Asmeninis archyvasNepaisant to, kad Lietuva ir toliau stebina ne tik kaimynes, bet ir likusią Europą sparčia ekonomikos plėtra, darbo rinkos pulsas išlieka vangesnis, nei galima būtų tikėtis verslo ciklo pakilimo fazės laikotarpiu. Aukštesnis bendras nedarbo lygis, po pandemijos užsilikusi didesnė jaunimo bedarbystė, vangi samda ir lėčiau nei tankėja bedarbių gretos kuriamos naujos darbo vietos atskleidžia ekonominės raidos ciklinius ir struktūrinius netolygumus.
Darbdaviai naujų darbuotojų vis dar ieško pasyviau nei ankstesniais ekonomikos bumo laikotarpiais. Nuo 2022 m. rugsėjo naujų darbo vietų per mėnesį įregistruojama mažiau nei naujų bedarbių, o šių metų sausio-rugpjūčio mėnesiais vidutinis per mėnesį įregistruotų naujų darbo vietų skaičius buvo net 29 proc. mažesnis nei ankstesnių penkerių metų vidurkis.
Tam įtakos turėjo netipinė darbdavių elgsena pastarųjų metų išbandymų akivaizdoje. Lietuvos įmonės net ir karo grėsmių, vangesnės paklausos, aukštų palūkanų normų aplinkos, energetikos šoko ir kaštų infliacijos šoko aplinkybėmis neskubėjo mažinti darbuotojų skaičiaus, stengėsi turimus pajėgumus išlaikyti. O dabar, nors ekonomikos augimas atsitiesęs, neskuba didinti samdos tempų. Tai lemia išorinės aplinkos neapibrėžtumas, prekybos barjerų, vangesnės eksporto rinkų paklausos grėsmės ir galimas poveikis įmonių rezultatams.
Šias tendencijas atliepia Eurostat skelbiami nedarbo lygio duomenys. Eurostat duomenimis, pastaraisiais mėnesiais stebėtas 7,1 proc. sezoniškai išlygintas nedarbo lygio rodiklis. 2018-2019 m., prieš pandemiją, nedarbo lygis tesiekė 6,2-6,3 proc. Be to, ir pati tendencija nedžiugina: Lietuvoje sezoniškai išlygintas nedarbo lygio rodiklis pastaraisiais mėnesiais stiebėsi, tuo tarpu Estijoje, Latvijoje ir vidutiniškai euro zonoje buvo galima stebėti jo mažėjimą.
Pramonėje stebimi struktūriniai pokyčiai. Nors Europos centriniam bankui apkarpius palūkanų normas, atsigauna vartojimas eksporto rinkose ir įmonės turi daugiau erdvės finansiniam manevravimui, gamybos sektorius Lietuvoje prarado pagreitį. Energijos nerodo metalo gaminių, baldų ir plastikų pramonės šakos. Chemijos pramonės prastesnius rezultatus lemia planuoti vienos iš Lietuvos trąšų gigančių gamybos apribojimai.
Tuo tarpu, lengvosios pramonės raidoje prošvaisčių nematyti. Odos, tekstilės ir drabužių siuvimo pramonė toliau išgyvena nuosmukį, kurį lemia struktūrinės prarandamo konkurencingumo priežastys. Šiai beveik tris ketvirtadalius pajamų ne Lietuvoje uždirbančiai pramonės šakai eksporto rinkose konkuruoti darosi vis sunkiau. Dėl augančių darbo ir kitų gamybos veiksnių sąnaudų bei ribotų investicinių galimybių, vis daugiau lengvosios pramonės įmonių susiduria su veiklos sunkumais ar net bankrutuoja. Mūsų eksportuotojus išstumia geresnę sąnaudų struktūrą turintys trečiųjų šalių gamintojai. Darbo rinka pastaruoju metu šiuos procesus sugeria padažnėjusių bankrotų ir masinių atleidimų pavidalu.
Tiesa, girdime ir gerų naujienų. Ciklinis suaktyvėjimas spartina medienos pramonės apsukas. Įsibėgėjant naujų „Teltonikos“ gamyklų pajėgumams, proveržį demonstruoja elektroninių komponentų pramonė. Klesti ir sparčiai auga, optikos, precizikos ir matavimo įrangos gamyba. Taigi, tiek jau į Lietuvą pritraukti užsienio investuotojai, tiek stambūs vietos aukštos pridėtinės vertės inžinerinės pramonės projektai didina darbuotojų paklausą.
Darbo rinkos aktyvumą kelia bumą išgyvenantis statybų sektorius. Apkarpytos palūkanų normos stimuliavo ciklinį nekilnojamojo turto rinko atsigavimą. Jei keletą pastarųjų metų statybų sektorius mito daugiausia valstybiniais inžinerinių statinių, kelių, viadukų ir pan. projektais, tai šiemet stebimas tiek gyvenamosios, tiek negyvenamosios paskirties pastatų statybų augimas. Statybos paslaugų paklausa didės ir Lietuvoje tiek dėl prasidėjusio ciklinio nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo, tiek dėl valstybės vykdomų ir planuojamų gynybos ir inžinerinių projektų.
Poilsio, turizmo, maitinimo ir aptarnavimo paslaugų sektoriams – užsitęsęs šaltas ir alinantis sezonas. Daugelį šių veiklų įmonių slegia nuo pandemijos susikaupusios finansinės problemos. Be to, tai darbui imlūs ir darbo kaštų augimui ypač jautrūs sektoriai, atsidūrę tarp dviejų girnapusių: vangios paklausos pastaraisiais metais ir darbo kaštų augimo, kasmet forsuojamo dviženkliais tempais keliamo minimalaus mėnesinio atlygio.
Šiemet paslaugų sektoriams nedėkinga buvo ir šalta bei lietinga vasara. Nepalankūs orai svarbiausiu turizmui metu neleido įsibėgėti su vietos ir atvykstamuoju turizmu dirbantiems apgyvendinimo, maitinimo paslaugų ir pramogų verslams. Jie buvo priversti susitaikyti su kuklesne jų teikiamų paslaugų paklausa, prastesniais finansiniais rezultatais ir karpytis sąnaudas bei mažiau samdyti.
Stebint pokyčius darbo rinkoje, vis daugiau galima užčiuopti struktūrinės ekonominės transformacijos apraiškų, kuomet tradicinės darbui imlios ekonominės veiklos išsikvepia ir nugesta, bet auga aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių vaidmuo. Sparčiai kylant darbo kaštams, tai neišvengiami procesai. Tačiau nesuvaldyti jie gali turėti labai rimtų šalutinių poveikių Lietuvos darbo rinkai.
Gali Paaštrėti struktūriniai kokybės ir kiekio darbo paklausos ir pasiūlos neatitikimai, nes dešimtmečiais puoselėtų kompetencijų reikės vis mažiau, tuo tarpu aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų – pavyzdžiui, informacinių technologijų, gamtos mokslų ir biotechnologijų, fizikos, inžinerinių kvalifikacijų specialistų – poreikis augs sparčiai. Tokioms užduotims vargu ar pasiruošę mūsų švietimo ir perkvalifikavimo sistemos
Po pandemijos užsilikę prastesni jaunimo nedarbo rodikliai ir staigūs technologiniai pokyčiai programuoja problemą – įgyti patirtį ir įsitvirtinti darbo rinkoje ateityje bus gerokai sunkiau. Darbo rinkos perspektyvas reikšmingai keičia prasidėjusi dirbtinio intelekto era ir technologinis progresas. Tikėtina, kad šie procesai ne tik kėsinsis praretinti rutinines operacijas atliekančių darbuotojų, bet ir aukštos kvalifikacijos specialistų gretas.
Jau šiandien technologinės naujovės, robotizacijos, skaitmenizacijos ir dirbtinio intelekto sprendimai atveria naujų galimybių darbo išteklių valdymui. Paprastesnes rutinines ir pagalbines funkcijas atliekantys, karjeras pradedantys darbuotojai vis dažniau bus pakeičiami dirbtinio intelekto siūlomais sprendimais. Taigi, ilgainiui net ir mokslus pabaigusiam specialistui įsilieti į darbo rinką gali tapti sudėtinga, nes pradedančiojo pozicijas, pvz., asistento, referento, net ir pradedančiojo programuotojo tipo darbus, keis dirbtinio intelekto sprendimai.
Apibendrinant, Lietuvos darbo rinka išlieka dinamiška, tačiau užimtumą šalyje vis labiau veikia struktūriniai pokyčiai. Tradicinės pigia darbo jėga konkuravusios ir darbui imlios veiklos silpsta, o aukštos pridėtinės vertės sektoriai išgauna pagreitį, tačiau jiems trūksta reikiamų kompetencijų. Be toliaregiškos ekonominės politikos, kryptingų švietimo ir perkvalifikavimo sistemų ji gali atnešti skaudžių socialinių pasekmių – didesnę nelygybę ir augantį struktūrinį nedarbą.
Indrė Genytė-Pikčienė yra "Artea" banko vyriausioji ekonomistė
