Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 3 d.


KOMENTARAS
G. Landsbergis – pralaimėtų mūšių generolas
Evaldas Labanauskas
Asmeninis archyvas
E. Labanauskas.

„Jei mūšio negalima laimėti, nekovokite jo“, – ši citata, galbūt šiek tiek supaprastinta, priskiriama legendiniam kinų karo strategui Sundzi. Tačiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis bei užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis per ketverius kadencijos metus ja nesivadovavo. Žinoma, Sundzi buvo kinas, o G. Landsbergis dar neseniai užsienio žiniasklaidoje buvo garsiai vadintas „drakono (Kinijos) žudiku“ (bet koks viso to realus rezultatas – kitas klausimas). Yra ir kitų posakių, kaip „pralaimėti mūšį nereiškia pralaimėti karo“.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Tačiau žvelgiant į pastaruosius ketverius metus G. Landsbergio (ir didelės dalies kitų konservatorių) vidinė užsienio politika, tiksliau – kovos su prezidentu Gitanu Nausėda, rodo, kad buvo pralaimėti ir visi mūšiai, ir, tikėtina, karas – spalio mėnesio Seimo rinkimai. Tiesa, dar gali nutūpti juodųjų gulbių (ar baltųjų – čia pagal politines preferencijas), ir konservatoriai teoriškai gali išlikti valdžioje, bet ir tuomet pastarųjų metų kovų nelaimėtuose mūšiuose pamokos galbūt pravers.

Taigi prezidentas ir užsienio reikalų ministras yra du svarbiausi asmenys planuojant ir įgyvendinant Lietuvos užsienio politiką. Dėl krypčių ir idėjų, pavyzdžiui, kaip visapusiškai palaikyti Ukrainą, požiūriai sutapo. Nebent šioks toks nesuderinamumas buvo matyti dėl nei iš šio, nei iš to pradėto diplomatinio karo su Kinija, bet tai daugiau dėl prezidento neapsisprendimo: ar klausyti Lietuvos gyventojų nuomonių apklausų, ar svarbiau gražios antraštės užsienio leidiniuose?

Vis dėlto sunku prisiminti, kad būtų buvę tiek nesutarimų tarp dviejų pagrindinių Lietuvos užsienio politikos veikėjų, kaip šią besibaigiančią Seimo kadenciją. Paskutinis – kova dėl kandidato į Europos komisarus. Neabejotina, kad apie tai svajojo iš konservatorių vedlių pasitraukti žadantis ir, tikėtina, užsienio reikalų ministro posto po rinkimų neteksiantis G. Landsbergis, o bet tačiau atsirėmė į dar Muravjovą Koriką mačiusias sienas Simono Daukanto aikštėje. Galiausiai teko nusileisti ir iš vieno kabineto Briuselyje į kitą turėtų persikraustyti Andrius Kubilius.

Žinoma, Lietuvoje dar gausu kompleksų dėl Landsbergio pavardės, o istorija apie vilą Graikijoje juos atgaivino, tačiau tiek pralaimėtų mūšių veda tik į pralaimėtą karą.

Viena vertus, G. Nausėda jokių racionalių argumentų prieš užsienio reikalų ministrą, išskyrus asmeniškumus – à la „kviesiu bet ką į savo gimtadienį, bet tik ne G. Landsbergį“, – nelabai turėjo. Kita vertus, po tiek mūšių (ir net asmeniškų įžeidimų) sunku išlikti neutraliam net ir nekerštingam žmogui. Įdomiausia, kad visus juos pralaimėjo (bent viešojoje erdvėje) ne kas kitas, o G. Landsbergis (su bendražygiais).

Tik laimėję rinkimus konservatoriai susiruošė pasiųsti G. Nausėdą į nokdauną atimdami iš jo teisę atstovauti Europos Vadovų Taryboje ir perduodami ją premjerei Ingridai Šimonytei. Nesinori per daug gilintis į tokios rotacijos galimas geras ir blogas pasekmes, nes vėlgi nieko neišėjo, tebuvo daug kalbų, kurios nuvedė į nieką. Konservatoriai pagrasino nauju tai reglamentuojančiu įstatymu, prezidentūra – Konstituciniu Teismu, bet nenutiko nei viena, nei kita.

*****susije*****

Tačiau po to netrukus užvirė mūšis dėl vieno svarbiausių diplomatinių postų – Lietuvos nuolatinio atstovo ES. Pajutęs grėsmę netekti galimybės pasimėgauti belgiškomis bulvytėmis ir alumi, prezidentas atmetė visus valdančiųjų kandidatus į šį postą. Lietuva nuolatinio atstovo neturėjo pusantrų metų, ir tik karas Ukrainoje padėjo rasti kompromisą. Ar laimėjo šį mūšį užsienio reikalų ministras? Atsakymas priklauso nuo to, G. Nausėdai ar G. Landsbergiui simpatizuojate. Bet kuriuo atveju konservatoriai turėjo nusileisti, kaip ir dėl komisaro.

Didžioji bėda, kad iš to nebuvo pasimokyta ir šiemet vėl susikibta dėl ambasadorių skyrimo ir atšaukimo. Rezultatas – tam tikram laikui sustojusi diplomatų rotacija ir galiausiai vieša prezidento pergalė (gal tik paaukojant kartu „Operos fantomą“ žiūrėjusįjį).

Dar galima prisiminti „pasakų knygelės“ „Pranešėjas ir Prezidentas“ tyrimo komisiją, kuri turėjo būti „branduolinis ginklas“ prieš G. Nausėdą..., ir kitus G. Landsbergio vadovaujamų konservatorių mūšius, kuriuos jie sukėlė ar į kuriuos įsivėlė, bet nelaimėjo.

Viso to rezultatas – G. Landsbergis, kuris užsienyje (išskyrus Rusiją ir Kiniją) vos ne dievinamas, Lietuvoje yra vienas nepopuliariausių politikų, beje, karūną perėmęs iš to paties A. Kubiliaus.

Žinoma, Lietuvoje dar gausu kompleksų dėl Landsbergio pavardės, o istorija apie vilą Graikijoje juos atgaivino, tačiau tiek pralaimėtų mūšių tik veda į pralaimėtą karą.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas

2024 10 09 06:45
Spausdinti