Asmeninis archyvasGintautas Paluckas. Ingrida Šimonytė. Saulius Skvernelis. Algirdas Butkevičius. Andrius Kubilius. Emmanuelis Macronas. Nicolas Sarkozy. Rishi Sunakas. Borisas Johnsonas. Olafas Scholzas. Angela Merkel. Joe Bidenas. Donaldas Trumpas. Tai žmonės, kuriuos kaltinu dėl kaitros, šiandien alinančios Lietuvą ir Europą.
Jie ir dešimtys kitų lyderių per pastaruosius tris dešimtmečius priiminėjo sprendimus pasaulyje, kuris jau puikiai žinojo, kuo baigsis priklausomybė nuo iškastinio kuro. Jie turėjo mokslą. Turėjo technologijas. Turėjo kapitalą. Ir, svarbiausia, turėjo laiką.
Tačiau jie neturėjo politinės drąsos priimti sprendimus, kurie trumpuoju laikotarpiu buvo nepopuliarūs ar nesutapo su rinkiminiu ciklu, nors buvo kritiškai būtini ilgalaikiam visuomenės saugumui.
Šiandien už šį stuburo deficitą mokame visi. Gyvename Europoje, kurioje birželio karščio bangos perpildo ligonines, lanksto geležinkelio bėgius, stabdo branduolines jėgaines ir nusineša nekalčiausiųjų gyvybes. Stichinė kaitra nėra gamtos kerštas ar nelaimingas atsitiktinumas.
Tai lėtų, patogių ir bailių politinių apsisprendimų pasekmė.
Europa ne tiesiog kaista – ji pradeda strigti
Per kelias dienas klimato krizė Europoje nustojo būti tolimu ateities scenarijumi – ji tapo brutalia realybe:
- Švedijoje dėl karščio deformuotų bėgių nuo kelio nulėkė krovininis traukinys.
- Vokietijoje tiesiogine prasme lydosi ir skilinėja greitkelių danga.
- Prancūzijoje upių vanduo įšilo tiek, kad branduolinės elektrinės buvo priverstos riboti elektros gamybą, nes nebegalėjo saugiai aušinti reaktorių.
- Paryžiuje greitoji pagalba per vieną dieną užregistravo 55 su karščiu siejamas mirtis. Tarp aukų – ir įkaitusiuose automobiliuose palikti maži vaikai.
41,3 °C Vokietijoje. 40,9 °C Jungtinėje Karalystėje. Per 40 °C Prancūzijoje. Didžiojoje Vakarų Europos dalyje termometrų stulpeliai šovė 5–12 laipsnių aukščiau birželio pabaigos normos.
Meteorologai paaiškins techninę pusę: šią anomaliją sukėlė atmosferos reiškinys – vadinamasis „omega blokas“. Tai aukšto slėgio sistema, kuri ilgam „užrakina“ karštą orą virš vienos teritorijos, neįleisdama vėsesnių oro masių.
Tačiau omega blokų Europoje būta ir anksčiau. Naujiena yra ne pats reiškinys, o klimatas, kuriame jis vyksta.
Per pusantro šimtmečio žmonija, degindama anglį, naftą ir dujas, planetą įšildė daugiau kaip 1,3 °C. Europa šyla sparčiausiai iš visų žemynų – daugiau nei dvigubai greičiau už pasaulio vidurkį. Tai reiškia, kad atmosferos reiškinys, kuris prieš kelis dešimtmečius būtų atnešęs tiesiog gražią, karštą vasaros savaitę, šiandien sukelia ekstremaliąją situaciją.
Mokslininkų tinklo World Weather Attribution skaičiavimai negailestingi: ši karščio banga be žmogaus sukeltos klimato kaitos būtų buvusi praktiškai neįmanoma. Ekstremaliai karštos naktys dabar yra maždaug 100 kartų labiau tikėtinos nei prieš du dešimtmečius. Diskusija, ar klimato kaita prisidėjo prie katastrofos, baigta. Mokslas dabar skaičiuoja kitką – kiek konkrečiai politinis neveiksmingumas ją sustiprino.
Klimato krizė – ne aplinkosauga, o nacionalinis saugumas
Didžiausia sisteminė esamų ir buvusių politikų klaida – klimato krizę vis dar stumti į siaurą „aplinkosaugos“ paraštę. Tarsi tai būtų tik apie nykstančias varles, miškus ar abstrakčias CO2 emisijas.
XXI amžiuje klimato politika yra valstybės gebėjimo išlikti ir apsaugoti savo piliečius politika.
Karščio bangos šiandien testuoja ne gamtą. Jos testuoja mūsų sveikatos apsaugos sistemą, energetikos infrastruktūrą ir miestų gyvybingumą. Todėl ši krizė jau seniai peraugo Aplinkos ministerijos kompetencijos ribas.
Tai sveikatos apsaugos ministro atsakomybė, kai ligoninės privalo atlaikyti tūkstančius papildomų pacientų.
Tai ekonomikos ministro atsakomybė, kai dėl kritusio darbo našumo ir sutrikusios logistikos kyla maisto kainos.
Tai socialinės apsaugos ministro atsakomybė, nes vieni nuo karščio slepiasi vėsinamuose biuruose, o kiti – dešimt valandų dirba statybvietėse, kelių remonte ar nekondicionuojamuose autobusuose.
Valstybės atsparumą šiandien lemia ne tik pasirengimas konvencinėms karinėms grėsmėms. Jį lemia gebėjimas apsaugoti žmones nuo klimato sukrėtimų, užtikrinant, kad vasarą mūsų miestuose vis dar bus įmanoma tiesiog išgyventi. Klimato politika nėra prabangos pasirinkimas tarp ekonomikos ir gamtos. Tai pasirinkimas tarp funkciją gebančios atlikti ir žlungančios valstybės.
Didysis melas apie klimato kaitos in ir jan
Klimato kaita niekada neveikia visų vienodai. Tai nėra „visų bendra problema“, ji veikia kaip socialinės nelygybės daugiklis.
Ta pati 38 laipsnių kaitra vienam reiškia nepatogų posėdį kondicionuojamame biure ir laisvalaikį viloje prie ežero. Kitam – karštą pamainą greitosios pagalbos automobilyje arba naktį įkaitusiame viršutinio aukšto bendrabučio kambaryje, kur temperatūra nenukrenta žemiau pavojingos ribos, nes piniginė neleidžia įsigyti kondicionieriaus.
Oxfam ir Stokholmo aplinkos instituto tyrimai rodo kraupią disproporciją: turtingiausias 1 procentas pasaulio gyventojų generuoja tiek pat taršos, kiek skurdžiausi du trečdaliai žmonijos – apie 5 milijardus žmonių. Tačiau būtent mažesnes pajamas gaunantys gyventojai pirmieji moka savo sveikata ir prarastu turtu.
Klimato krizė baudžia ne tuos, kurie ją sukėlė. Ji baudžia tuos, kurie turi mažiausiai galimybių apsisaugoti. Todėl teisinga klimato politika privalo vadovautis kietu principu: „teršėjas moka“. Didžiausią pertvarkos naštą privalo prisiimti tie, kurie dešimtmečius krovėsi kapitalą iš iškastinio kuro ir besaikio vartojimo, o ne vidurinioji klasė ar smulkusis verslas.
Lietuvos diagnozė: kompromisai ateities sąskaita
Straipsnio pradžioje išvardijau Lietuvos premjerų pavardes. Ne todėl, kad viena konkreti Vyriausybė būtų padariusi lemtingą klaidą, o todėl, kad visos jos klimato politiką laikė sritimi, kurioje galima nuolat ieškoti kompromisų.
Kompromisų su stambiais investuotojais, kurie priklauso nuo iškastinio kuro kainos. Kompromisų su instensyviais chemizuotais ūkiais dėl to, kiek chemikalų jiems legalu naudoti, nes juk kitaip nebus derliaus. Kompromisų su medienos pramone, nes juk tai darbo vietos.
Per trisdešimt metų Lietuvoje pasikeitė Vyriausybės, ministrai ir Seimo daugumos. Tačiau nepasikeitė pagrindinis politinis instinktas – klimato sprendimus atidėti.
Todėl iki šiol neturime taršą iš tikrųjų apmokestinančios sistemos. Vis dar bijome kalbėti apie mokesčius, kurie realiai paliestų didžiausias emisijas keliančias veiklas ir didžiausius turtus. Vietoj to dažniau didiname naštą vidurinei klasei ar smulkiam verslui, o ne tiems, kurių vartojimas ir investicijos sukuria didžiausią klimato pėdsaką.
Pastatų renovaciją vadiname prioritetu, bet finansavimas jai primena lašelinę merdinčiam pacientui. Vis dar ginčijamės, ar, kur tiksliai ir kiek stipriai saugoti miškus. Diskusijose apie transportą dažniau giname teisę vairuoti asmeninį automobilį nei teisę kvėpuoti švaresniu oru.
Vis dar renkame merus, kuriems svarbiau, kad mieste būtų „įveiklinta upės pakrantė“ ar „išbetonuota aikštė naujam verslo centrui“, o ne atstovėta prieš NT verslo spaudimą. Kai kurie jų dar bando maskuoti savo veiksmus Žaliosios sostinės titulais, o kitiems tiesiog užtenka pasakyti, kad žala Neriai dėl atgrubnagiškos tilto statybos Kaune „gal yra šou darymas ar dar kažkas. Man atrodo
Dažnas populistas pasakys: „Lietuva juk maža, pasaulio klimato nepakeisime, tegu keičiasi Kinija, Indija ar JAV“.
Tai pigus pasiteisinimas. Lietuva viena pati nesustabdytų ir Rusijos agresijos. Tačiau dėl to mes neatsisakome investuoti į savo gynybą, neperkame mažiau ginklų ir nestabdome kariuomenės modernizavimo. Nesakome, kad mūsų indėlis nieko nepakeis. Žinome, kad saugumas kainuoja ir kad aljansuose privalome būti patikimi partneriai.
Su klimato krize galioja ta pati logika. Valstybės ir jos vyriausybių lyderystė matuojama ne tuo, ar gali ji viena pakeisti planetą. Ji matuojama tuo, ar ji prisideda prie pokyčio, ar nuolat ieško argumentų, kodėl pirmiausia turėtų pasikeisti kažkas kitas.
Taip, atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje pagaliau įgauna pagreitį. Tačiau klimatas keičiasi greičiau nei mūsų valdžios atsakomybės supratimas. Kiekvienas atidėtas sprendimas, kiekvienas „kompromisas“ šiandien virsta ne tiesiog sausa statistika, o karštesne vasara, brangesniu maistu, džiūstančiais laukais ir milžiniška sąskaita. Šiai ir kitai kartai.
Ieva Budraitė yra MRU klimato politikos tyrėja, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
