Asmeninis archyvasRyte, kai visi dar tik ruošiamės eilinei darbo dienai, dirbtinis intelektas (DI) dažniausiai jau darbuojasi pilnu pajėgumu tyliai ir nepastebimai. Iš pirmo žvilgsnio jis nesiūlo revoliucijos – jis mums teikia atsakymų juodraščius, suklasifikuoja užklausą, sudėlioja prioritetus, suranda panašų atvejį internete, sutaupo kelias minutes. Iš šių minučių susideda valandos, iš valandų – sąnaudos, o iš sąnaudų – konkurencingumas. Ir čia slypi pagrindinė šios technologijos tiesa: mikro lygmenyje DI jau yra tylus produktyvumo variklis, bet makro statistikoje to dar nematome.
Ką jau matome, tai pokyčius įmonių procesuose. Viename plačiai cituojamame praktiniame bandyme klientų aptarnavimo komandos, gavusios generatyvų DI asistentą, vidutiniškai padidino našumą apie 14 procentų, o mažiau patyrę darbuotojai – net apie 34 procentus. Tai svarbu ne dėl „gražaus skaičiaus“, o dėl pačio mechanizmo: DI dažnai pakelia vidurkį ir sumažina atotrūkį tarp naujoko ir veterano. Verslui tai reiškia trumpesnį mokymosi laiką, stabilesnę kokybę ir mažesnę klaidų kainą. Tai jau dabar virsta pokyčiais, kuriuos finansų direktorius mato lentelėje, o klientas – sumažėjusiose eilėse ar išaugusioje kokybėje.
Tačiau kodėl tuomet BVP ir našumo kreivės staigiai nekyla?
Todėl, kad ekonomika – ne vienas skyrius, o tūkstančiai skirtingų procesų, o technologijos poveikis makro rodikliams pasireiškia lėtai, kai ji tampa kasdienybe daugumai, ne mažumai. OECD vertinimai čia siūlo nuosaikų optimizmą: per dešimtmetį DI galėtų pridėti maždaug nuo 0,25 iki 0,6 procentinio punkto per metus prie bendrojo gamybos veiksnių našumo augimo, bet tai priklausys nuo DI technologijos diegimo spartos, vadybinių gebėjimų ir to, ar įmonės iš tikro keičia savo procesus, o ne tik „priklijuoja“ įrankį prie senos tvarkos. Kitaip tariant, DI potencialas didelis, tačiau jo realizacija – vadybos ir įsisavinimo istorija, ne vien programavimo.
Šiandien dažnai galima išgirsti tokias DI poveikio kraštutines prognozes: arba „visi neteks darbo“, arba „niekas nepasikeis“. Tačiau, matyt, galime tikėtis kažko per vidurį. IMF skaičiuoja, kad apie 40 procentų pasaulio darbo vietų vienaip ar kitaip bus veikiamos DI; pažangiose ekonomikose – apie 60 procentų, besivystančiose – apie 40 procentų, o mažų pajamų šalyse – apie 26 procentus. Tai nereiškia, kad tų darbo vietų neliks. Tiesiog keisis užduočių sudėtis: dalį jų DI iš tiesų perims, dalį pagreitins ar pakeis, o dalis taps svarbesnė žmogui – ypač ten, kur reikia atsakomybės, sprendimo ir kur svarbesnis yra žmogiškas faktorius.
Kas pasikeis per artimiausius 5–10 metų?
Per artimiausius 5–10 metų didžiausią spaudimą pajus tie darbuotojai, kurių darbas susijęs su standartizuoto teksto, dokumentų kūrimu, rutininių analitinių žingsnių vykdymu ar pasikartojančių sprendimų priėmimu. Tačiau poveikis nebus vienodas: vienose įmonėse DI automatizuos „pabaigą“ – padės parengti atsakymą ar suvesti duomenis, kitose – bus perbraižytas visas procesas, ir tuomet tikrai gali mažėti pareigybių skaičius. Štai kodėl esminė investicija nėra tik į pačią
technologiją, o į žmonių gebėjimą dirbti su nauja darbo architektūra: formuluoti užklausas, tikrinti rezultatą, valdyti riziką, derinti DI su teise, etika ir klientų patirtimi. DI dažniau atima užduotis, o ne darbą; klausimas, ar žmogui paliekama galimybė išlikti prisitaikant prie naujų užduočių, kurių negali atlikti DI.
Diskusijose apie DI poveikį labai svarbi yra nelygybės ir rinkų koncentracijos tema. DI yra linkęs stiprinti „superžvaigždžių“ įmones: tas, kurios turi kapitalo, duomenų ir talentų, diegia greičiau naujas sistemas, greitai mažina sąnaudas ir kelia kokybę, todėl greitai didina savo rinkos dalį. Čia svarbi ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, debesijos paslaugose trys didieji tiekėjai valdo didžiąją dalį rinkos – apytikriai daugiau nei 60 procentų, o pažangiausių duomenų centrų DI spartinimo lustų segmente vienas pagrindinis tiekėjas dominuoja itin stipriai – apie 98 procentus. Šie skaičiai nereiškia, kad konkurencijos nėra visur, bet jie parodo, kur susitelkusi galia ir kur bus daromas didžiausias poveikis DI vystymuisi. Smulkiam ir vidutiniam verslui tai virsta paprastu klausimu: ar DI bus prieinamas visiems kaip, pavyzdžiui, komunalinės paslaugos už protingą kainą, ar taps brangiu bilietu į rinką, kurį galės nusipirkti tik turtingiausi.
Kapitalo investicijų tempai formuoja naujų technologijų ekosistemas
Globaliame pasaulyje šie skirtumai jau tapo pakankamai ryškūs. 2024 metais JAV privačios investicijos į DI siekė apie 109 mlrd. JAV dolerių, o Kinijoje – apie 9 mlrd. dolerių (manytina, apskaitos skirtumai neužgožia pagrindinės krypties). Taigi kapitalo investicijų tempai formuoja sparčias naujų technologijų ekosistemas, talentų migraciją ir naujų standartų kūrimą. ES šioje konkurencijoje turi natūralų pranašumą – didelę rinką ir aukštą pasitikėjimo kultūrą. Tačiau veiks tik tada, jei ES bus viena skaitmeninė erdvė, kurią turi užtikrinti ES institucijos, kad inovacijos šioje srityje būtų sparčios.
Taip pat svarbūs bus JAV, ES bei Kinijoje veikiantys modeliai: JAV tradiciškai yra labiau linkusios skatinti sparčias inovacijas ir lankstesnes taisykles, ES – saugą ir pasitikėjimą, Kinija – strateginiu valstybės valdymu ir griežtesne kontrole. Ekonomiškai efektyvesnis modelis bus tas, kuris sumažins sistemines rizikas tiek, kad verslas drąsiai diegtų DI, bet tuo pačiu neuždusintų konkurencijos ir naujų žaidėjų. Lietuvai, kaip mažai atvirai ekonomikai, svarbiausia, kad taisyklės būtų aiškios, o prieiga prie DI – reali: kad smulkus ir vidutinis verslas galėtų testuoti sprendimus, įgyti reikalingas kompetencijas, ir nebūtų nustumtas į technologinę periferiją.
Kai DI pradės kurti proveržį be žmogaus, ekonomika pasikeis greičiau
Dar lieka plačiai aptarinėjama superintelekto tema. Jei kada nors DI gebėtų autonomiškai generuoti proveržį realiame pasaulyje ir lenktų žmogų daugelyje sričių, ekonomikoje matytume staigius ir dramatiškus pokyčius: kapitalo persigrupavimą, kai kurių profesijų staigų nykimą, naujas reguliavimo formas. Tačiau šiandien tai dar nėra realybė: DI dar toli gražu nėra pajėgus patikimai veikti autonomiškai ir kurti saugių bei tikslių sprendimų. Kai DI pradės kurti proveržį be žmogaus, ekonomika pasikeis greičiau, nei spėsime perrašyti vadovėlius.
Didžiausias mitas viešajame diskurse yra tikėjimas, kad DI automatiškai pakels BVP „jau rytoj“. Tyrimai rodo kitką: nauda jau matoma konkrečiose užduotyse, tačiau makro poveikis priklausys nuo to, ar technologija taps masine kasdienybe ir ar įmonės ją diegia protingai. Lietuvai
svarbiausia, kad DI taptų produktyvumo įrankiu ne tik didiesiems, bet ir vidutiniams bei mažiems rinkos dalyviams. Kitaip konkurencijos variklis pradės dirbti prieš mus. Be to, turime galvoti ir apie investicijas į žmones – DI raštingumą, persikvalifikavimą ir procesų valdymą – tai bus tiek pat svarbu kaip investicijos į programinę įrangą. Ir galiausiai, mūsų už konkurencijos priežiūrą atsakingos institucijos turi užtikrinti, kad DI būtų prieinamas visiems.
Jei šiuos namų darbus atliksime, DI nebus nei baubas, nei stebukladarys. Jis bus nauja darbo ir vertės kūrimo priemonė, kuri, teisingai suvaldyta, sustiprins mūsų įmonių gyvybingumą ir visos ekonomikos atsparumą. Ir tada tas rytinis, tylus produktyvumo variklis dirbs ne prieš žmogų, o kartu su juo – ramiai, pragmatiškai ir su konkrečia grąža.
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
