Asmeninis archyvasNaujausi darbo užmokesčio duomenys rodo, kad atlyginimai Lietuvoje toliau auga visose savivaldybėse, tačiau regioniniai skirtumai išlieka ryškūs. Didžiausi atlyginimų vidurkiai išliko didžiuosiuose ekonominiuose centruose, tačiau sparčiausią augimą demonstravo smulkesnės savivaldybės. Tuo tarpu, atokesnėms savivaldybėms šios lenktynės kelia vis didesnių sunkumų.
Darbo užmokesčio augimas išlieka spartus visoje Lietuvoje. Tai lemia visai Lietuvai galiojančios ir darbo užmokesčio augimui palankios aplinkybės: kasmet stebimas spartus mėnesinio minimalaus atlygio augimas, reikšmingai didėjantys viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, struktūriniai ir kokybiniai darbo rinkos parametrai.
2025 m. paskutinį ketvirtį vidutinis bruto darbo užmokestis per metus išaugo 8,2 proc. Tiek pat vidutiniškai paaugo atlyginimai Vilniaus miesto savivaldybėje. Tuo tarpu, Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje stebėtas vangesnis metinis atlyginimų augimas – atitinkamai 7,8 proc., 7,4 proc. ir 7,2 proc. Iš didžiųjų miestų išsiskyrė Panevėžys – šiame mieste atlyginimų augimas per metus buvo dviženklis ir siekė net 10,6 proc.
Sparčiausias metinis atlyginimų augimas stebėtas Zarasų, Elektrėnų, Varėnos, Birštono ir Skuodo rajonų savivaldybėse, ten vidutinės algos prieš mokesčius kilo 13,9 – 16,3 proc.
Lėčiausias metinis atlyginimų augimas – tik nuo 3,1 iki 6 proc. – stebėtas Pakruojo, Pagėgių, Panevėžio rajono, Kėdainių, Anykščių ir Šilalės rajonų savivaldybėse.
Rietavo, Vilkaviškio, Šiaulių rajono, Širvintų, Ignalinos ir Ukmergės rajonų savivaldybėse atlyginimai per metus augo panašiais tempais, kaip didėjo minimali mėnesinė alga (apie 12 proc.).
Atlyginimų skirtumus pirmiausia lemia skirtinga regionų ekonominė struktūra, investicijų koncentracija ir darbo našumo lygis. Vienose ekonominis pulsas bei trauka darbo jėgai didesnė nei kitose. Didieji miestai – reikšmingiausi ekonomikos židiniai šalyje, juose darbo rinka gilesnė ir efektyvesnė.
Tiesa, sostinės regionas pasižymi sava specifika. Jis kaip paslaugų centras, telkia finansų ir draudimo, informacinių technologijų ir ryšių bei kitos aukštą pridėtinę vertę kuriančių veiklų įmones. Būtent šiuose sektoriuose atlyginimų vidurkiai yra aukščiausi ir stipriai veikia viso regiono rodiklius. Tačiau pastaruoju metu jie išsiskyrė kuklesniais už visos šalies vidurkį atlyginimų augimo tempais.
Tuo metu mažesniuose regionuose atlyginimų dinamika jautriau reaguoja į minimalios mėnesinės algos įtaką, nes ten daugiau darbui imlių verslų, ar kvalifikacijos nereikalaujančio darbo. Taip pat, ji dažniau priklauso nuo kelių stambesnių darbdavių ar konkrečių sektorių situacijos.
Dėl nepalankių migracijos tendencijų ir mažėjančio gimstamumo, dalyje regionų ekonomikos pulsas retėja, ir darbo užmokesčio tendencija vis labiau priklauso nuo atlyginių pokyčių viešojo sektoriaus įstaigose ir sprendimo didinti mėnesinį minimalų atlygį.
Ko tikėtis šiemet? Atlyginimų augimo perspektyvų prasme 2026-ieji nebus išimtis iš pastarųjų metų taisyklės. Prognozuojame vis dar palyginti spartų iki 8 proc. atlyginimų augimą, kurį jau kaitina nuo metų pradžios 11 proc. kilstelėtas minimalus mėnesinis atlygis, toliau didėja atlyginimai ir viešajame sektoriuje.
Numatomas vidaus paklausos šuoliukas gali suaktyvinti ir į vidaus rinką orientuotų veiklų darbuotojų paklausą. Tiesa, sektoriniu pjūviu vertinant, matome ryškėjančius lūkesčių skirtumus. Eksportuojantys sektoriai santūriai vertino 2026-uosius. Tai atitinkamai paveikė jų biudžetavimo procesus ir planus darbo užmokesčio fondo augimui.
Aukštos pridėtinės vertės sektoriuose bus toliau stebima automatizacijos ir dirbtinio intelekto įtaka. Įmonės stengiasi mažinti priklausomybę nuo sparčiai brangstančios darbo jėgos investuodamos. Tikėtina, kad informacinių technologijų, verslo ir finansų paslaugų sektoriuose ši tendencija tęsis. Dėl to ir toliau stebėsime nuosaikesnį nei vidurkiai atlyginimų augimo tempą.
Gamyboje veikiantiems verslams planus darko geopolitinė krizė. Metų pradžioje atrodė, kad šiemet investicijoms į technologinį atsinaujinimą ir produktyvumo didinimą aplinkybės bus palankios. Europos centriniam bankui apkarpius palūkanų normas, įsivyravo stabilumas ir palankios kreditavimo aplinka. Vis dėlto, geopolitinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose mažina įmonių rizikos apetitą: pristabdomos ar net atidedamos investicijos ir plėtros planai.
Kylančios kainos kaitins derybas dėl atlygio. Šiemet Lietuvai prognozuojama aukštesnė infliacija, kurią palaiko toliau brangsiančios paslaugos, mokesčių ir pensijų reformos pasekmės, nepalankų pėdsaką paliko šalta žiema ir brangus šildymo sezonas.
Šiuo metu, vairuotojai su nerimu stebi skaičius degalinių švieslentėse. Persijos įlankos valstybės dėl JAV ir Izraelio karo prieš Iraną keliamų rizikų Hormuzo sąsiauriu negali išvežti naftos ir naftos produktų. Jei Hormūzo sąsiaurio blokada užsitęstų, energetikos nešėjų kainų šoko mastas nuvilnytų labai plačiai, paveiktų infliaciją ir vartotojų perkamąją galią.
Vidutinio laikotarpio perspektyvose Lietuvai – konkurencingumo uždavinys. Jis ypač svarbus būtent Lietuvos regionams. Viena vertus, minimalios mėnesinės algos didinimas ir sparčiau augančios mažiausias pajamas gaunančių gyventojų pajamos kelia bendrą atlyginimų lygį. Tai padeda mažinti pajamų nelygybę ir stiprina gyventojų perkamąją galią regionuose, o tai svarbu vietos smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris daugiausia dirba vidaus rinkoje.
Tačiau regionų ekonomikos struktūra dažniau remiasi darbo jėgai imliais sektoriais – tradicine pramone, maitinimo, apgyvendinimo, transporto, prekybos ir pan. paslaugomis. Tokiuose sektoriuose galimybės greitai didinti produktyvumą ar investuoti į technologijas paprastai yra labiau ribotos, todėl sparčiai augantys atlyginimai tampa didesniu iššūkiu nei didmiesčių aukštos pridėtinės vertės veikloms.
Per pastaruosius penkerius metus darbo kaštai Lietuvoje augo vienu sparčiausių tempų ES. Nors viena darbo valanda Lietuvoje vis dar kainuoja gerokai mažiau nei ES vidurkis, atlyginimams tenkanti BVP dalis jau viršija ne tik ES vidurkį, bet ir kai kurių turtingų šalių rodiklius. Tai rodo tam tikrą paradoksą: Lietuva vis dar laikoma palyginti pigios darbo jėgos ekonomika, tačiau bendras atlyginimų fondas ekonomikoje jau yra labai didelis.
Tokios tendencijos regionuose jaučiamos dar stipriau. Dalis vietos įmonių turi mažiau galimybių kompensuoti augančius darbo kaštus didesniu produktyvumu ar aukštesne pridėtine verte. Be to, verslo plėtrą regionuose riboja ir demografiniai iššūkiai – gyventojų mažėjimas bei darbo jėgos trūkumas.
Todėl regionams ypač svarbu, kad darbo užmokesčio augimas būtų tvariai suderintas su produktyvumo didėjimu ir investicijomis. Priešingu atveju augantys darbo kaštai gali tapti papildomu stabdžiu vietos verslui ir mažinti regionų patrauklumą investicijoms.
Indrė Genytė-Pikčienė yra banko „Artea“ vyriausioji ekonomistė
