Asmeninis archyvas„Aš kreipiuosi tiesiai į aukščiausią ministeriją“, dar praėjusio amžiaus pabaigoje dainavo Andrius Mamontovas. Nors nebuvo ir nėra Lietuvoje aukščiausios ministerijos. Bet gal gali tokia atsirasti – nieko nekainuojanti, galinti padėti kurti konkurencingesnę, efektyvesnę ir teisingesnę valstybę. Arba bent jau pagarsinti Lietuvą, kaip inovatyvią ir nebijančią drąsių eksperimentų.
Pastaruoju metu Lietuvoje pasigirdo siūlymai steigti naujas ministerijas – regionų, dirbtinio intelekto ar skaitmenizacijos. Galima rasti argumentų kodėl jų nereikia. Arba galima šias idėjas sujungti ir sukurti kažką iš tiesų unikalaus ir naudingo, kvepiančio ne biurokratija, o inovacijomis.
Lietuvoje yra keturiolika ministerijų, daugiau nei, pavyzdžiui, Švedijoje (vienuolika), bet mažiau nei Vokietijoje ar Singapūre. Tačiau pats ministerijų skaičius savaime beveik nieko nepasako, nes po vienu stogu, gali būti daug padalinių ir viceministrų, atsakingų už atskiras, bet šiek tiek susijusias sritis.
Atskira regionų ministerija pažangiose valstybėse yra gana retas reiškinys. Chat GPT sako, kad vos kelios ES valstybės turi atskirą ministeriją regioninei politikai įgyvendinti. Prancūzijoje yra teritorinės sanglaudos ir santykių su vietos valdžia ministerija. Estijoje regionų plėtros funkcija sujungta su žemės ūkio reikalais, Lenkija turi ministeriją atsakingą už regionų politiką ir ES paramos įsisavinimą.
Lietuvoje regioninę politiką įgyvendina kelios ministerijos, pavyzdžiui, viena iš žemės ūkio ministerijos veiklų sričių yra kaimo plėtra, o vidaus reikalų ministerijoje yra viceministras, atsakingas už regioninę politiką. Galiausiai, akivaizdu, kad kiekvieno rajono specifinėmis problemomis ir kasdieniais klausimais rūpinasi savivalda. Taigi, Lietuvoje regioninės politikos klausimai tikrai nėra užmiršti, nors ir nėra sutelkti po vienos ministerijos stogu.
Kiek kainuotų dar viena ministerija? Reikėtų ne tik ministro bei viceministrų, regioninės politikos ekspertų, bet ir viešųjų pirkimų skyriaus (kurį turi visos ministerijos), apskaitos, personalo ir kitų ūkio reikalų specialistų. Vidutiniškai vienoje ministerijoje Lietuvoje dirba 207 darbuotojai (nors įvairovė didelė – nuo 92 Energetikos ministerijoje, iki 400 Finansų ministerijoje). Visų ministerijų žmogiškiesiems ištekliams – be joms pavadžių įvairiausių institucijų – reikia daugiau nei 100 milijono eurų per metus. Žinoma dar reikia ir patalpų, baldų, kompiuterinės technikos, programinės įrangos, komandos formavimo mokymų ir visokių kitokių gėrybių, todėl net ir kuklios sąrangos ministerija mokesčių mokėtojams kainuotų bent kelias dešimtis milijonų eurų per metus.
Nemažai valstybių, susiduriančių su didėjančiu poreikiu finansuoti socialines išlaidas bei krašto apsaugą, bet neturinčios noro didinti mokesčius, ieško būdų kaip sumažinti biudžeto išlaidas didinant viešojo sektoriaus efektyvumą. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų šiemet išrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimų – steigti virtualų valdžios sektoriaus efektyvumo departamentą, ieškosiantį būdų apkarpyti perteklinių valdžios institucijų ir darbuotojų skaičių (taip, šiek tiek ironiška, steigiamas departamentas naikinsiantis departamentus).
Kai kuriose šalyse galima rasti ne tik ketinimų bet ir konkrečių rezultatų. Prieš metus išrinktas Argentinos prezidentas Javier Milei ėmėsi gelbėti į milžinišką infliaciją pasinėrusią ir ant bankroto ribos balansuojančią savo šalį. Per metus ministerijų skaičių jis sumažino nuo 18 iki 8, kai kurias perteklines funkcijas naikinant, o svarbias – perduodant kitoms ministerijoms. Šiandien Argentinos nemokumo rizika yra žemiausia per pastaruosius penkerius metus, infliacija sumažėjo kelis kartus, o prezidentas, nepaisant skausmingų biudžeto karpymų, išlieka populiaresnis nei jo pirmtakai.
Arčiau mūsų esančios ir pasaulio konkurencingumo bei inovacijų reitinguose pirmaujančios valstybės taip pat sunerimusios dėl galimo perteklinio reguliavimo ir biurokratijos. Švedijos vyriausybė, pavyzdžiui, šiemet įsteigė tarybą, kuri vertins ar vietiniai politikai bei institucijos nepersistengia perkeldamos ir diegdamos ES direktyvas. Danija panašios perteklinio reguliavimo prevencijos ėmėsi dar 2019 metais.
Ir vis tik jei politikai identifikavo aktualias problemas ir nori pasiūlyti jų sprendimus, kokių alternatyvų turime? Galbūt yra pigesnių sprendimų, leidžiančių atskleisti problemos esmę ir pasiūlyti jos sprendimų būdus, nesukuriant perteklinės naštos mokesčių mokėtojams bei neslopinant verslo investicijų?
Taip, galima įsteigti nė vieno darbuotojo neturinčią dirbtinio intelekto valdomą regionų ministeriją.
Paprašius identifikuoti pagrindines Lietuvos regioninės atskirties problemas, jos mažinimo priemones ir instrumentus, ChatGPT per kelias sekundes sugeneruoja nemažą ir ne visai lėkštą, nors šiek tiek abstraktų dokumentą. Pateikus šiam didžiajam kalbos modeliui kelių pažangių valstybių regioninės politikos dokumentus ir patikslinus užklausas, sugeneruojamas jau visai įdomus ir konkretus veiklų bei priemonių sąrašas. Nemokamai. Kaip būtų galima pavadinti tokią ministeriją? „Autonominės regioninės plėtros ministerija“, save ir savo darbo rezultatus pavadinti siūlo dirbtinis, bet gana išmanus šiandienos mano pašnekovas. Aš gal ją pavadinčiau „DIregionų ministerija“, bet ne vardas čia turbūt svarbiausia.
Vis tik kalbant visai rimtai, turbūt akivaizdu, kad daugybę kasdieninių valstybės valdymo ir administravimo funkcijų jau galima pakeisti ar bent jau patobulinti dirbtinio intelekto instrumentais. Tai jau dabar sėkmingai daroma daugelyje įmonių ir nėra priežasčių, kodėl Lietuva negalėtų būti viena pirmųjų valstybių išlaisvinančių žmogiškuosius išteklius iš nuobodžių (o kartais ir pilnų pagundų) kasdieninių darbų, sutaupant valstybės išteklius ir pasiekiant greitesnių, skaidresnių ir efektyvesnių rezultatų.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
