbiu klausimu, ar ne. Kritinis mąstymas yra reikalingas, bet jo nepakanka. Gyvenime neužtenka atskirti loginių klaidų, nes atsparumas manipuliacijai reikalauja gilios savirefleksijos, gebėjimo atpažinti savo emocinį alkį. Svarbiausias įgūdis šiuolaikinėje demokratijoje yra emocinis intelektas, gebėjimas per savirefleksiją atsispirti nuolatiniam poreikiui politiškai save tenkinti ir susitelkti į tai, kas nepatogu, bet svarbu.
Nieko nesakau, lengva nebus. Jupiteriui nepavyko, bet užsispyręs jautis gali paimti ir padaryti.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
