MRUAr nacionalinio karinio-politinio saugumo siekiai papildo, o gal prieštarauja socialinio saugumo ir demokratijos siekiams šiuolaikinėse gerovės valstybėse? Gal, vietoje socialinių išlaidų skiriant lėšas gynybai, visiškai dėl kitos priežasties nebeturėsime Europoje taip reikalingo atgrasymo poveikio? Štai ties kuo fokusuojasi dabartinis finansų perskirstymo klausimas Europos šalyse, ypač – po to, kai JAV nutarė sumažinti savo karinį dalyvavimą Europoje.
Dabartinės geopolitinės aplinkybės Europos šalims suponuoja poreikį vis daugiau investuoti į gynybą. Keičiantis saugumo architektūrai, augantys gynybos biudžetai ir didėjantys kariniai užsakymai matomi daugelyje Europos šalių. Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Skandinavijos šalys vykdo ir planuoja milijardinius tankų, pėstininkų kovos mašinų, artilerijos, dronų ir oro gynybos sistemų užsakymus. Tai ypatingai aktualu ir Lietuvai bei kitoms Baltijos šalims.
Visgi, šiuose procesuose būtina įvertinti ir politinę-socialinę dedamąją bei ginklavimosi procesų sąsajas su gerovės valstybe. Tradiciškai Europos šalys pasižymi gerai išvystytomis sveikatos, švietimo, socialinėmis paslaugomis, dideliu dėmesiu žmogaus teisėms, ekonominiu stabilumu. Tačiau, siekiant užtikrinti Europos saugumą, yra būtina ieškoti balanso tarp ginklavimosi, gynybos pramonės vystymo ir gerovės valstybės funkcijų užtikrinimo.
Didžiausias pavojus slypi tame, kad skiriant padidintas lėšas gynybai ir mažinant lėšas tradicinėms gerovės valstybės funkcijoms, gali didėti protesto elektoratas bei įvairių grupių marginalizacija. Socialinė atskirtis, ekonominė nelygybė, socialinio teisingumo stoka gali didinti valstybės atliekamomis funkcijomis nepatenkintų rinkėjų skaičių. Dėl to Europa būtų silpninama iš vidaus, o rinkimus gali laimėti, o jau ir daug kur laimi populistinės bei prorusiškos partijos. Jau dabar panašios tendencijos matomos Vokietijoje dėl AfD partijos sustiprėjimo, ar vertinant dabartinius politinius procesus Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje.
Egzistuoja trys pagrindiniai gerovės valstybių modeliai, kurių stipriausias socialine prasme yra institucinis-perskirstomasis socialdemokratinis modelis, kurio daugiausia savybių turi Skandinavijos šalys bei Nyderlandai, ir kur fokusuojamasi į socialinių teisių užtikrinimą. Vidurinysis, antrasis, „bismarkinis“ gerovės valstybių modelis fokusuojasi į socialinę riziką patiriančius asmenis darbo rinkos klausimų ir sprendimų užtikrinimo požiūriu. Jo elementų daugiausia galima pastebėti kontinentinės Vakarų Europos šalyse. Trečiasis, silpniausias socialiniu požiūriu modelis yra liberalus-marginalinis modelis, besiremiantis rinka, ir besireiškiantis anglo-saksiškose valstybėse. Nors grynų šių modelių nėra niekur Vakarų pasaulyje, bet kalbama apie dominuojančias jų savybes bei suponuotas atitinkamas vystymosi trajektorijas.
Tačiau tos gerovės valstybės, kurios iki dabartinio laiko buvo labiausiai išsivysčiusios socialiniu požiūriu, trūkstant lėšų ar didinant jas gynybai, turi daugiau erdvės atsitraukti nuo ankstesnio labiau išvystyto socialinių išlaidų lygio. Kitaip tariant, jos turi didesnę manevro laisvę paskirstant įtemptus biudžetus. Ir, atvirkščiai, tos valstybės, kurios buvo mažiau socialiai išsivysčiusios, dabartiniu metu turi mažesnę erdvę atsitraukti, t.y. sumažinti savo socialines išlaidas.
Pavyzdžiui, Švedija, jau ir anksčiau pasinaudojo šiomis galimybėmis mažinant savo socialines išlaidas, kai reikėjo padidinti savo ekonominio efektyvumo ir konkurencingumo sąlygas. Ir tai jai pasisekė, nes ji turėjo daugiau erdvės atsitraukti iš anksčiau buvusios labiausiai Europoje (ir pasaulyje) išvystytos socialiniu požiūriu valstybės. Gerovės valstybių modeliavimo klausimu galima teigti, kad jos modelis pasislinko nuo institucinio-socialdemokratinio į vidurinįjį – „bismarkinį“, su darbo rinka daugiau susijusį modelį.
Kita vertus, Vokietijoje senatvės pensijos yra vidutiniškai tris kartus didesnės negu Lietuvoje, nors abi šalys struktūriškai atitinka „bismarkinį“ modelį. Savo ruožtu, dabartinės viduriniojo, „bismarkinio“ modelio šalys turės, matyt, pasislinkti link trečiojo, liberalaus-marginalinio anglo-saksiško šalių modelio. Kas jau ir matyti, pavyzdžiui, Belgijoje, kuri atsisakė ilgus metus veikusio „amžino“ nedarbo išmokų mokėjimo, kai jos buvo mokamos visą, be apribojimų, nedirbančio asmens laiką (pvz. Lietuvoje nedarbo išmoka mokama tik 9 mėnesius). Tačiau kalbėti apskritai apie gerovės valstybės eros pabaigą Europoje, matyt, yra dar gerokai per anksti.
Gerovės valstybės naujomis sąlygomis vystytųsi mažiau naudojant „pasyvią“ (tik socialinėmis išmokomis paremtą) socialinę apsaugą, ir daugiau taikytų „aktyvią“ socialinę politiką, kuris skatintų gaunančiųjų nedarbo išmokas „viešuosius darbus“, ar galinčių dirbti neįgaliųjų įdarbinimą (kad ir kvotų pagrindu), kas jau ir dabar vyksta. Senyviems žmonėms ar neįgaliesiems mažėtų socialinių paslaugų teikimas senovinio tipo stacionariuose globos namuose, o daugėtų socialinio darbo ar sveikatos paslaugų savuose namuose. Visa tai koreliuotų su vadinamąja „įgalinimo“ („empowerment“) ideologija, kuri yra svarbi bet kuriame gerovės valstybės modelyje.
Bet kokiu atveju, dabartiniu metu yra būtina Europoje stiprinti jos technologinį potencialą, ypač – dirbtinio intelekto srityje, orientuotis į bendrus proveržio projektus ir programas, koordinuotus ginkluotės įsigijimus, orientuotis į vietos gynybos pramonę taip didinant ekonominę ir socialinę gerovę. Ir, pagal galimybes, siekti socialinio ir karinio vystymosi balanso pakitusiomis tarptautinėmis sąlygomis, kad nebūtų susiduriama su dar didesnėmis problemomis dėl politinio nestabilumo ir tradicinių demokratijų silpnėjimo.
Adomas Vincas Rakšnys yra Vilniaus Kolegijos docentas, Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio Universiteto profesorius
