Asmeninis archyvasPrieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje plačiai nuskambėjo byla apie tai, kaip nykštukas moko ežiuką gaminti sidrą ir pataria, kaip sušilti siurbtelėjus kalvadoso – dėl baudos, paskirtos leidyklai už tariamą alkoholinių gėrimų reklamą Tony Wolfo knygoje vaikams „Miško pasakos“. Tuomet teismas apgynė leidėjus ir skaitytojus nuo vertimo cenzūravimo reikalavimų, patvirtinęs teisę išlaikyti originalų tekstą – tai praktika, atitinkanti tarptautinius vertimo standartus. Vis dėlto šis atvejis yra vienetinis, o grėsmė, kad tam tikri žodžiai bus draudžiami bet kokiame rašytiniame tekste, išlieka aktuali.
Jau daugelį metų tabako, alkoholio ir azartinių lošimų sektorius reguliuojančių įstatymų nuostatos, kurios reguliuoja reklamą, yra pradedamos identiška eilute – šių produktų reklama Lietuvos Respublikoje yra draudžiama. Tačiau kiekvienas minėtas įstatymas turi ir išimtis. Pavyzdžiui iki pat 2025 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Azartinių lošimų įstatymo pakeitimų, beveik niekas, kas nėra teisininkas, nežinojo, kad lošimų verslo reklama Lietuvoje tikrai draudžiama, tačiau alkoholio ir tabako atveju dviprasmiškumų mažiau. Tačiau ir ten galioja savos išimtys iš taisyklių.
Plečiamasis teisės aktų aiškinimas ir jo pasekmės
Aksioma, kad visa reklama yra informacija, bet ne visa informacija turėtų būti traktuojama kaip reklama, tabako ir susijusių gaminių sričiai iš esmės neegzistuoja. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir kiti teismai pripažįsta tabako produktų reklamos apribojimus proporcingais visuomenės sveikatos apsaugos tikslams pasiekti. Ir nors ginčų nėra – tokią reklamą iš tiesų reikia riboti – tačiau visuomet kyla klausimas, ar tikrai viskas, kas pasakoma apie produktą, yra reklama.
Teisė į informaciją iš tiesų nėra absoliuti. Ji gali ir turi būti ribojama ginant svarbesnius viešuosius interesus, ypač visuomenės sveikatą. Reklamos draudimas apsaugo labiausiai pažeidžiamas grupes – vaikus ir paauglius, kurie yra jautrūs reklamos poveikiui. Vis dėlto esminė problema ta, kad tiek teismų praktika, tiek ES direktyvos kalba būtent apie reklamos ribojimą, o ne absoliutų informacijos uždraudimą, tuo tarpu Lietuvoje taikomas maksimaliai platus teisės aktų aiškinimas užkerta kelią bet kokiai sklaidai informacijos apie tam tikrus produktus, skirtos suaugusiems – teisėtiems tokių produktų vartotojams.
Kyla klausimas, ar suaugusių vartotojų teisė gauti objektyvią informaciją apie legaliai rinkoje esančius produktus ir juos palyginti priimant įsigijimo sprendimą nėra neproporcingai apribota?
Sektoriaus lūkesčiai dėl aiškesnio reguliavimo
Vartotojai turi teisę žinoti apie legalių produktų charakteristikas, kainas, technologines inovacijas ir skirtumus. Šis klausimas tapo ypač aktualus rinkoje atsiradus alternatyviems nikotino produktams su elektroniniais komponentais, kuriems taikomi specifiniai techniniai reikalavimai dėl naudojimo saugumo (įtampos parametrai, įkrovimo specifikacijos, eksploatacijos sąlygos ir kt.).
Paradoksalu, bet ši informacija ne tik galėtų, bet ir privalėtų būti teikiama, jeigu elektroninis įrenginys būtų bet kuris kitas – išmanusis telefonas, planšetė ar kitas prietaisas. Tačiau, kadangi šis elektroninis įrenginys yra neatsiejamas nuo nikotino ir tabako gaminių, vartotojo teisė gauti garantinę, eksploatacijos saugos ir priežiūros informaciją apie legaliai įsigyjamą gaminį – kartu su gamintojo įpareigojimu tokią informaciją pateikti – tarsi savaime išgaruoja.
Reguliavimo tendencija yra nuoseklus griežtinimas. Vis dėlto lieka galioti fundamentalūs teisės principai: proporcingumo reikalavimas, įvairių teisėtų interesų balansavimas ir vartotojų teisių į informaciją apie legalius produktus apsauga.
Norėtųsi, kad Lietuvoje atsisakytume požiūrio, kad visi suaugę veiksnūs vartotojai pagal apibrėžimą yra nepakankamai kompetentingi, ir todėl valstybė už juos gali nuspręsti, kiek ir kokios informacijos jiems reikia. Kad teismai vykdytų objektyvią kontroliuojančių institucijų sprendimų kontrolę, o ne aklai juos palaikytų, pakišdami viską po bendrine „visuomenės sveikatos apsaugos“ motyvacija.
O iš reguliuojančių institucijų sektorius tikisi bent jau aiškių, praktiškų gairių, kurios padėtų identifikuoti, kokia informacija neturėtų būti kvalifikuojama kaip draudžiama reklama, ir sudarytų sąlygas atliepti teisėtus vartotojų poreikius nepažeidžiant visuomenės sveikatos apsaugos tikslų.
Indrė Barauskienė yra advokatų kontoros TEGOS partnerė
