Asmeninis archyvasJAV prezidento rinkimai, politinės krizės Vokietijoje ir Prancūzijoje, įvykiai Ukrainoje, nauja Europos Komisija ir net Basharo al Assado nuvertimas Sirijoje iš dalies nustelbė porinkiminius protestus Sakartvele. Tiksliau, vietos gyventojų siekį tapti Sakartvelu – eiti vakarietišku keliu, o ne sugrįžti prie rusiško Gruzijos pavadinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Po Sovietų Sąjungos griūties kartvelai pergyveno net tris karus, kuriuos pralaimėjo. Iki tol buvusi viena turtingiausių respublikų, nes sugebėjo komunistinio planavimo laikais pasinaudoti šešėline rinka, susidūrė su sugriuvusia ekonomika, iširusia institucine struktūra ir skurdu. Iki 2003 m. Rožių revoliucijos šalį buvo apėmęs sąstingis ir net pagrindinės Tbilisio gatvės buvo duobėtos ir neapšviestos. Sostinės centre kavinės vakarais naudojo žvakes, bet ne dėl noro sukurti klientams romantinę atmosferą.
Nugalėjus Rožių revoliucijai ir prezidentu tapus Michailui Saakašviliui, regis, su visa savo kaukazietiška energija šalis šoktelėjo į priekį: jau po kelerių metų Sakartvelas, ypač didieji miestai, pasikeitė akyse, į šalį pradėjo ateiti investicijos ir vykti turistai iš Vakarų. Nors M. Saakašvilis įeis į istoriją su savo reformomis, tarp kurių – legendinė policijos pertvarka, vos ne visiškai išgujusi korupciją iš pareigūnų gretų, jo smulkmeniškas bandymas viską kontroliuoti, nenoras įsiklausyti į kritiką, o galiausiai 2008 m. Rusijos agresija pabaigė pakilimo erą.
M. Saakašviliui nepavyko išlikti valdžioje, o jį pakeitė dar spalvingesnio oligarcho Bidzinos Ivanišvilio politinė jėga „Gruzijos svajonė“. Nuo 2012 m. augimas nesustojo, bet prarado pagreitį. M. Saakašvilio laikais visur plevėsavusios ES vėliavos, simbolizuojančios Sakartvelo eurointegracijos kelią, tebekaba. Tačiau, kaip kalbėjo diplomatai, atrodo, kad mes labiau norime ir darome daugiau, kad kartvelai taptų ES nariais, nei jie patys. „Gruzijos svajonės“ politika, kai ir tariamai išlaikoma europietiška kryptis, ir normalizuojami santykiai su Rusija ar artimiau bendraujama su kitomis autoritarinėmis šalimis (pavyzdžiui, Kinija), galima sakyti, tenkino ir proeuropietišką jaunimą, ir vyresnę kartą, kuri su nostalgija prisiminė savo nuotykius Maskvos restoranuose, kai atsivežę keletą porų deficitinių batų ir juos pardavę jausdavosi tikrais sovietiniais milijonieriais.
Reikia pripažinti, kad viskas priklauso nuo pačių kartvelų, ir Briuselis jų visų bėdų neišspręs.
Tačiau ant dviejų kėdžių, ypač tokių skirtingų, išsėdėti nepavyks. 2020 m. rinkimai ir po to kilusi politinė krizė parodė, kad šalies kryptį nusveria autoritarinės, Rytų tendencijos. „Gruzijos svajonė“ net apgavo Europos Vadovų Tarybos pirmininką Charles’į Michelį, tarpininkavusį opozicijos ir valdančiųjų susitarimui, – pastarieji jo nesilaikė.
2022 m. prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą ir Tbilisio nenoras prisijungti prie pagalbos Kyjivui bei prorusiškas požiūris galutinai atskleidė „Gruzijos svajonės“ tikrąjį veidą, kurį tik paryškino antieuropietiški įstatymai, šalies tapimas sankcijų Rusijai apėjimo centru ir t. t. Kaip šį rudenį pasakė vis dar proeuropietišką kryptį palaikanti Sakartvelo prezidentė Salomė Zurabišvili: „Gruzijos svajonė tapo Gruzijos košmaru.“
2024 m. spalį įvykę parlamento rinkimai parodė, kad ji neklydo. Nors opozicija teigia, kad jie buvo suklastoti, netikėtai sulaukta smūgio iš tos pačios ES – jai pirmininkaujantis Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas tuoj pat atvyko pas savo sėbrus iš „Gruzijos svajonės“ į Tbilisį ir pareiškė, kad rinkimai buvo sąžiningi ir demokratiški. Kaip vėliau sakė vienas gruzinas, tai ką mums daryti, kai net ES vadovaujanti šalis taip kalba? Žinoma, Briuselyje juk visi žino, kad pirmininkaujanti šalis nėra ES vadovė, o V. Orbánui niekas neleido kalbėti Bendrijos vardu, bet tai suprantama tik Briuselyje.
*****susije*****
Oficialusis Briuselis, tuo metu išgyvenęs valdžios kaitą, tik apsiribojo įvairiais pareiškimais – tradicinė ES diplomatijos bėda: nemokama veikti proaktyviai, o tik reaguojama ir lėtai bei išreiškiant tik „nerimą“ ar „didelį nerimą“. Europos Parlamentas ėmėsi iniciatyvos paragindamas surengti naujus rinkimus Gruzijoje ir taikyti sankcijas valdančiojo režimo atstovams, bet jo sprendimas – tik rekomendacija, nes užsienio politikoje jis turi mažai galių. „Gruzijos svajonės“ atsakas buvo stiprus – atsisakymas derybų dėl narystės ES, o tai paskatino naujus protestus Tbilisyje ir kituose Sakartvelo miestuose, kurie buvo žiauriai malšinami.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad viskas priklauso nuo pačių kartvelų, ir Briuselis jų visų bėdų neišspręs. Šiuo metu įkalinto M. Saakašvilio politika kartvelams buvo per greita, per daug autoritariška, jie pasirinko ir daugiau nei dešimtmetį sutiko su nuosaikesne, nors ir prorusiška kryptimi. Dabar už tai tenka mokėti.
Rašant šį tekstą vis dar vyko protestai, buvo sumušami ir areštuojami jų dalyviai, o ES naujoji diplomatijos vadovė Kaja Kallas kalbėjo apie sankcijas „Gruzijos svajonės“ elitui.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
