Asmeninis archyvasPastaruosius kelerius metus Lietuvoje daug dėmesio skiriama energetinei transformacijai. Sparčiai vystomi saulės ir vėjo energetikos projektai, investuojama į tinklus, energijos kaupimo sprendimus. Tačiau viena svarbi dedamoji šioje istorijoje lieka kiek primiršta – elektros vartojimas.
Nors Lietuva sparčiai didina elektros gamybos pajėgumus, elektros vartojimas šalyje pastaraisiais metais iš esmės išlieka stabilus, su nedideliais svyravimais. „Litgrid“ duomenys rodo, kad bendras elektros poreikis pastarąjį penkmetį reikšmingai nekinta, o galutinio suvartojimo dinamiką vis labiau veikia ir decentralizuota gamyba, pavyzdžiui, ant privačių ar verslo pastatų stogų įrengiamos saulės elektrinės, kurių poveikį bendram energijos suvartojimo pokyčiui įvertinti – sudėtinga.
Tuo metu Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatytas gerokai spartesnis augimas – iki 74,2 TWh elektros poreikio 2050 m. Didžiąją šio augimo dalį turėtų sukurti transporto, pramonės, pastatų sektorių elektrifikacija bei vandenilio gamyba.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mažesnis energijos vartojimas yra teigiamas reiškinys. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai signalizuoja apie lėtesnę elektrifikaciją ir mažesnį naujų investicijų tempą sektoriuose, kurie turėtų tapti pagrindiniais elektros vartotojais ateityje.
Svarbu suprasti, kad energetikos transformacija nėra vien naujų elektrinių statyba. Tam, kad investicijos į vietinę elektros gamybą kurtų maksimalią vertę šalies ekonomikai, kartu turi augti ir elektros vartojimas.
Mažiau importuojamo kuro, daugiau vietinės vertės
Aplinkosauga – tik vienas iš elektrifikacijos tikslų. Taip pat reikėtų nepamiršti ir ekonomikos bei geopolitikos. Didelė dalis šiandien Lietuvos ekonomikoje naudojamos energijos vis dar gaunama iš importuojamo iškastinio kuro. Transportas, dalis pramonės procesų ar šildymo sprendimų tebėra priklausomi nuo tarptautinių energijos žaliavų rinkų, kurių kainų svyravimų negalime kontroliuoti.
Kuo daugiau šių sektorių pereina prie elektros energijos naudojimo, tuo didesnė dalis sukuriamos vertės lieka šalies viduje. Vietoje importuojamo kuro vartojama Lietuvoje arba Baltijos regione pagaminta elektros energija. Tai reiškia didesnį energetinį savarankiškumą ir mažesnį pažeidžiamumą geopolitinių sukrėtimų metu – tai stebėjome prasidėjus karui Ukrainoje, o vėliau – kariniams veiksmams Persijos įlankoje.
Kur slypi didžiausias potencialas?
Didžiausias elektrifikacijos potencialas šiandien matomas transporto ir pramonės sektoriuose. Lietuvoje jau matome pirmuosius teigiamus pokyčius. Kai kurie miestai plečia elektrinių autobusų parkus, vyksta geležinkelių elektrifikacijos projektai. Vis dėlto, šių iniciatyvų mastas kol kas nėra pakankamas, kad reikšmingai pakeistų bendrą šalies elektros vartojimo trajektoriją.
Ne mažiau svarbus sektorius yra gamybos įmonės. Technologijoms tobulėjant vis daugiau procesų gali būti elektrifikuojami, mažinant priklausomybę nuo dujų ar kitų iškastinio kuro rūšių. Nacionalinėje energetikos nepriklausomybės strategijoje dedami itin dideli lūkesčiai vandenilio gamybai, tačiau realių projektų, neskaitant neseniai pristatytos pirmosios vandenilio pildymo stotelės Klaipėdoje, kol kas nematyti.
Dar viena potenciali augimo kryptis – duomenų centrai ir kiti didelės energijos paklausos projektai. Europoje dėl jų aktyviai konkuruoja daugelis valstybių. Tokios investicijos ne tik didina elektros vartojimą, bet ir kuria aukštos pridėtinės vertės darbo vietas bei skatina infrastruktūros plėtrą. Kol kas Lietuvoje tokių projektų mastas išlieka santykinai ribotas. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar sugebėsime pakankamai greitai sukurti paklausą, kuri pateisintų planuojamas investicijas į naujus elektros gamybos pajėgumus?
Kodėl tai svarbu kiekvienam vartotojui?
Dažnai elektrifikacija pristatoma kaip valstybės ar stambaus verslo klausimas. Tačiau ilgainiui jos naudą gali pajusti ir gyventojai bei smulkesnis verslas. Auganti elektros paklausa kuria prielaidas naujoms investicijoms į gamybą ir infrastruktūrą. Didesnis vartotojų skaičius leidžia efektyviau paskirstyti tinklų išlaikymo kaštus, o tai ilgainiui gali prisidėti prie stabilesnių energijos kainų.
Svarbiausia, kad elektrifikacija padeda kurti atsparesnę ekonomiką. Kuo mažiau priklausome nuo importuojamo kuro ir jo kainų šuolių, tuo daugiau stabilumo turi tiek verslas, tiek gyventojai.
Todėl šiandien svarbu kalbėti ne tik apie tai, kiek naujų vėjo ar saulės parkų pastatysime. Ne mažiau svarbu atsakyti į klausimą, kas vartos šią energiją po penkerių ar dešimties metų. Nuo to priklausys, ar energetinė transformacija taps ilgalaikiu Lietuvos konkurenciniu pranašumu, ar tik dar vienu ambicingu planu, kurio potencialo taip ir neišnaudosime.
Arvydas Račkus yra „Swedbank“ Struktūrinio finansavimo skyriaus vadovas
