Arnas BalčiūnasViktoro Orbáno fiasko Vengrijoje yra ypatingas įvykis. Nors galima juoktis iš Lietuvos viešojoje erdvėje išdygusių ekspertų, susidomėjimas šiais rinkimais tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje kilo ne veltui – vien simbolinė šių rinkimų reikšmė yra didžiulė, o šalia to egzistuoja ir galimybė, jog Péterio Magyaro ir partijos „Tisza“ sėkmė leis ES veikti sklandžiau.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Būtent ES aspektas sudomino su „Artemis II“ į kosmosą neišskridusius kosmonautus – prie rinkimus Europoje įprastai lydinčių rusų skleidžiamų nesąmonių socialinėse medijose telefonu prisijungė JAV prezidentas, į Budapeštą nuvažiavo ir Remigijus Žemaitaitis su palyda. Betrūko, kad Vladimiro Žirinovskio dvasia savo interviu rusiškam laikraščiui būtų perspėjusi apie P. Magyaro keliamą pavojų ir danguje pasirodę apokalipsės raiteliai.
Nors P. Magyaro pergalė buvo skaudi visiems šiems veikėjams, pavasario proga noriu daugiau dėmesio skirti ne skausmui, o džiaugsmui ir pasvarstyti apie tai, ar verta pasiduoti iš Vidurio Europos sklindančiam optimizmui.
Pradėti norėčiau nuo Lietuvos. Be akivaizdaus pozityvumo, kylančio iš to, kad Vilniaus burbulas papildomai pasidomėjo autokratizacijos procesais, pokyčiai Vengrijoje iš tiesų turės minimalią įtaką gyvenimui Lietuvoje, kad ir kaip tuos rezultatus sukiotų analitikai ir politikai. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Vengrija nėra pirmasis Vidurio Europos atsparumo autokratizacijai pavyzdys – 2023 m. Lenkijoje į rinkimus atėjo daugiau nei 74 proc. rinkėjų, „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijai nepavyko surinkti daugumos nei Seime, nei Senate. Nors V. Orbánas valdžioje buvo ilgiau ir sugebėjo pasistatyti visiškai sau palankią politinę sistemą, pats principas panašus – trys ketvirtadaliai piliečių ateina į rinkimus ir pabaigia vadukų valdymą. Ar kas nors pasikeitė po 2023-iųjų? Lygiai po metų išsirinkome LSDP ir „Nemuno aušros“ koaliciją.
Nereikia apsimesti, kad potencialus Vengrijos žingsnis demokratijos link apgręš esamas tendencijas.
Žinoma, linksma stebėti R. Žemaitaičio bandymus įtikinti dirbtinį intelektą, kad rinkimus Vengrijoje vis dėlto laimėjo būtent jis, bet vienintelė iš tiesų svarbi pamoka ta, kad geriau už pergales prieš vietinius orbaniukus yra tų orbaniukų neįsileisti. Tai ypač aktualu stebint ne tik bandymus stiprinti politinę įtaką žiniasklaidai, bet ir pastaruoju metu vieną po kito keičiamus svarbių valstybės įstaigų vadovus.
Pereikime prie Europos. Reikia pripažinti, kad dar viena V. Orbáno pergalė būtų buvusi labai skaudi didelei daliai Europos politikų. Manau, kad Europoje nebūtų atsiradę politinės valios apsvarstyti Vengrijos narystę ES, net jei Péteris Szijjártó būtų tiesiogiai prijungęs Sergejų Lavrovą į kokį nors europinį „MS Teams“ pokalbį. ES (ir NATO) sprendimų priėmimo efektyvumas yra plačiai akademijoje aptariama tema – akivaizdu, kad vienbalsiškumo reikalavimas kelia nemažai problemų, veda į poreikį iš principo papirkinėti konkrečias valstybes nares ir leidžia priešiškoms jėgoms gana nesunkiai manipuliuoti Europa. Nors nereikia apsigauti ir manyti, kad P. Magyaras taps naujuoju Konradu Adenaueriu ar Robertu Schumanu, už V. Orbáno „Fidesz“ sunku rasti ką nors blogesnio (nors slovakai ir bando).
Paprastai kalbant, galima tikėtis kiek sklandesnio sprendimų priėmimo ypač saugumo klausimais, tačiau, mano supratimu, esminis pozityvumas Europai yra būtent švelnus P. Magyaro euroskepticizmas. ES vis dar sunkiai sekasi vaduotis iš idėjinio radikalizmo – tarsi privalai būti arba idealistas, arba euroskeptikas. Egzistuoja ir vidurio kelias, kurio reikia ieškoti, nes kitu atveju svarbiose pozicijose idealistų gali apskritai nebelikti.
Galiausiai apie pasaulį. Demokratijos situacija yra tragiška. „V-Dem“ instituto duomenimis, šiemet sugrįžome į 1978 m. lygį – kitaip tariant, didžioji trečioji demokratizacijos banga, kurios dalimi buvome ir mes, visiškai atslūgo. Pasaulyje šiuo metu demokratijų yra mažiau nei autokratijų, o demokratinėse valstybėse gyvena tik apie ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Tyrėjai, beje, atkreipia dėmesį į tai, kad dažniausiai autokratizacijos kelyje esančiose šalyse pasirenkama taktika yra žiniasklaidos ribojimai ir cenzūravimas.
Nereikia apsimesti, kad potencialus Vengrijos žingsnis demokratijos link apgręš esamas tendencijas. Jos apsigręš savaime, nes esame dugne – daugiau autokratizuotis beveik nebėra kam. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šie rinkimai buvo kažkuo ypatingi – jiems skirtas dėmesys, puiki Dovydo ir Galijoto istorija, nori nenori, bet imi svajoti.
Nustokime. Nepervertinkime vienų rinkimų svorio. Beveik dviejų dešimtmečių žalos ekonomikai, žiniasklaidai, pilietinei visuomenei ir pasitikėjimui valdžia per vieną ciklą ar vieną lyderį neatkursi – tai ilgas kelias su rimtais išbandymais. Todėl didžiausia klaida būtų tikėtis greito lūžio, tiek, žinoma, vengrams, tiek mums. Tai pirmas žingsnis po traumos, bet geriau išvis nesusižeisti.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
