Arnas BalčiūnasLauryno Kasčiūno ir Valdo Benkunsko iniciatyvos ką nors daryti su kitataučiais Lietuvoje parodo ne tik liūdną dešiniosios politinės minties situaciją, bet ir alternatyvų vakuumą. Tarp piktinimosi tuo, kokias nesąmones konservatoriai siūlo, kokie yra ar nėra ksenofobai ar rasistai, pasimeta paprastas dalykas – reali politinė ir socialinė problema, kuriai sprendimų nesiūlo jokia kita politinė jėga.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Natūralu, kad tradicinis konservatizmas, juolab dešiniau nuo centro save pozicionuojantys jo atstovai, susirūpina tautos išlikimu. Per pastaruosius keletą metų į Lietuvą išties atsikraustė daug kitataučių ir dešinioji bendruomenė turi visą teisę iš jų jausti grėsmę kriviams ir ąžuolų giraitėms. Gal kiek juokinga tik tai, kad yra galvojančių, jog A2 lietuvių kalbos lygis šią grėsmę panaikins. Politiškai tvarių ir realų poveikį turinčių sprendimų šiuo klausimu iš konservatorių tiesiog neverta tikėtis – jie geriau nei kas kitas žino, kad nei appeasementas, nei containmentas neveikia, o siūlyti to, kas giliai širdelėje tūno, nedrįsta.
Nenoriu, kad tai skambėtų kaip kaltinimas, nes taip ir turi būti – dešinė politinio spektro pusė visuomenės pasidalijimą mato tautiniu pagrindu ir gina savo tautos interesus. Jei lietuviams būtų patogiau gyventi Lietuvoje, kur visi kalba lietuviškai ir valgo šaltibarščius, to ir siekiama. Vis dėlto kairieji, liberalai, demokratai ir visi kiti galėtų Lietuvai pasiūlyti kur kas daugiau nei dabar. Niekas neprašo būti ksenofobu, bet būkite malonūs – pasikalbame apie socialinių ir ekonominių problemų, ateinančių su migracija, sprendimus, kol dar laikas.
Vyriausybėje turime kairiuosius. Lygiai kaip dešinieji visuomenę dalina į tautas, taip kairieji teoriškai turėtų ją dalinti į klases. Idealiame centro kairės pasaulyje socialdemokratai ne tik turėtų matyti visuomenės stratifikaciją socioekonominiu pagrindu, bet ir stengtis padėti labiausiai pažeidžiamiems. Per pastaruosius keletą metų matėme gana įspūdingų žmonių išnaudojimo pavyzdžių – nuo fūrų vergų iki keliolikos nežmoniškomis sąlygomis dirbančių azijiečių Vilniaus restoranuose. Gal čia būtų galima ką nors padaryti? Juolab kad patenkinti turėtų būti visi – juk net ir ksenofobui geriau dirbti, kai verslas negali nukirpti kampų ir už tą patį darbą kitam mokėti mažiau.
Samdyk kokius nori statybininkus, bet jei nepasakome, ką reikia statyti, nebus ir rezultato.
Liberalai taip pat privalo prisidėti prie šios diskusijos. Liberali pozicija neturėtų būti ir negali būti paremta tik universaliomis teisėmis ir jų apsauga. Radikalus individualizmas, lygiai kaip radikalus nacionalizmas, negali užtikrinti tinkamo jautrumo sprendžiant sudėtingas socialines ir ekonomines problemas. Remigijus Šimašius neseniai socialinėse medijose palygino valstybės valdymą su namo remontu. Nors man toks palyginimas atrodo grubus, o ir R. Šimašius pirmiausia kelia klausimus dėl „statybininkų“ kompetencijos, tačiau gal ir laikas į sunkius klausimus pasižiūrėti ūkiškai, pereinant nuo idealų prie realių viešosios politikos pasiūlymų. Vis dėlto, ką liberalai šiuo metu siūlo integracijos klausimais, aš nežinau. Kaip turėtų atrodyti idealus ekonominis, kultūrinis, socialinis kitataučio gyvenimas Lietuvoje? Samdyk kokius nori statybininkus, bet jei nepasakome, ką reikia statyti, nebus ir rezultato.
Aš nežinau, ar Erazmas Roterdamietis turėjo galvoje V. Benkunską, kai rašė „Pagiriamąjį žodį kvailybei“, bet stačiai idiotiškas Vilniaus mero pasiūlymas prikabinti mieste lapukų su žodžiais lietuvių kalba bent jau paskatino kažkokią diskusiją apie tai, ką galime padaryti, kad sostinė ir Lietuva būtų geriau pasirengusios susitvarkyti su visuomenės pokyčiais. Tam reikia konkrečiai identifikuoti problemas, kurias sprendžiame, ir pasiūlyti ne viešųjų ryšių akcijas, o tvarią integracijos politiką, tebūnie ir miesto lygmeniu, bet geriau valstybės.
*****susije*****
Rodos, kalbame apie migraciją taip, lyg ji būtų planuojama kada nors ateityje. Turime kelis ar keliasdešimt metų Lietuvoje gyvenančių žmonių, kurie kalbos taip ir neišmoko. Tie žmonės supranta, kad kalba jų nepadarys lietuviais; net jei imigrantas iš Ganos švariau už Nijolę Ščiukaitę sudainuotų „Skinsiu raudoną rožę“, vis tiek nebūtų gana. Normali valstybė turėtų galėti vienu metu ir saugoti savo kultūrinį identitetą, ir spręsti realias viešosios politikos problemas. Lietuvių kalbos mokymas gali būti viena iš integracijos priemonių, tačiau klaidinga tikėtis, kad vien kalbos reikalavimai išspręs socialines įtampas, išnaudojimą darbe ar bendruomeninės integracijos problemas. Taip dar nėra nutikę jokioje pasaulio šalyje. Kalbos politika turi būti platesnės migracijos strategijos dalis, o ne jos pakaitalas.
Migracija yra realus socialinės tikrovės faktas ir kelia tikras viešosios politikos problemas. Joms spręsti reikia ne simbolinių viešųjų ryšių akcijų, o realios politinės diskusijos, kurioje dalyvautų ne tik dešinieji, bet ir likusi politinio spektro dalis.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
