Meniu
Prenumerata

šeštadienis, gruodžio 21 d.


KOMENTARAS
Dešimtmetis, negrįžtamai sukrėtęs pasaulį – ir sukrėsiantis dar labiau
Vytautas Bruveris
ELTA
Vytautas Bruveris.

Dešimt metų. Jau dešimt metų! Tik dešimt metų. Bet kokiu atveju, kaip ir tuomet, pačią pirmą dieną, taip ir dabar, niekas net neįsivaizduojame, kas laukia mūsų ateityje. Net pačioje artimiausioje. Ir kokio masto tas kažkas bus.

Taip galima apibūdinti pagrindinius pojūčius, emocijas ir mintis, kurias Ukrainoje ir ją remiančioje pasaulio dalyje kelia šiandien minimas Euromaidano, „orumo revoliucijos“ pradžios dešimtmetis.

Kaip ir visi dideli reiškiniai, istorinis procesas, kurio nežinia kelintame etape mes visi dabar esame, prasidėjo nuo nedidelio dalyko – kelių sakinių socialiniame tinkle „Facebook“.

Tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kontroliuotam ir galutinai prispaustam Kremliaus, vis dėlto atsisakius pasirašyti asociacijos ir laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga, visuomenėje kilo didžiulė pasipiktinimo banga.

Pirmasis, paskatinęs veikti, buvo afganų kilmės ukrainietis, žurnalistas Mustafa Najemas, kuris „Facebook“, kaip ir dera Rusijos jau tuomet visur matytiems „ukronaciams“, parašė rusiškai: „Gerai, dabar rimtai. Na, tai kas šiandien iki vidurnakčio yra pasirengęs išeiti į Maidaną? Tik komentarai po šiuo postu: „Aš pasirengęs“. Kai tik susirinks daugiau, nei tūkstantis, organizuosimės“.

Susirinko daugiau, nei tūkstantis. Organizavosi, išėjo pusei vienuoliktos vakaro, Maidano centre. Ir prasidėjo.

Iš pradžių buvo šimtai, daugiausiai jaunimas ir dar neatrodė, kad kažkas bus rimto. Juos valdžios „pareigūnai“ ir smogikai tuojau pat žiauriai sumušė ir išvaikė. Tada atėjo tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių. Mušė ir vaikė ir juos. Jie davė atgal ir tada ėmė rinktis šimtai tūkstančių. Juos pradėjo žudyti. Tada ėmė žudyti ir jie, kol, pagaliau, V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją, o visa valdžia žlugo.

Atrodė, kad nedaug trūksta ir subyrės pati valstybė. Tačiau jai bandant išsilaikyti ant kojų ir šiaip taip išsilaikant, Rusija okupavo Krymą. Ir pradėjo karą Donbase, kur jo epicentras yra ir dabar.

Kokie yra pagrindiniai dalykai, svarbūs ne vien dešimtmečio retrospektyvoje ir ne vien Ukrainos kontekste, kuriuos mums verta prisiminti šia proga?

Pirma, nacionalinio išsivadavimo kova, paremta tradicine etnine-kalbine ukrainietiška tapatybe bei atitinkamu istoriniu naratyvu, buvo tik vienas iš Maidano revoliucijos elementų, motyvų bei variklių. Ne mažiau, o gal net ir labiau svarbiu varikliu buvo protestas prieš neteisybę, valdžios įžūlumą bei savivalę, pastarajai peržengus paskutinę ribą. Tai buvo ir socialinis protestas prieš savus vagis, kuriuos kontroliuoja svetimi vagys.

O šio pobūdžio protestą rėmė ir „liaudiška“ bei bendražmogiška tapatybė, įgalinusi ir bendražmogišką empatiją. Būtent todėl nuo pirmųjų dienų Maidane galėjai sutikti ne tik įvairios etninės kilmės ukrainiečius, bet ir žmones iš kone visų pasaulio kampelių. Taip pat ir iš Rusijos.

Būtent Maidanas į vieną branduolinės sprogstamosios galios mišinį sulydė tradicinę etninę-kalbinę-istorinę ukrainietišką tapatybę ir tą, kurią savo konstitucijos pirmaisiais žodžiais apibrėžia pagrindinė politinė bei pilietinė nacija pasaulyje JAV: „We, the people“ („Mes, žmonės“).

Šis lydinys, išlaikęs ir tebeišlaikantis visą Ukrainą, tapo ir didžiausiu netikėtumu Rusijai, pirmiausia Donbase besitikėjusiai, jog prieš ją stos tik ukrainakalbiai šalies „vakariečiai“.

Antra, vis dėlto Maidanas nebūtų taip ilgai ištvėręs, toks stiprus ir pagaliau laimėjęs, jei jį į priekį būtų varę tik paprasti žmonės iš JAV konstitucijos.

Valdžios, politinio-oligarchinio elito dalies prisijungimas prie Maidano, „gatvės“ su savo ekonomine bei politine galia – esminė bet kokios „spalvotos revoliucijos“ pergalės prielaida.

V. Janukovyčius nebuvo spėjęs taip konsoliduoti režimo po savimi ir aplink save, kaip tai yra Rusijoje ar Baltarusijoje. Jei būtų spėjęs, beveik neabejotinai būtų matę kitokį vaizdą ir kitokius padarinius.

Trečia – nėra tokių priemonių, kurių Rusijos diktatūra nesiimtų ir tokių raudonųjų ar kitos spalvos linijų, kurių ji neperžengtų, žūtbūt siekdama sunaikinti Maidaną. Teisingiau, tą Ukrainos visuomenės dalį, kuri ant savo pečių ir neša visą – pirmiausia, ginkluotą – pasipriešinimą.

Tai ir yra pagrindinė logika ir trajektorija, pagal kurią nuo pat pradžios veikė Kremlius ir dėl kurios jis iš esmės jau seniai yra tapęs savo paties prigimties įkaitu.

Jis negali veikti kitaip, negali turėti kito tikslo, kaip tik žūtbūt siekti sunaikinti dabar jau ir visą šalį, kuri visa tapo Maidanu.

Nė viena tokio tipo ir tokio degradacijos lygio diktatūra, kaip Rusija, negali palikti „nenubaustų“ – teisingiau, gyvų – tų, kurie, jos ir jos pavaldinių įsitikinimu, turi gulėti po jais, bet vis dėlto drįso priešintis ir mesti iššūkį „arijų rasei“ ir jos vadui.

Tai susiję su pačios diktatūros patvarumu ir egzistencija – jei tie, kurie jai drįsto pasipriešinti ir nepaklusti bet kokiu būdu ir forma – ką jau bekalbėti apie ginkluotą kovą – lieka mirtinai nenukankinti, neišprievartauti ir kitaip nenužudyti, reiškia, diktatūros ir jos vado valdžia bei jėga – netikri.

Maidanas, Ukraina ar, pavyzdžiui, Taivanas turi būti pavergti-sunaikinti, jie – tik „klausimas“, kuris gali turėti tik „galutinį sprendimą“.

Tad kuo daugiau ir kuo labiau tie, kurie turi būti aukomis, priešinasi, tuo daugiau priemonių ir pastangų jiems sunaikinti reikia skirti. Tai – esminis ir vienintelis motyvas.

Būtent ši logika ir lėmė, kad, Ukrainai nepasidavus ir nekapituliavus „Minsko derybų procese“, pilno masto Rusijos invazija tapo tik laiko klausimu.

Būtent ši diktatūros logika ir lemia viso šio istorinio proceso dinamiką, kurią mes matėme nuo pat pradžių ir, be abejo, matysime ir toliau – vos tik atrodo, kad šįkart jau pasiekta paskutinė smurto, agresijos, siaubo ir destrukcijos riba, už posūkio tuojau pat laukia nauja.

Ketvirta – ši nuolatos auganti agresija turi ir kitą pusę – ukrainiečių pasipriešinimo potencialą. Jis pats yra tokio nenuspėjamo dydžio, kad visi – ne tik rusai, bet ir didelė dalis Vakarų – kiekvieną kartą apsiskaičiuoja. Pagal tokį agresijos kiekį, kokį jau sugėrė Ukraina, tos šalies, regis, seniai turėjo nebebūti, o ji ne tik laikosi, bet net ir mėgina kontratakuoti.

Kartais dėl to būna nustebę ir patys ukrainiečiai. Tačiau ta proga jie dažniausiai konstatuoja, jog tai – pagaliau ne tik gimusios, bet ir visu ūgiu atsistojusios ukrainiečių politinės nacijos požymis. Šios nacijos gimimas ir yra pagrindinis ir jau nebeatšaukiamas Maidane prasidėjusio ir vis dar tebevykstančio proceso rezultatas.

Tad, žvelgiant į ateitį, belieka tikėtis, kad šis dėsnis kartosis ir toliau, Rusijai toliau didinant eskalacijos apsukas.

Tačiau vis dažniau atsiremiame į tą tikrovę, kuri vis dėlto skatina klausti – kiek ilgai to potencialo apskritai užteks?

Taip išėjo, kad dabar, suėjus dešimtmečiui nuo šio istorinio proceso pradžios, atsidūrėme naujoje egzistencinėje kryžkelėje, ant naujo etapo ir lūžio ribos.

Ją ženklina tai, jog pats karas baigia pereiti į totalinio sekinimo ir naikinimo karo fazę. Į tai pirmiausia orientuojasi Rusija, kuri kaip šalis, ekonomika bei valstybė galutinai stojo ant nuolatinio karo – pirmiausia, su Ukraina, po to ir su visais Vakarais – bėgių.

Pirmasis iš pagrindinių Rusijos tikslų Ukrainos naikinimo kelyje – fiziškai sunaikinti ir fronte permalti visą tą Ukrainos visuomenės dalį, kuri nori ir gali priešintis su ginklu rankoje. Taip pat bent iš dalies atgauti iniciatyvą fronte ir pradėti, nors ir nežymiai, ir vėl slinktis į priekį.

Pati aukščiausioji Ukrainos karinė vadovybė – ką bekalbėti apie žmones fronte – jau viešai konstatuoja, jog būtent gyvosios jėgos trūkumas yra dar didesnė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų problema, nei ginkluotės stoka. Maidane, pagimdžiusiame ukrainiečių politinę naciją, vis mažiau žmonių.

Antra egzistencinė grėsmė – Vakarų karinę ir ekonominę paramą, be kurių Ukraina neišsilaikytų kaip kariuomenė ir valstybė, vis labiau trikdys pačių Vakarų noras pagaliau „kažkaip baigti“ visą šią istoriją.

Klausimas, kurį jau būtina kelti visu aštrumu – ar bent dalis politinio elito ir visuomenių Vakaruose nenorėtų tos „pabaigos“ pačios Ukrainos sąskaita?

Ar negali atsitikti taip, kad Ukraina bus stumiama į kažkokias „derybas“ ar, teisingiau, kapituliaciją ne tiesiogiai ir tiesmukai spaudžiant jos valdžią, o tiesiog ribojant arba visai nutraukiant karinę bei ekonominę paramą – kad šalis tiesiog nebeturėtų kitos išeities?

Tačiau juk akivaizdu, kad tokiu atveju pati Rusija tikrai dėl nieko nesiderėtų, o su dešimteriopa jėga judėtų toliau, siekdama galutinio tikslo – visiško šalies sunaikinimo ir net okupacijos.

Neabejotina, kad tie, kurie stumtų Ukrainą tokiais žiauriais būdais pasiduoti, suvokia, jog stumia ją mirties bausmės link.

Vadinasi, jie mano, kad Ukrainą galima paaukoti mainais į „pabaigą“ ir, jei ne šventą, tai bent ramybę.

Pagrindinis Ukrainos argumentas, stengiantis užsitikrinti ir išlaikyti tarptautinę paramą visuomet ir buvo toks: „mes savo kūnais ir krauju giname jus, savo pinigais ir ginklais jūs, neišliedami nei vieno savo kraujo lašo, perkate savo saugumą, o jei mes krisime, sekantys būtinai, tiesiog automatiškai būsite jūs“.

Dalis Vakarų visuomenių bei politikų palaikė ir tebepalaiko Ukrainos kovą būtent dėl tokių „pragmatinių“, „savanaudiškų“ sumetimų. Dalis – ne dėl to, o dėl paprastos žmogiškos empatijos, užuojautos bei solidarumo, neteisybės jausmo, matant tokį nusikaltimą bei tragediją. Dalis – ir dėl to, ir dėl to.

O dalis visuomet atmetė ir toliau atmeta šią argumentaciją, tiesiog konstatuodami, jog, viena vertus, pasaulyje ir taip vyksta daugybė „lokalinių“ karų, kuriuos vykdo įvairūs nedemokratiniai režimai, antra vertus, nuo to, kad Ukraina bus sunaikinta, tiesioginio ir atviro pilno masto Rusijos bei NATO susidūrimo grėsmė esmingai bei lemtingai nei padidės, nei sumažės.

Taip, iš dalies galima sutikti su tuo, kad Ukrainos subyrėjimas ir griūtis automatiškai nereiškia, jog Rusija tuojau pat surengs tokią pačią pilno masto invaziją į Lenkiją ar Baltijos šalis. Vien dėl to, kad jai nebus su kuo tai surengti.

Tačiau Maidanui kritus, logika ir dinamika, kurios įkaitu visuomet ir buvo Rusijos režimas, niekur nedings.

Dabar jam nebeliks kitos išeities, kaip tik keršyti visiems, kas bent menkiausiu būdu padėjo Ukrainai kovoti ir visus juos „nubausti“.

Apie tai režimo vadeivos ir jų propaganda jau seniai atvirai kalba, be to, signalizuoja, kad to keršto būtinybė gali būti subrendusi jau dabar. Tas kerštas juk gali pasireikšti ir vadinamuoju „hibridiniu“ būdu – įvairiais išpuoliai ir teroro aktais.

Taigi, abiem atvejais – tikros Ukrainos pergalės, kurios vienintelis garantas yra pačios Rusijos diktatūros žlugimas ir Ukrainos subyrėjimo – mūsų regionas, Europa, o ir visas pasaulis toliau žengs vis didesnių globalinių permainų ir sukrėtimų keliu. Negrįžtamų permainų keliu.

Tai, kad istorija, kurioje jau dešimtmetį esame, dabar vėl priartėjo prie tam tikro kritinio taško ir šiuo metu reikia spręsti, kuria linkme ji pasuks, rodo ir pačios Ukrainos viršūnių elgesys. Jame vis daugiau desperacijos, blaškymosi ir kokios nors išeities ieškojimo.

Tai išduoda ir vis labiau ir dažniau į paviršių iššokančios vidaus rietenos bei politiniai nesutarimai. Pats pavojingiausias – tarp aukščiausios politinės ir karinės vadovybių. Panašu, kad paties kariuomenės vado Valerijaus Zalužno viešas pasisakymas apie tai, jog karas įstrigo ir galutinai perėjo į pozicinę sekinimo karo fazę buvo nesuderintas su prezidentu ir jo komanda, tad pastaroji ketina vadą bausti.

Tą desperaciją ir apskritai pavojingą simptomatiką rodo ir viešos paties prezidento Volodymyro Zelenskio kalbos apie prieš jį Rusijos rengiamą naują „Maidaną“, siekiant jį nuversti ir net nužudyti. Suprask, visi, kurie dabar kritikuoja prezidentą ar jo aplinką – galimi sąmoningi ir nesąmoningi priešo sąmokslo talkininkai.

Pats prezidentas taip pat su keliaguba energija ir dažnumu kartoja tą patį argumentą „po mūsų – jūs“, tarsi jaustų, kad jis jau nebeveikia taip, kaip anksčiau. Apskritai, akivaizdu, kad tiek pačiai Ukrainai, tiek jos ištikimiausiems sąjungininkams, kurių yra vos sauja, reikia naujos komunikacijos kampanijos, pirmiausia nutaikytos į pagrindinių Vakarų šalių visuomenes. Juk invazijos pradžioje būtent visuomenės buvo tas faktorius, kuris nulėmė Vakarų politikų posūkį besąlygiškos Ukrainos paramos link.

Kitas faktorius – ta visuomenės dalis, kuri iš Maidano persikėlė į apkasus ir į jų artimiausią užnugarį. Kaip jau minėta, ji, nors ir labiausiai naikinama fiziškai ir vis mažėjanti, yra jau įvykęs istorinis faktas – vienintelis, kuris išties yra galutinai įvykęs šioje nebaigtoje istorijoje. Kartu – pagrindinis garantas, jog net ir tamsiausiose epinės istorinės tragedijos kryžkelėse Ukraina tebeturi šansą. Šansą išlikti.

Patį svarbiausią šansą, kurį pirmieji sugriebė tie, kurie atsiliepė į keletą sakinių „Facebook“. Ir išėjo į tamsią lapkričio naktį.

Vytautas Bruveris yra naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius

2023 11 21 21:00
Spausdinti