Meniu
Prenumerata

pirmadienis, gegužės 16 d.


Europos ateitis – dar vienas užkoduotas konfliktas
Evaldas Labanauskas

Pirmadienį, gegužės 9-ąją, Europos Sąjunga Strasbūre iškilmingai paminėjo Europos dieną. Ne, tankų, pseudoveteranų nebuvo, skirtingai nei nuo neapykantos visam pasauliui ir bejėgiškumo springstančioje Maskvoje. Atvirkščiai, kaip pasisakė vienas įtakingiausių Europos Parlamento narių, buvęs Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas, Strasbūre vyko taiki Europos piliečių šventė, kurios metu Europos Sąjungos lyderiams oficialiai įteikti pasiūlymai, kaip reformuoti pačią Sąjungą.

Tai metus trukusioje Konferencijoje dėl Europos ateities patvirtinti 49 pasiūlymai su 320 veiksmų. Juos galima būtų įdiegti devyniose srityse nuo klimato kaitos ir sveikatos apsaugos iki švietimo ar užsienio politikos. Kaip kalbėjo tas pats G. Verhofstadtas, kuris kartu buvo ir vienas iš Konferencijos pirmininkų, ES piliečiai nori permainų, daugiau demokratijos, efektyvumo, o ir pati Europos Sąjunga turi keistis, jei nori išlikti, nes keičiasi pasaulis, o to geriausiu įrodymu esą yra Rusijos agresija prieš Ukrainą. Jo žodžius apie, jų nuomone, būtinas ES permainas sustiprino vėliau kalbėję jaunuoliai, taip pat dalyvavę minėtoje konferencijoje.

Iškilmėse irgi dalyvavusi Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pažadėjo būtinai atsižvelgti į Konferencijos pasiūlymus ir per šių metų metinį pranešimą rugsėjo mėnesį pateikti dalį jų. Dar ilgiau apie būtinas permainas kalbėjo šiuo metu ES pirmininkaujančios Prancūzijos perrinktas prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris ir buvo vienas iš Konferencijos dėl Europos ateities buldozerių. Pasak jo, jis jau per ateinančią Europos Vadovų Tarybą, kuri įvyks gegužės pabaigoje, užves diskusiją šiuo klausimu.

Galima paklausti, taigi Europos Sąjunga ant permainų slenksčio?

Neskubėkime. Visų pirma, pradėkime nuo to, kas tie Europos piliečių pasiūlymai? Nenagrinėjant visų 49 pasiūlymų ir 320 veiksmų, trumpai galima pasakyti, kad tai daug gražių žodžių apie šviesų Europos Sąjungos rytojų, tai yra dar didesnį federalizmą, o kartu didesnių teisių ir pareigų perleidimą Briuseliui, ypač Europos Parlamentui.

Jei galbūt premjerė Ingrida Šimonytė ir net užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir būtų linkę į didesnę ES federalizaciją, gal, net paaukojant veto teisę, tačiau tai susidurtų su prezidento Gitano Nausėdos pasipriešinimu.

Vienas paprasčiausių pavyzdžių – valstybių narių turimos veto teisės ES užsienio ir saugumo politikoje panaikinimas. Šiuo metu šios srities klausimai būna patvirtinami, kai visos 27 valstybės narės jiems pritaria. Tai siūloma keisti kvalifikuota dauguma, kai viena ar kelios šalys nebegalės blokuoti sprendimo.

Turint omenyje sunkiai vykstančias derybas dėl šeštojo ES sankcijų paketo Rusijai, į kurį būtų įtrauktas rusiškos naftos embargas, tokia perspektyva skamba viliojančiai. Hipotetiškai tokiu atveju jokie meilės Putinui kupini orbanai negalėtų blokuoti bendros ES pozicijos. Prisimenant 2020-ųjų rudens vargus dėl sankcijų Baltarusijai, kai Kipras jas blokavo, nes savo ruožtu norėjo nubausti Turkiją, valstybių narių veto panaikinimas dar labiau gundo.

Kaip teigiama vienoje iš ekspertų parengtų ataskaitų, kurią Lietuvos užsienio reikalų ministerija labai nenoriai viešina, veto atsisakymas ES užsienio politiką padarytų daug mobilesnę ir aktyvesnę, kas bent jau kalbant apie Rytų politiką būtų naudinga Lietuvai.

Kita vertus, mažai kam kyla abejonių, kad veto užsienio ir saugumo politikoje atsisakymas yra suvereniteto dalies atidavimas ir, tikėtina, sumažins mažųjų valstybių galias. Tarkime, tokia hipotetinė situacija: karas Ukrainoje nurimsta ir Stokholmo sindromo ar rusiškų pinigų alkio kamuojamos didžiosios ES šalys imasi sugrįžti prie verslo, kaip įprasta, su Rusija. Kaip tada su veto atsisakymu?

Kitas klausimas – vidinė Lietuvos politika. Jei galbūt premjerė Ingrida Šimonytė ir net užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir būtų linkę į didesnę ES federalizaciją, gal, net paaukojant veto teisę, tačiau tai susidurtų su prezidento Gitano Nausėdos pasipriešinimu. Pirmadienį jis aiškiai pasakė, kad dabartinė ES sprendimų užsienio politikoje sistema veikia gerai ir, nepaisant Vengrijos išsišokimų dėl sankcijų, nieko nereikia keisti. Dar daugiau pačioje Konservatorių partijoje didelė dalis įtakingų politikų, tokių kaip Laurynas Kaščiūnas, yra visiškai priešiški bet kokios dalies suvereniteto perdavimui Briuseliui. Jų argumentas paprastas: „Ar norėtume, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras būtų Josepas Borrellis?“

Taigi, čia paminėjau tik vieną iš Konferencijos dėl Europos ateities pasiūlymų ir aptariau tik Lietuvos situaciją. ES sudaro dar 26 šalys, kurių daugelyje vyksta ne mažiau tokių vidinių ginčų dėl veto ir kitų pasiūlymų, vedančių didesnės Europos Sąjungos federalizacijos link. Todėl, kad ir kaip gražiai skambėjo pirmadienio Europos dienos minėjime pasakyti pareiškimai, greitu metu didelių pokyčių Europos Sąjungoje neįvyks.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.

2022 05 10 10:27
Spausdinti