Asmeninis archyvas2026 metai Lietuvos valstybės biudžete žymi simbolinį ir politine prasme labai svarbų pokytį – pirmą kartą istorijoje krašto apsaugai iš valstybės biudžeto skiriama daugiau lėšų nei švietimui.
Pagal planuojamus asignavimus 2026 m. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai numatyta skirti apie 4,8 mlrd. eurų, o švietimui, mokslui ir sportui – apie 3,8 mlrd. eurų. Artimiausiais metais ši tendencija nesikeis: 2027 ir 2028 m. krašto apsaugos finansavimas išliks apie 4,9 mlrd. eurų, o švietimo sritį planuojama finansuoti maždaug 3,7 mlrd. eurų per metus. Palyginimui, dar 2025 m. situacija buvo priešinga – krašto apsaugai buvo skirta apie 2,5 mlrd. eurų, o švietimui – 3,4 mlrd. eurų.
Žinoma, verta paminėti, kad dalis su švietimu susijusių funkcijų Lietuvoje finansuojamos ir vykdomos savivaldybių lygmeniu. Savivaldybės atsakingos už daugelį svarbių švietimo sistemos elementų: privalomojo mokymosi užtikrinimą, švietimo pagalbos organizavimą mokiniams ir mokytojams, prevencinių programų įgyvendinimą mokyklose, mokinių pavėžėjimą kaimo vietovėse, ikimokyklinį ir neformalųjį ugdymą, vaikų užimtumą bei maitinimo organizavimą švietimo įstaigose. Todėl bendras viešasis finansavimas švietimui vis dar išlieka didesnis nei krašto apsaugai.
Tačiau pats faktas išlieka simboliškai svarbus – gynyba pirmą kartą aplenkia švietimą valstybės biudžeto prioritetuose. Ir tai iš esmės suprantama. Gyvename laikotarpiu, kai karas Europoje jau nebėra teorinė galimybė. Tai patvirtina ir naujausias Lietuvos žvalgybos institucijų parengtas 2026 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Jame pabrėžiama, kad Rusijos vykdomas karinės galios didinimas išlieka svarbiausias regiono saugumą lemiantis veiksnys, o kartu daugėja ir kitų spaudimo formų – nuo kibernetinių atakų ir žvalgybos veiklos iki informacinių operacijų prieš Lietuvos institucijas ir visuomenę. Dokumente taip pat pažymima, kad Rusija net ir kariaudama Ukrainoje plečia karinius vienetus prie NATO rytinių sienų ir kuria pajėgumus, kurie vidutinėje perspektyvoje galėtų būti panaudoti konfliktui Baltijos regione.
Todėl niekas rimtai nesiginčija, kad krašto apsaugai reikia daugiau lėšų. Tačiau klausimas, kurį verta užduoti šiandien, yra kiek kitoks: ar mums seksis šias lėšas panaudoti geriau nei sekasi švietimo sistemoje?
Lietuvos švietimas jau daugelį metų gyvena nuolatinės reformos būsenoje. Lietuvos švietimo sistema jau daugelį metų susiduria su struktūrinėmis problemomis: trūksta mokytojų, mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose nėra išskirtiniai, o kai kurios problemos sprendžiamos gana formaliais būdais – keičiant egzaminų laikymo tvarką ar pridedant papildomus balus prie egzaminų rezultatų. Atrodo, kad vietoj gebėjimų ugdymo pasirenkamas paprastesnis kelias – koreguoti vertinimo sistemą. Naujausias reiškinys švietimo sistemoje – savivaldybės vis atviriau pripažįsta, kad nesugeba užtikrinti tinkamo ugdymo proceso, todėl pačios finansuoja korepetitorių paslaugas. Tokia praktika kelia natūralų klausimą: jei mokymosi spragos vis dažniau užlopomos korepetitoriais, ar ilgainiui nepradėsime svarstyti, ar apskritai mums reikia mokyklų sistemos tokia forma, kokią turime šiandien?
Švietimo patirtis verčia užduoti ir kitą klausimą – kaip Lietuvai seksis panaudoti sparčiai augančias krašto apsaugos lėšas. Neseniai Lietuvoje lankęsis buvęs JAV sausumos pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas pastebėjo, kad skubos pojūčio ruošiantis galimoms grėsmėms iš Rusijos ir Baltarusijos trūksta ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje bei kitose regiono valstybėse. Tai tik vienas signalas, kad didėjantis finansavimas savaime dar negarantuoja efektyvių sprendimų. Pastaraisiais metais jau matėme diskusijas dėl ne visai aiškios strateginės logikos turinčių ginkluotės įsigijimų, „Fegdos“ istoriją, taip pat ne itin sklandžiai prasidėjusį Kapčiamiesčio poligono projektą. Tai primena, kad net ir kritiškai svarbiose srityse viešųjų lėšų panaudojimas nėra automatiškai efektyvus. Krašto apsaugos srityje situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad nemaža dalis projektų ir sprendimų vykdomi su slaptumo žyma. Tai suprantama nacionalinio saugumo požiūriu, tačiau kartu mažina viešosios kontrolės galimybes. O patirtis viešajame sektoriuje rodo paprastą dėsningumą – ten, kur mažiau galimybių patikrinti, atsiranda daugiau pagundų sprendimus priimti netinkamai.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra vien tai, kiek lėšų skiriame krašto apsaugai. Ne mažiau svarbu – kaip jas panaudosime. Švietimas yra valstybės ateities ir vystymosi klausimas. Krašto apsauga – valstybės išlikimo klausimas. Ir skirtingai nei egzaminuose, čia niekas papildomų dešimties balų už pastangas nepridės.
Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkė, dėstytoja
