Meniu
Prenumerata

antradienis, birželio 18 d.


REDAKTORIAUS ŽODIS
Apsiausta tvirtovė, intrigų dvaras
Ovidijus Lukošius
IQ
O. Lukošius.

Kai perrinkimo siekia pareigas einantis Lietuvos prezidentas, lauk nuobodžių rinkimų. Blankią politinę kovą stebime šiais metais, nedaug intrigos buvo 2014-aisiais. Išimtis, kai 2002 m. Rolandas Paksas iš posto išvertė Valdą Adamkų, tik patvirtina šią taisyklę.

Visgi šiais metais aštresnių skonių į vakarykščių cepelinų spalvos lietuvišką politiką atnešė Ignas Vėgėlė. Jis tapo vienu iš trijų favoritų, taip pat sustiprino naują Lietuvos prezidento rinkimų tendenciją – antisisteminiais vadinamų kandidatų ne tik daugėja, bet ir jų įtaka auga.

Gamta ir politika nemėgsta tuštumos – ją kaipmat užima piktžolės, invazinės rūšys, parazitai ir (politikoje) radikalai. 2014 m. šią nišą sėkmingai išnaudojo Naglis Puteikis ir pirmajame ture surinko daugiau nei 9 proc. balsų. 2019 m. jis patyrė fiasko – gavo mažiau nei procentą, tačiau kartu su kitais dviem nesisteminiais kandidatais Mindaugu Puidoku ir Arvydu Juozaičiu surinko daugiau nei 8 proc. Šiemet tradicinėms partijoms įvarčius iš politinės nuošalės į nesaugomus vartus muš I. Vėgėlė, Remigijus Žemaitaitis ir Eduardas Vaitkus, o švieslentėje, tikėtina, matysime dviženklį skaičių.

Nors prezidento postą galėtume laikyti svarbiausiu politinės kovos trofėjumi, tradicinės ir kitos didesnės partijos dažnai net nestoja prie starto linijos. Šiuose rinkimuose kovoti nepabandė socialdemokratai ir liberalai, legionierius pasitelkė Laisvės partija ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dar prieš finišo tiesę patraukė Aurelijų Verygą. Konservatoriai tiesiogiai dėl prezidento posto kovojo tik 1997-aisiais, kai Vytautas Landsbergis, surinkęs beveik 16 proc. balsų, nusileido Artūrui Paulauskui ir prezidentu tapusiam V. Adamkui, ir šiemet, kai I. Šimonytė dalyvauja jau kaip partijos narė, o ne legionierė. Kituose rinkimuose konservatoriai rėmė nepriklausomus kandidatus V. Adamkų ir Dalią Grybauskaitę.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

I. Vėgėlė sustiprino naują Lietuvos prezidento rinkimų tendenciją – antisisteminiais vadinamų kandidatų ne tik daugėja, bet ir jų įtaka auga.

Kodėl partijos tokios pasyvios kovoje dėl prezidento posto ir kokios to pasekmės politinei sistemai ir pačiai prezidento institucijai?

Konstitucija numato, kad prezidentu išrinktas asmuo turi sustabdyti savo veiklą politinėse organizacijose ir partijose. Iš rinkėjų irgi jaučiama paklausa nepartinių kandidatų, o nepasitikėjimas partijomis yra pandeminio lygio. Galime daryti prielaidą, kad tai atšaldo partijų azartą kovoti prezidento rinkimuose, nes laimėjęs jų kandidatas nutols nuo partijos, o po dviejų kadencijų galbūt ir pasitrauks iš politikos. Galbūt. Bet vienintelis toks Algirdo Mykolo Brazausko atvejis rodo ką kita – atsisakęs siekti antros prezidento kadencijos jis grįžo į politiką ir dar penkerius metus vadovavo Vyriausybei.

Pro pirštus į prezidento rinkimus žiūrinčios partijos tik blogina savo padėtį. Nedalyvaudamos rinkimų kovoje jos praranda galimybę suformuluoti politinius tikslus ir išryškinti vertybes, kurios dažnu atveju išblukusios ir nusitrynusios, bei tiesioginėje kovoje paspausti antros kadencijos siekiantį prezidentą. Populiariausia socialdemokratų partija šįkart ne tik slystelėjo į šalikelę, bet ir atsidūrė griovyje parėmusi G. Nausėdą, kurio nuostatoms žmogaus teisių klausimais socialdemokratai turėtų būti itin kritiški. Čia teorija. Tačiau praktikoje racionalūs skaičiavimai (nebūtinai teisingi) politiką paverčia interesų turgumi ir paraštėse palieka politiškai dar aktyvią visuomenės dalį.

Partijų negalima pateisinti, bet galima suprasti. Jas krečia chroniškas lyderių deficitas. Konservatoriai bando prisidengti figos lapeliu I. Šimonyte, kuri pralaimėjusi prieš penkerius metus konkurencingoje politinėje organizacijoje nebūtų buvusi net kandidatė į kandidates. Socialdemokratai apskritai skęsta iliuzijų migloje. Prezidento rinkimai turėjo tapti svarstyklėmis, pamatuosiančiomis jų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės tikrą politinį svorį. Ką gi, realybę pamatysime per Seimo rinkimus rudenį.

O kaip su prezidento institucija? Ji be didesnės kovos atiduodama karjeristams, kuriuos iškelia atsitiktinumų bei palankiai susiklosčiusių aplinkybių bangos ir jau aptartas politinės sistemos stuburu turinčių būti partijų neįgalumas.

Chebra, ar jūs suvokiate, ką mes padarėme“, – rinkimų naktį 2019 m. džiūgavo G. Nausėda, patvirtindamas atsitiktinio žmogaus politikoje statusą. Nebėra vietos idėjoms. G. Nausėda per praeitus rinkimus iškeltą gerovės valstybės viziją netrukus numetė į patvorį, nes tai tebuvo lozungas, kur jam ir vieta pasibaigus rinkimams. Galios matu ir tikslu tampa tik prezidento reitingas, kuriam išsaugoti tinka visos priemonės. Kadangi prezidento galimybės vidaus politikoje Lietuvoje stipriai apribotos Konstitucijos, reitingui išlaikyti būtini konfliktai. Prezidentūra galiausiai tampa apsiausta tvirtove arba intrigų dvaru. Ir ne tik prie G. Nausėdos.

BEREKLAMOS:

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

2024 05 08 06:45
Spausdinti