Meniu
Prenumerata

šeštadienis, gegužės 4 d.


SUPRASTI RUSIJĄ
Ėriukų tylėjimas
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
V. Laučius.

Kaip žadėjau trumpoje įžanginėje „Suprasti Rusiją“ straipsnių ciklo dalyje, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kodėl tikėjimas tuo Rusijos vaizdu, kurį mums piešia atvykstantys iš jos emigrantai (opoziciniai intelektualai, politikai, žurnalistai) nebūtinai yra kelias gilesnio ir teisingesnio Rusijos supratimo link ir su kokiomis rimtomis probemomis, juo eidami, susiduriame.

Pradėsiu nuo minties, kuria baigiau pirmąjį ciklo straipsnį: „Jie lyg ir demokratai, ir liberalai (nors ką gali žinoti), ir Putino oponentai, bet jie – rusai, dalyvaujantys Rusijoje vykstančiuose galios žaidimuose, suinteresuoti juose laimėti, gauti iš jų naudos ir, vadinasi, pasakoti apie Rusiją tai, kas tarnauja ne tiek objektyvumui ir tiesai, kiek jų asmeniniams – gal akademiniams, gal politiniams, gal tiesiog išgyvenimo emigracijoje – interesams“(1).

Nesunku suvokti, kodėl jau nuo Krymo aneksijos ir karo Donbase laikų įvairiuose Europos viešuosiuose forumuose Vladimirui Putinui oponuojančių Rusijos intelektualų ir politikų balsas bei dalyvavimas turėjo didelę paklausą. Jie buvo laikomi ir ekspertais, geriau už visus Vakarų ekspertus kartu sudėjus pažįstančiais Rusiją, ir kolektyvine jėga, galinčia kada nors pakeisti Rusijos santvarką ir politinį veidą.

Opozicinių intelektualų ir žurnalistų paklausa Vakaruose dar labiau išaugo po Putino pradėto įsiveržimo į Ukrainą 2022 metų vasarį. Mat atitrūkusios nuo tikrovės žmonių politinės viltys yra lyg plevenančios reinkarnuojančios sielos, ieškančios, kur joms kuo greičiau įsikūnyti, idant nebepleventų tuštumoje.

Antai 2022 m. kovą daug kas visai rimtai patikėjo, jog Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai privers ją stabdyti aktyvius karo veiksmus arba po kelių mėnesių, arba vėliausiai – po pusantrų metų, nes Rusijos ekonomika jai suduoto smūgio ilgiau esą niekaip neatlaikytų.

Panašiai ir viltys, susijusios su šoktelėjusiu poreikiu suprasti daug kam netikėtus Kremliaus veiksmus, Rusijos visuomenės būklę, karo ir politinių permainų perspektyvas, kitaip tariant – noru geriau suprasti Rusiją, nukreipė daugelio vakariečių akis į tuos, ką jie laikė geriausiais šios srities ekspertais – Rusijos intelektualus, pažįstančius šią šalį iš vidaus ir turinčios su ja bendrą kultūrinę prigimtį.

Esminė padaryta klaida buvo (ir tebėra) naivokas įsivaizdavimas, kad „pažinti iš vidaus“ ir „pažinti geriausiai“ yra iš esmės tas pats. Jei taip būtų, tai kiekvienas žmogus pats sau susikurtų geriausią ir mėgstamiausią muziką, pasirašytų geriausią ir mėgstamiausią poeziją, pats sau būtų tobulas psichiatras, psichologas ir, nepabijokim to žodžio, Dievas.

Esminė padaryta klaida buvo (ir tebėra) naivokas įsivaizdavimas, kad „pažinti iš vidaus“ ir „pažinti geriausiai“ yra iš esmės tas pats.

Bet taip nėra. Vidinė refleksija – geras dalykas, bet jos dažnai neužtenka, norint geriau suprasti save ar savo valstybę. Politikos analizė reikalauja ne tik labai artimos pažinties su tiriamu objektu, bet ir – ne ką mažiau – distancijos, žvilgsnio iš toliau ir iš šono, kurio reikalauja objektyvumas, poreikis pamatyti visumą (ne vien tai, kas matoma iš vidaus) ir kontekstą (savo šalies santykį su ja supančia aplinka, neiškreiptą įskiepyto lojalumo „saviems“ jausmų).

Čia ir prasideda problemos su viską esą geriau suprantančiais apie Rusiją rusais. Paklauskime savęs: ar gali Rusija būti demokratinė? Visa jos istorija liudija, kad tai mažai tikėtina (nors nėra neįmanoma). Ne tik todėl, kad vekiančios demokratijos joje, išskyrus galbūt 1917 ir 1991–1993 metus, niekada nebuvo, bet ir todėl, kad joje niekada nebuvo tikros politinės laisvės – kalbant apie žmogaus santykį su valstybe, asmens orumą ir gyvybės vertę, politinės bendruomenės egzistavimo principus, teisingumą.

Alainas de Besançonas knygoje Sainte Russie atkreipia dėmesį į tai, kad, formuojantis Rusijos politinei tradicijai XV ir XVI amžiuje, iškilo du kertiniai stulpai: visagalės valstybės ir visagalės stačiatikybės, kurias įkūnijo savo asmenyje rusų caras, turėjęs aukščiausios pasaulietinės valdžios ir kulto išpažinėjų vyriausiojo dvasininko (Besançonas ta proga lygina Rusijos carus su Kinijos imperatoriais) prerogatyvas.

Caro Ivano Rūsčiojo amžininkas – Ivanas Peresvetovas mėgino prie šių dviejų stulpų (nelygstamos caro rūstybės ir visagalio tikėjimo) pridėti trečią stulpą – teisingumą, kas būtų bent kiek suartinę Rusiją su Vakarų tradicija. Bet šis jo minties projektas patyrė nesėkmę. „Visi – vergai“, – atsakė Ivanas Rūstusis britų pasiuntiniui, kai šis paklausė, koks yra caro pavaldinių statusas (2).

Vertinant istorines tendencijas, atsakymas į klausimą apie laisvės ir demokratijos Rusijoje galimybę neatrodo teikiantis daug vilčių demokratizacijos šalininkams. Ir kaip tuomet elgtis Vakarų auditorijoms šiandien iš visur kalbantiems, Rusiją „iš vidaus suprantatiems“ jos žinovams rusams? Pripažinti niūrias savo valstybės perspektyvas?

Jie greičiausisai nepripažins. Įvilks tai į „niekas nėra iš anksto nulemta“ ir „čia nėra jokių geležinių dėsnių“ retoriką, su kuria iš tiesų sunku būtų ginčytis; padarys išlygą apie tai, „kad demokratijos dar gali tekti keletą metų palaukti“; bet – nepripažins.

Ne todėl, kad jų „matymo iš vidaus“ kompetencija leidžia jiems geriau numatyti Rusijos raidos perspektyvas, o todėl, kad objektyvesnis, realistiškesnis, vadinasi – kiek niūresnis Rusijos praeities ir dabarties vertinimas gali pakenkti ir jų intelektinei įtakai (išgąsdins ir atbaidys auditorijas), ir galimoms politinėms ambicijoms (neturės ką pažadėti Vakarams, ir šie nenorės padėti), ir asmeniniam išskaičiavimui (geriau būti politiniu kovotoju ir Rusijos žinovu nei tiesiog politiniu pabėgėliu).

Jie turi pagrindo manyti, kad Vakarų auditorijos atidžiai klausosi jų kalbų konferencijose, koncertuose, knygų pristatymuose, Vilniaus Rusijos forume ir kituose prabangiuose renginiuose pirmiausia todėl, kad mato juose ne šiaip politinius pabėgėlius, turinčius tam tikrų talentų, bet – šviesesnės ateities pranašus (žmonės trokšta gerų prognozių) ir būsimus demokratinės Rusijos lyderius (ir visuomeninius, ir politinius).

Tad jiems, ko gero, kartais tenka pagražinti savo pačių mintis, jei jos nėra tokios šviesios, kokias jas norėtų matyti jų auditorijos, skelbti gerąją žinią apie neišvengiamai artėjančią Rusijos demokratizaciją ir ginčytis su tais, kurie sako, kad ir tos šalies dabartis, ir visa istorija verčia remtis daug niūresnėmis prielaidomis ir daryti gerokai liūdnesnes išvadas apie artimiausią Rusijos dešimtmetį arba net dešimtmečius.

Čia tas atvejis, kai laisvoji rinka virsta laisvosios rinkos visuomene, ir jau nebe tiek tiesa, kiek vartotojų paklausa ima lemti politikos analizės pasiūlą.

Svarbi išlyga: tikrai negalima teigti, jog pagražintą Rusijos vaizdą lemia tik dalies atvykstančių tos šalies politikų ir intelektualų savanaudiškos paskatos, pritaikymas prie politinės konjunktūros arba Rusijos nesupratimas. Ne. Pagražintą Rusijos vaizdą ne mažiau, o kartais gal net labiau lemia tai, kad Rusijos emigrantų kalbos Europos sostinėse vykstančiose konferencijose skamba intelektinėje tuštumoje, kuria virto Vakarų kažkada turėta Rusijos ekspertizė.

Ir tai liudija tikrai ne vien tokie odioziniai atvejai, kaip kandidato į JAV prezidentus Baracko Obamos pašiepianti kritika kitam kandidatui – Mitt’ui Romney, išdrįsusiam per debatus 2012 metais pasakyti, kad svarbiausias Vakarų geopolitinis priešas yra Rusija. Obamos rinkimų štabui tai pasirodė juokinga. Ką padarysi: Vakaruose jau seniai nusistovėjo tradicija balsuoti už politikus, kurie apie Rusiją meluoja sakydami, kad grėsmės Vakarams ji nekelia.

Dar didesnė problema yra intelektinis klimatas, kai niekas – nei ideologinė ir vertybinė priešprieša, buvusi šaltojo karo metais, nei akademinė sovietologija, tada turėjusi bent kažkiek objektyvių ir kairuoliškam mulkinimui nepasidavusių Rusijos analitikų, tokių, kaip Richardas Pipes’as, nebestabdo Vakarų protų nuo pasidavimo Rusijos melui.

Žlugo ir rimtesni Rusijos tyrimai nacionalinį saugumą užtikrinančių tarnybų lygiu. Beveik prieš 30 metų neseniai atkurtos Lietuvos valstybės žvalgybos būsimasis branduolys buvo mokomas profesijos subtilybių Prancūzijos elitinėje šios saugumo srities šventovėje – Direction générale de la sécurité extérieure (DGSE).

Prancūzų DGSE tuo metu turėjo puikių Rusijos žinovų, gebėjusių paaiškinti jaunosioms žvalgybininkų kartoms, kaip suprasti Rusiją ir, vadinasi, išmokti su ja kovoti. Deja, netrukus šių ekspertų profesinių paslaugų buvo atsisakyta. Iš esmės – kaip ir visos Rusijos tyrimų srities. Prancūzija ir kitos Europos šalys nusprendė, kad jų žvalgybos turi svarbesnių užduočių nei tos, kurias šaltojo karo metais formavo Rusijos keliama grėsmė.

DGSE analitikai dar mėgino sakyti, kad pavojus niekur nedingo, kad Maskva tik laikinai atsitraukė ir greitai vėl sugrįš visu savo istoriniu gražumu, bet politikai jų neklausė. Ir netgi patarė savo žvalgybininkams nepraleisti geros progos patylėti.

Būtent ši visuotinio prorusiškumo atmosfera, įsivyravusi po SSRS subyrėjimo ir neišgaravusi net po Krymo aneksijos bei vykstant karui Donbase, purena dirvą klaidingam įsivaizdavimui, jog apie tai, kas buvo, yra ir bus Rusija, geriausiai žino ir Vakarams papasakos patys rusai – opoziciniai žurnalistai, politikai, akademikai.

Viena vertus, kai patys bevek neturime, ką pasakyti, nes susimovėme drauge su Obama, Angela Merkel ir prie jų mąstymo prisidėjusiais intelektualais, tai klausomės dabar tų, kurie turi ką pasakyti: iš Rusijos atvykstančių apžvalgininkų, analitikų ir politikų, nusipelniusių pagarbos bent jau tuo, kad Putino režimas juos persekioja, o jie jį seniai kritikuoja.

Kita vertus, Vakarus kamuoja objektyvumo krizė, apie kurią vėliau dar kalbėsime. Vakarai, trumpai ir paprastai kalbant, ima bijoti patys savęs, savo vertinimo, kai kritiškai žvelgia į Rusiją ir mato joje ne šiaip problemą ar geopolitinę grėsmę, bet – blogį. Nes liberalaus mąstymo ir, vadinasi, reliatyvizmo epochoje leidžiama matyti kitoniškumą – kitokią nuomonę, kitokią kultūrą, kitokį požiūrį žmogų, net jei tas požiūris legitimuoja kanibalizmą, bet tik – ne blogį(3).

Tūlam Rusijos ekspertui Vakaruose kone atima žadą, jei jo išvados artėja prie to, kad blogį reikia pripažinti blogiu. Jis tada gali pasijusti neobjektyvus, šališkas, nebemoksliškas (garsusis faktų ir vertybių atskyrimas, kurį irgi vėliau aptarsime), ir kažkuria prasme atsitraukia, užleisdamas vietą kalbėtojui iš Rusijos kaip „objektyvesniam“ kolegai. Tai kažkuo primena vokiečių kaltės kompleksą Rusijos atžvilgiu dėl Antrojo pasaulinio karo.

Tūlam Rusijos ekspertui Vakaruose kone atima žadą, jei jo išvados artėja prie to, kad blogį reikia pripažinti blogiu.

Nes rusas vertina iš vidaus, būdamas tos kultūros dalimi, o pagal Vakaruose įsitvirtinusią liberalią multikultūriškumo logiką, šitoks variantas – visiškai toleruojamas ir nekvestionuojamas. Užtat jei Rusijos blogį blogiu pavadintų ne rusas, o kitos kultūros (tautos, valstybės) atstovas, tai jau būtų kone rasizmas, nacizmas, europocentrizmas ir absoliutizmas (t.y. rėmimasis tokiais neleistinais absoliutais, kaip viena objektyvi tiesa, gėris, blogis).

Kaip sakė Lewisas Mumfordas apie prieškario liberalus, „jų daltonizmas moralės atžvilgiu leido pasinaudoti jų politiniu silpnumu. Jie neskiria civilizacijos nuo barbarizmo <...> Susidūręs su fašizmu, liberalas tiesiog neranda žodžių jam pasmerkti. Šis nesugebėjimas pripažinti blogį blogiu fatališkai vėlino pasaulio reakciją į barbarizmą“(4).

Tas pat sakytina apie tuos šių dienų liberalus Vakaruose, kurių reakciją į rašizmą buvo, Mumfordo žodžiais tariant, pavėluota ir daltoniška, bijant pavadinti blogį blogiu, o barbarus – barbarais.

Daugiau kaip dvidešimt putinizmo metų tylėję apie Rusijos blogį, dabar jie keičia mąstymo kryptį, bet vis dar – ne mąstymo esmę.

Emigruojantys Rusijos opozicionieriai, savo ruožtu, mąstysenos kryptimi lyg ir neturi pagrindo skųstis – šiuo atžvilgiu jie buvo ir išliko gana nuoseklūs. Bent jau nemaža jų dalis. Bet, kaip ir jų kolegų Vakaruose atveju, viskas kur kas sudėtingiau ir pavojingiau, kai pereiname nuo jų antiputiniškos pakraipos prie apie jų mąstysenos pamatinių prielaidų ir esmės. Šią problemą gvildensime kitame tekste.

(1)Ciklas „Suprasti Rusiją“ prasideda straipsniu „Rusijos ekspertai, kurie mums taip nieko ir nepaaiškino“, paskelbtu portale 15min.lt 2023-06-05.

(2) Ален Безансон. Святая Русь. Le Ver à soie, 2013, p. 45.

(3)Leo Strauss. Natural Right And History. The University of Chicago Press, 1953, p. 3

(4)Lewis Mumford. Faith for Living. London, 1940, p. 88-89.

Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI amžiaus patirtys, suprasti nesugebėjo, ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus – kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje. Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2023 06 13 13:43
Spausdinti