Asmeninis archyvasInvestavimas dažnai pristatomas kaip žaidimas, kuriam svarbu turėti daug laiko, žinių, patirties ir drąsos rizikuoti. Tačiau šiandien investavimas, pirmiausia, yra būtinas įprotis, kuriam reikia tik disciplinos ir laiko, t. y. šį įprotį būtina pradėti ugdyti kuo anksčiau. Vis dėlto dalis žmonių investavimą vis dar suvokia kaip bandymą „pagauti momentą“ ar spėti kainos šuolį, tačiau būtent čia dažniausiai prasideda spekuliavimas, o ne investavimas.
Kalbant apie investavimą, svarbiausia pradėti ne nuo klausimo „kada?“ ar „į ką?“, o nuo supratimo, kas investavimas apskritai yra. Pirmiausia tai – ne vienkartinis sprendimas ar bandymas atspėti tinkamą momentą, o ilgalaikis įprotis, padedantis nuosekliai auginti kapitalą.
Vis dar nemažai žmonių investavimą suvokia kaip aktyvią veiklą – pavyzdžiui, atskirų įmonių akcijų pirkimą ir pardavimą, kainų sekimą ar bandymą „pagauti bangą“. Toks požiūris sukuria įspūdį, kad investavimas reikalauja daug žinių, nuolatinio dėmesio ir didelės rizikos prisiėmimo. Dėl to neretai prarandamas pats svarbiausias dalykas – laikas, per kurį jau būtų buvę galima pradėti reguliarias investicijas.
Investavimas nėra loterija ir nėra žaidimas su kainų grafikais. Tai nuoseklus, ilgalaikis procesas, kuriame svarbiausi ne trumpalaikiai svyravimai, o disciplina ir laikas.
Finansų pasaulyje jau seniai kartojama paprasta taisyklė: geriausias laikas pradėti investuoti buvo vakar, tuo tarpu antra palankiausia proga pradėti yra šiandien. Kuo anksčiau investavimas tampa įpročiu, tuo daugiau laiko pinigai turi augti.
Startas – po 100 eurų kiekvieną mėnesį. Kas lauktų finiše po 20 metų?
Vienas geriausių pavyzdžių, atskleidusių „vėžliško“ pasyviojo investavimo pranašumus, buvo istorinės Warreno Buffeto lažybos. Lažybų kaina – 1 milijonas JAV dolerių.
Būdamas pasyvaus investavimo šalininkas, W. Buffetas 2007 metais iš šios sumos susilažino su rizikos draudimo fondų įmone „Protege Partners“. „Omahos pranašu“ vadinamas investuotojas lažinosi, kad paprastas „S&P 500“ indekso fondas per dešimtmetį pralenks aktyviai valdomą rizikos draudimo fondų portfelį savo grąža.
W. Buffettas pasirinko indekso fondą „Vanguard 500 Index Fund“. Rezultatas – per dešimties metų laikotarpį nuo 2008 iki 2017 metų „S&P 500“ indekso fondas gerokai pranoko rizikos draudimo fondus. Per 10 metų laikotarpį indekso fondas vidutiniškai kasmet davė 7,1 proc. grąžos, palyginti su 2,2 proc. rizikos draudimo fondų vidurkiu.
Kas nutiktų, jeigu legendinio JAV investuotojo patirtį pritaikytume mažmeniniams investuotojams Lietuvoje? Tarkim, žmogus 20 metų investuoja po 100 eurų kas mėnesį ir su 7 proc. vidutine metine grąža. Rezultatas – 52 tūkst. eurų. 30 metų pasyvaus investavimo tikėtina suma – per 122 tūkst. eurų.
Beje, lažybas W. Buffettas surengė pirmiausia ne dėl to, kad praturtėtų. Jis tiesiog norėjo atskleisti, kad aktyvus investavimas buvo pernelyg sudėtingas procesas, o sistemai išlaikyti ir suvaldyti reikėjo didelių išlaidų. Jo paties pasirinkta „vėžliška“ pasyvaus investavimo strategija pasirodė esanti daug paprastesnė, bet ekonomiškai efektyvesnė ir generuojanti geresnius rezultatus.
Ilgesnė trukmė – didesnis atsparumas krizėms ir nuosmukiams
Istorinė „investavimo vėžlio“ pergalė atspindi bendrą ilgametę statistiką. Pasaulio akcijų rinkų kryptis per pastaruosius 150 metų yra aiški – aukštyn. Taigi, jeigu asmuo nuosekliai investuotų pinigus ir lėšas tiesiog paliktų juos kauptis, rezultatas bus teigiamas, kad ir kiek krizių ištinka, kad ir kiek nuosmukių patiria ekonomika.
Kas būdinga pasyviajai investavimo strategijai? Paprastai pasyvūs investuotojai nuo aktyvių veiksmų akcijų rinkoje susilaiko. Jie dažnai investuoja ne į atskirų įmonių akcijas, o į investicinius fondus ir biržoje prekiaujamus fondus (ETF), susietus su tam tikrais indeksais (pavyzdžiui, „S&P 500“), ir siekia atkartoti jų rezultatus.
Toks investavimas nereikalauja kasdienio dėmesio ar nuolatinio sprendimų priėmimo. Tai sąmoningas pasirinkimas leisti laikui dirbti investuojančiojo naudai. Investuojant pasyviai nereikia sekti kainų, nuolat stebėti indeksų ir kainų pokyčių. Rinkos svyravimai netrikdo tokio investuotojo miego, nes strategija orientuota ne į šiandieną ar rytojų, o į dešimtmečius.
Aktyvus investavimas – visai kitas kelias. Jis reikalauja daugiau laiko, žinių, patirties ir netgi tam tikros emocinės kontrolės. Šiuo atveju siekiama didesnės grąžos negu rinka, bet su didesne rizika ir daugiau energijos, azarto bei adrenalino. Neretai iš šono toks investavimas gali priminti žaidimą ar lošimą. Vis dėlto profesionalūs aktyvūs investuotojai laikosi aiškios ir konkrečios investavimo strategijos ir investicinius sandorius sudaro remdamiesi savo pačių atlikta konkrečių rinkų analize ir įmonių tyrimais. Tai jie daro nuolat stebėdami vertybinių popierių rinką, pirkdami ir parduodami vertybinius popierius tuomet, kai mano, kad tam yra tinkamas metas, t. y. kai jų vertė yra aukščiausia, kai ekonominis ciklas yra palankiausias.
Aktyvi prekyba gali būti prasminga tiems, kurie turi tam reikalingų resursų – laiko, noro ir kompetencijų. Ji taip pat gali būti naudinga kaip mokymosi priemonė ar būdas geriau suprasti rinkų veikimą. Tačiau svarbu nesusidaryti įspūdžio, kad būtent toks investavimas yra vienintelis ar universaliausias kelias.
Daugeliui žmonių investavimas neturi būti sudėtingas, azartiškas ar reikalaujantis kasdienio dėmesio. Efektyviausias sprendimas dažnai yra paprastas – susikurti įprotį reguliariai investuoti norimą sumą ir leisti laikui atlikti savo darbą. Tą palengvina ir tai, kad šiandien yra priemonių, kurios leidžia šį procesą automatizuoti. Vienintelis rūpestis tuomet – patenkinti smalsumą ir pasižiūrėti, kaip kaupiasi turtas investavimo sąskaitoje.
Žaisti, bandyti ir mokytis – sveikintina, ypač tiems, kurie nori geriau suprasti, kaip veikia investavimo pasaulis. Tačiau svarbu atminti: investavimas pirmiausia yra ilgalaikis finansinis įprotis. Reguliarumas, disciplina ir laikas yra trys pagrindiniai investavimo sėkmės ramsčiai.
Kristina Ruseckienė yra SEB banko taupymo, investavimo ir pensijų paslaugų vadovė
